Įvaikinimo istorija

Trys paprasti pasakojimai apie ypatingą teisę.

Parengė:
Įvaikinimo tarnybos vyresnioji specialistė Danutė Krell,
Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerijos




Vaiko mintys apie įvaikinimą...

Mano vardas Monika. Esu septynerių metų, gimiau nedideliame Lietuvos kaimelyje. Kiek prisimenu, aš buvau vaikas, neturintis šeimos ir gyvenantis vaikų namuose. Bet vieną dieną nusprendžiau, kad reikia eiti ieškoti šeimos.
Tada buvau ketverių metukų. Nuėjau pas auklėtoją ir papasakojau jai apie savo sprendimą. Nustebusi auklėtoja pradėjo kalbėti apie riziką ir abejones, kad žengti tokį atsakingą žingsnį yra labai sunku. Bet aš jau buvau tvirtai pasiryžusi tai daryti.

Kreipiausi į vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl informacijos apie šeimas, iš kurių galėčiau išsirinkti vieną sau. Jos darbuotojai man įteikė keletą dokumentų, kuriuos reikėjo užpildyti, ir pasakė, kad mano pageidavimas nebus taip greitai ir lengvai išnagrinėtas, kad dar turėsiu susitikti su socialiniais darbuotojais. Bet tai manęs neišgąsdino. Aš iš tiesų labai norėjau turėti du gražius, puikius tėvus!

Tėvelis turėtų būti 35-erių metų vyras, atletiškas, mėgstantis futbolą, gal net žymus aktorius ar verslininkas.

O dėl mamos… Žinoma, ji turėtų būti žavi kaip princesė, jauna ir linksma. Dėl to nekilo jokių abejonių!

Vėliau pradėjau tvarkyti įvairius dokumentus: pažymėjimus apie paliktą ką tik gimusį kūdikį, apie mano apgyvendinimą vaikų globos namuose, raštą, kuriuo oficialiai pripažįstama, kad esu našlaitė, neturinti seserų ar brolių, dokumentą, nurodantį, kad nesu gimtojo kaimelio tėvų vaikas.

Beje, pamiršau pasakyti, kad neturėjau minčių rasti šeimą čia, Lietuvoje. Aš visada įsivaizdavau savo tėvus kaip Pietų Amerikos muilo operų herojus, prabangiai apsirengusius ir turinčius krūvas pinigų.

Vis dėlto, aš dažnai pagalvodavau ir apie šeimą iš Vilniaus, bet auklėtoja bandė įtikinti, kad geriau būtų šeima iš kokio nors Lietuvos rajono. Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai mane informavo apie tuo metu norinčias įvaikinti šeimas.

Prisimenu, kad buvau labai susijaudinusi! Aš turėjau išsirinkti šeimą! Tai buvo svarbiausias pasirinkimas mano gyvenime! Kas žino, ar mes padarysime vieni kitus laimingais!

Pasakysiu jums tiesą, tolesnis pasirinkimas toli gražu nebuvo lengvas. Tarnybos darbuotojai man pareiškė, kad kino žvaigždžių ar įžymių žmonių šeimos teks ilgai laukti. Be to, informacija apie šeimas nebuvo labai tiksli ir detali. Perskaičiau tik apie tai, kad jų moralinė ir materialinė padėtis gera, gyvenimo sąlygos tinkamos... Bet man to nepakako. Nuotraukomis irgi negalėjau pasikliauti. Tad panorau susitikti asmeniškai su šiais žmonėmis.

Išsirinkau tris šeimas. Dvi iš rajonų ir vieną iš sostinės. Visos jos greitai atvyko ir, kas įdomiausia, beveik tuo pačiu metu. Su jais buvo kalbamasi pietų metu, daug klausinėjau, kad išsiaiškinčiau, kurie mane mylėtų labiausiai. Iš pradžių norėjau išsirinkti šeimą iš Vilniaus, bet vėliau pastebėjau, kad „tėtis“ turi sveikatos problemų.

Galiausiai aš išsirinkau gražią šeimą iš vieno Lietuvos rajono miestelio. Tėvai atrodė tikri įsimylėjėliai, nuolat šypsojosi ir daug kalbėjo.

