bet mane irgi ramina,kad tai praeis-paauglyste isaugama.ir as tiesiog apsiginklavus kantrybe to laukiu.ne gana to,jau prasideda antram paauglyste:taigi,problemos dvigubeja

bet as leidziu jam paciam priimineti sprendimus,ir uz juos atsakyti.man patiko kazkieno cia isreiksta mintis,kad mes negalim ju vesti uz rankos,o tik priziureti,kad neisklystu is kelio.butent tai as ir darau.aisku,man gaila,kad jis del savo ambiciju gadina sau pazymius,po to del ju kazkur neistos,kazko nebaigs,nieko neuzdirbs.as tik jam pasakiau,kad as esu vargse,o jie yra 4 ir as prie geriausiu noru negalesiu padeti jiems isitvirtinti gyvenime.todel jis pats turi rupintis savo ateitim.kartais nezymiai ji stumteliu ten kur reiketu,bet labai atsargiai.
o siaip tai jau isitikinau,kad su jais reikia kalbet kaip su suaugusiais,labai teigiamai veikia.kartais as ji pasikvieciu ir tariuosi,kad ir buitiniais klausimais,bet jis jauciasi tokiu isskirtiniu,kad tai jis,o ne maziai