Taigi mes visi kartu gyvename jau keleri metai ir esame nuostabi šeima. Iš pradžių buvo truputį sudėtinga: tėvai nenorėjo man pasakoti apie tai, kaip aš juos išsirinkau, jie nemėgo ryžių su pienu, šaipėsi iš savo kolegų darbo. Norėdama juos nuraminti sakydavau, kad visi žmonės yra skirtingi, bet svarbiausias dalykas – jie turi mane ir gali nieko nebijoti, nes yra pilnateisiai tėvai.

Mes, vaikai, turime šventą teisę – teisę gyventi ir augti šeimoje. Šeimai mes galime suteikti sparnus.


Mama...

Esu Dalia, man dvidešimt penkeri. Kartais pagalvoju, kad esu dar per jauna auginti vaiką, bet, pasižiūrėjusi į parke vaikščiojančias mamas, nusprendžiau, kad jos ne ką vyresnės. Vadinasi, viskas normalu.
Iš pradžių išgyvenau didelį stresą. Be galo norėjau turėti vaiką ir glausti jį prie širdies, besąlygiškai mylėti. Bet kai jis atsirado... Žemė išslydo iš po kojų, nežinojau nei ką, nei kaip daryti. Vis atrodė, kad esu bloga mama, nes tiesiog nesupratau, ko vaikas nori, kas jam nepatinka, kodėl jis taip graudžiai verkia. Aš ir dabar bijau to verksmo. Nors ir suvokdama, kad dažnai tai tik viena iš vaiko reikalavimo formų, neretai pati apsiverkiu.

Ji – mano mažoji dukrelė. Jos didelės mėlynos akys. Ne, tai mano tokios akys, ji – rudaakė, šviesių garbanotų plaukų mergytė. Visi sako, kad mes panašios, tik tos mįslingos tamsios akys yra tėčio. Kartais net pavargstu nuo tų smalsių žmonių žvilgsnių, nuo susidomėjusiu tonu ir kartu su nuostaba dažnai ištariamo sakinio:„Bet kaip ji į jus panaši!“ O į ką turi būti panašūs mūsų vaikai? Ar panašumas kažką lemia? Ar yra svarbiausia, kad vaikai būtų tokie kaip mes? Ar iš tiesų mes norime to panašumo, susitapatinimo?

Mes kartu jau keleri metai. Viskas atrodo taip paprasta, nors kažkas galvoja, kad labai sudėtinga. Juk kaip mergaitės pradeda bręsti ir pamažu ateina į moterystės pasaulį, taip ateina laikas subręsti ir motinystei. Vieniems šis tarsi pavasario dvelksmas ateina anksčiau, kitiems vėliau. Kartais mes ir nespėjame susivokti, ar šis laikas jau atėjo, bet tiesiog taip atsitinka, tampame mamomis.

Vieną pavasario rytą su pirmomis žibuoklėmis į mūsų šeimą pasibeldė sūnus, bet jis nepanoro pasilikti šioje žemėje ir, pavirtęs baltu angelėliu, paliko mus. Lygiai po devynių mėnesių į mus rankutes ištiesė vaikų namų globotinė Monika, mūsų mažasis perlas, mūsų gyvenimo sparnai. Tie neplanuoti devyni laukimo mėnesiai išnešiojo mūsų brandų ir gerai apmąstytą sprendimą – įvaikinti. Mes turėjome pilnas kišenes šilumos ir meilės, kurios tiesiog veržėsi pro kraštus...

Monika atėjo staiga ir tapo neatskiriama mūsų šeimos dalis. Sekdama vakarais pasaką vis bandau sugrįžti į pradžių pradžią ir papasakoti Jai apie Ją. Sunku, nes net nežinau nuo ko pradėti. Sakau, kad „tu turi dvi mamytes ir abi jos tave myli“. Kažkaip nekaip skamba, „Aš esu tavo tikroji mamytė“ arba „Kita yra tavo tikroji mamytė, o aš...“ O kas aš esu? Kaip pasakyti dukrai tiesą apie jos praeitį? Ar ją reikia sakyti? Įsitikinusi, kad reikia, nes tai jos šaknys, jos gyvybės syvai... Be to mes tampame niekas, gražios lėlės kažkieno rankose. Juk mes esame vertingi tuo, ką patyrėme.

Ar gali būti atėjęs į mūsų pasaulį mažas saulės spindulėlis ne mūsų? Ar būna netikrų vaikų ir netikrų tėvų?


Tėtis...

Esu Monikos tėtis, Antanas, man trisdešimt dveji. Pažvelgęs į mūsų tautosakos lobynus, kai besilaukianti kūdikio netekėjusi mergina pasirenka mirtį, o ne visuomenės ar artimųjų pasmerkimą dėl pagimdyto „benkarto“, kai geras, bet kažkodėl neturintis savo tvirtos nuomonės tėvelis parveda vaikams „pamotėlę-raganėlę“, tik ir laukiančią, kaip nuskriausti podukrą, nenustembu, kad mūsų visuomenėje susiformavo stereotipinis, negatyvus požūris į nepilnas ar nesusietas taip vadinamais kraujo ryšiais šeimas.
Ir nežiūrint į tai, kad šiandien žmonių pažiūros kinta į teigiamą pusę, visuomenė tampa pakantesnė ir supratingesnė, vis dar išlieka vaikų skirstymas į „savus“ ir „svetimus“. Iškilus net mažiausioms vaiko elgesio problemoms, kurių pasitaiko beveik visiems nepilnamečiams, tenka išgirsti, jog nieko ir nereikia tikėtis, juk vaikas iš vaikų namų paimtas...

Būtent dėl nenoro girdėti tokias šnekas, gėdos būti apšauktais „bergždžiais“, pasitaiko atvejų, kai nėštumas tiesiog suvaidinamas, įvaikintas vaikas „gimsta“ iš devynis mėnesius po sijonu nešiotos pagalvės. Galima sakyti, kad taip vaikas kuriam laikui apginamas nuo nepilnavertiškumo, atsinešto iš netradicinio atėjimo į šeimą. Bet nuo vaiko nuslepiama jo kilmė, jis netenka galimybės sužinoti apie savo biologines šaknis, pažinti brolius, seseris, mažas žmogutis ateina tarsi iš niekur.

O juk civilizuotame pasaulyje, labiau išsivysčiusiose ir senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse, klausimas, sakyti vaikui ar ne, kad jis yra įvaikintas, turi dar ir kitą mamą bei tėtį, net nekyla. Ten viskas labai aišku. Kaip galima meluoti ar nuslėpti kažką svarbaus nuo to, kurį myli ir auklėji? Vaikas turi teisę žinoti apie savo biologinius tėvus, nesvarbu, kokie jie bebūtų. Na, tie tėvai neaugino savo vaiko, nes neturėjo tam sąlygų, nemokėjo ar negalėjo kažkuo rūpintis, būti atsakingi, tiesiog nemylėjo, todėl valstybei patikėjo rūpintis mažyliu, o ši, įvertinusi mūsų begalinį norą turėti vaikelį, nusprendė pripažinti mus jo tėvais. Tiesa, apie valstybę savo įvaikintai dukrytei dar gal ir ankstoka aiškinti, bet rodyti jai kiekvieną dieną savo meilę, atsidavimą, norą bendrauti būtina. Tuomet vaikas jausis saugus, užtikrintas, jo nežeis kieme vaikų mesta frazė: „Tavo mama netikra!“. Mažylis į tai galės ramiai atsakyti, kad jis mamos yra labai mylimas, tikra mama gali būti ir ta, kuri įvaikino, augina.

Mums, suaugusiems, reikėtų savęs paklausti, ar tik ne mes kalti, kad vaikai tarp savęs viešai svarsto mamos tikrumo klausimą? Ar ne per daug sureikšminami ir genai, paveldimumas? Kiekvieno genofonde galime atrasti ir įvairiausių ligų, ir kitokių visokių nelabai gerų dalykų. Bet manau, kad vaiko charakterį, įgūdžius, požiūrį vis dėlto daugiausia formuoja auklėjimas, artimiausia jo aplinka.

Ne kartą manęs buvo klausiama: „Negi negalite turėti savo vaikų, kad įvaikinate svetimą?“ O aš atsakau irgi klausimu: „Ar negalėjimas pradėti ir pagimdyti vaiką yra toji vienintelė priežastis, dėl kurios įvaikinami vaikai?“ Juk dar yra noras dalintis meile, padėti paliktam mažyliui užaugti, integruotis į visuomenę, perduoti jam savo patirtį. Ar tai nėra tikroji meilė, kai tu myli ne savo kūno ir kraujo dalį, o kažkieno paliktą, nereikalingą, atsižadėtą? Tad nedeklaruokime meilės, o paprasčiausiai mylėkime ir dėkime lygybės ženklą tarp šeimoje gimusio ir įvaikinto vaiko.


Šaltinis: www.delfi.lt

labai graziai parasyta

Tikrai nuostabu

apsizliumbiau is to grozio

Tiesiog grazu

Grazu...labai

Super istorija,galėtų tokių būt daugiau

Labai teisingos mintys .

nuostabu,net susigraudinau

Paprasčiausiai yra apie ką pamąstyti...

As tai tikraja to zodzio prasme apsiverkiau. As irgi labai noreciau i savo seima priglausti koki likimo nuskriausta vaikuti. Taciau, man baisu ne del to, kad nesugebesiu jo priziureti, juo apsirupinti, bet del to, kad nesu garantuota del rytojaus

nerealiai grazhi istorija......
....noreciau papasakot ir savaja....

....Manes dar nebuvo, mamyte turejo mano broli, jis buvo Tomukas, nesveikas berniukas (gimdymo trauma) ir tevelis (boksininkas) pripumpuotas steroidu ir visokio kitokio blogio, o tai labai atsiliepe Tomuko sveikatai. Berniukas gulejo ant lovos, nereaguodamas i aplinka....Mamyte daug su juo vargo, ishvazhinejo visa tuometine Sovietu sajunga, kad padeti savo vaikui. Pavargo mamyte ir tetis pavargo....Mire Tomukas, o tetis.....pats pasitrauke ish gyvenimo....Mamyte liko viena....Labai mylejo vaikus ir norejo Manes, sveiko vaikelio..... Pazhintis restorane su mano Tikruoju teveliu buvo lemtinga. Tevelis buvo jureivis, tik "praplaukiantis" pro uosta Bet mamytei tai buvo nesvarbu, nesvarbu, kad Tevelis ir kita sheima turejo kazhkur toli toli (net nezhinau kur)
....Prabego 9 menesiai...i gimdymo palata mamyte ishejo pasidazhiusi, zhinojo, kad as gimsiu ne naturaliai, zhinojo, kad pjaus pilvuka, juk norejo sveiko vaikelio. Atejau i shy pasauli per pati birzhelio viduri. Lauke buvo karshta ir tvanku, saule dzhiauges, kad as atejau, dangus neverke....Mamyte manim labai dzhiaugesi mazhaja rudaake su juodu plauku kuokshtu ant galvos....Mylejo mane, visi mane mylejo, net "praplaukiantis" tetis atplaukdavo aplankyti savo vaikelio, savo dukrytes.....
...Man buvo 2metukai, atsitiko nelaime mano mamytei. Ji paliko mane vienui viena shitame baisiame pasaulyje. Neturejau nieko, buvau visai visai viena....net "praplaukiantis" tetis nezhinojo apie nelaime ir negalejo manim pasirupint...... (viso to neprisimenu, buvau per daug mazha)
Toliau istorija seka mano prisiminimus, o ne pasakojimus......
.....Seneliu namai, ten gyveno Bocius, Baba, Krikshto mama ir jos sheima....As labai norejau tureti mama, o neturejau zhmogaus, kuri galeciau taip vadinti. Pavadinau savo krikshtamote mama, jos vaikai, mazhi ishdyke berniukshciai tada pareishke, ji ne tavo mama, o musu. Tada jauciausi tragishkai, nesupratau kodel, kodel as neturiu mamos, kodel jie turi, o as ne, kur mano mama.....
.....Tada miegojau popiecio miego, i kambari iejo teta, as jos nepazhinojau, ji pasilenke prie mano loveles, o as pakilau ir stipriai stipriai ja apsikabinau, tada norejau tik vieno, kad shita nepazhistama teta butu mano mama, nieko daugiau taip gyvenime netroshkau kaip tureti mama....Nepazhistamoji teta nusineshe mane parodyti dedei. As jo ishsigandau, jis buvo tamsiu tamsiu plauku ir rudu rudu akiu, lygiai toks pat juodas kaip ir as. Prisishliejau labiau prie tetos, kad tik manes neatiduotu shitam dedei......Musu susipazhintuves taip ir baigesi.....Neatsimenu kaip atsisveikinau, tik atsimenu, kad laukiau shitos tetos kiekviena diena......
....Praejo daug laiko (mano vaikishka galvele) Nors tai atsitiko ta pacia vasara, gal net po keliu savaiciu.....
...Baba ir Bocius vezhesi mane i svecius. Atvazhiavom i kaima. Ten stovejo grazhus namas, tolyje matesi mishkai ir gelezhinkelis, kiek man, vaikui buvo dzhiaugsmo pamatyti vazhiuojanti traukini..... vienai leido pasivaikshcioti po dideli nama, eit ten kur amn norisi. Buvo labai keista, pas senelius to daryt negalejau, vis sakydavo: "cia nelisk, to neimk, daryk taip, o ne kitaip", o cia buvo galima viskas.....
....Juodaplaukio dedes vis dar vengiau, o teta man patiko, norejau cia pasilikt, nenorejau vazhiuoti pas senelius daugiau ir......mano svajones ishsipilde, likau....Seneliai ishvazhiavo be manes. Sutrikau, kazhko nesupratau, bet as su jais nevazhiavau....Jie, tikriausiai, galvojo, kad as per mazha tokiem yspudzhiam, bet manes neparuoshe, kad teks pasilikt dideliam name su Grazhiaja teta ir Juoduoju dede.
...Verkiau, asaros ritosi tik todel, kad ir vel mane paliko viena, juk seneliai jau buvo man tevais, o dabar mane paliko svetimiem, nepazhistamiem zhmonem....
...Juodasis dede uzhsikele mane ant peciu, Grazhioji teta ramino mane zhaislais ir zhodzhiais....dede neshiojo po dideli nama, buvau didele mergaite sededama jam ant kupros....nusiraminau...Tada seke nuotrauku albumai ir....verciant pirmus puslapius Juodasis dede manes paklause, na, ar rasi mane, savo teveli. As tik ishpuciau savo mazhas dideles akeles, galvelej persikrate visos mintys ir supratau, kad cia mano nauji namai ir as turiu teveli ir mamyte....tikrus, o ne sapnuojamus, as galiu juos paliesti ir jie niekur nedings, as galiu isikibt i ranka ir eit toli toli pazhiuret kaip nuvazhiuoja traukinys, as galiu uzhsiropshti teciui ant kupros ir jis mane neshios po didiji nama, as galiu nueiti i garazha ir padeti jam "remontuoti" mashina ir jis nepasakys niekada shito neliesk, nedaryk taip, o kitaip, nenuvys manes shalin.....As turejau mama, kuriai padedavau kepti bandeles, ar virti sriuba, as turejau savo kabari, daug zhaislu, as turejau savo shuni, kuris manim dzhiaugdavosi labiau nei kitais....as turejau savo lova, savo stala, as turejau savo sheima........
...mazham proteliui tai buvo nesuvokiama, tai buvo beprotishka, buvo gera tureti kazhka tokio kas priklauso tik tau ir niekam kitam daugiau....

....Paaugau, su mama labai dazhnai kalbedavomes apie ta diena, kai apsikabinau ja lovelej, kai pirma karta atvazhiavau pas juos ir pasilikau visam...Visa tiesa zhinojau nuo pat vaikystes ir labai tuo dzhiaugiaus, nes mokykloj, gatvej, net giminiu tarbe visi buvo zhiaurus, nezhinau ar ish pavydo, ar shiaip jausdavo malonuma igelt ir pasakyt: "ar zhinai, kad tu ivaikinta" ir panashiai. Bet man tai buvo ne motais, as turejau tik viena mama ir teti ir man to buvo gana, as turejau mylincia sheima....
...Kol buvau mazha, mama man dazhnai pasakodavo apie "pilvo mama"...Taip as ja vadinu, man tai yra grazhu, ji man dave gyvybe, tik deja pati negalejo manes uzhaugint, taip jau buvo dangui sudeliota....Pasakojo, kad "pilvo mama" mane padovanojo jai, nes mano mamyte negalejo tureti vaiku. Pasakojo daug ir grazhiai.....
i sheima as patekau budama 3metu, zhinodama visa teisybe, didzhiuojuos ir myliu savo sheima, savo tevus, kurie taip pasiaukojo man, kurie man dave viska, bet savrbiausia man dave shiluma ir meile....
...Istorija dar butu galima test ish mamos puses, jei bus kam idomu - papasakosiu

Aciu, kad ishklauset.....