Ir vėl depresija

As tave labai gerai suprantu,as irgi auginau vaikiuka pries pusantru metu, jis buvo labai neramus, ir dienom ir naktim, ir taip iki metu. Uzeidavo man irgi depresines busenos, bet paskui praeidavo...tiesiog paralaukdavau. Bet matyt man ta depresija vis gilejo ir dabar jau antra savaite kaip geriu antidepresantus. Zinok jei jauti, kad tavo busena darosi liguista, ne siaip tik bloga nuotaika, eik pas psichiatra, zinok nieko baisaus, tokiu kaip tu, trecdalis lietuvos. Zinoma jei jau nebemaitini vaikiuko. O jei maitini tai tau gal ir kokios raminancios arbateles pagelbetu

Mamytes... siulau pagalvot apie tai, kad jei jus neramios tai ir vaikuciai buna neramus..
Gi kai pamatot mama liudna, arba pajauciat kad mamai kazkas negerai, tai ir paciom neramu pasidaro.. vaikiukai irgi jaucia, tik daug stipriau..

Tas pats galioja ir vyrui.. jei jus blogos nuotaikos, nervingos, tai persiduoda vyrui, ir jus jis nervuoja dar labiau.. gaunasi uzburtas ratas..

Dėl dviejų savaičių suabėjočiau, depresija per dvisavaites neatsiranda...

Jei nori - pritariu Nors sunku manau čia virtualiam pasauly rasti...
Na, galų gale, nepažįstamam gal net ir lengviau išipasakoti (pati supranti kodėl).., gal tai bus pirmas ir paskutinis susitikimas, o gal būsit artimos sielos... Čia aišku avantiūra, bet...

Matai kaip blogai - nepagalvojam kaip vyrui sunku ziureti ir kaip jam persiduoda bloga nuotaikas - siaubas kokios mes nezmogiskos!!!
O ka daryti kai nebera jegu sypsotis?!
O kas apie mus pagalvoja?!
Mano situacijoj - turiu 1.5 metu vaika, dirbu 2 darbus, dar turiu pagalvoti uz vyra ar viska ka reikia padaro,pasiima, kur ka padeda, nes mat pavarges pamirsta.kai uz sefa reikia viska pagalvoti ir niekas nepaklausia - gal pavargai, gal tu pamirsti ir reikia priminti.Vikas dar iki siol keliasi naktimis kas pora valandu.
Taip as siaubune - mazai sypsaus...

Būtent per aukšti reikalavimai, kuriuos kelia pačios mamos ir aplinka (mamos, močiutės, tetulytės ir pan.), dažniausiai suvaro moterį-mamą į ožio ragą ir priveda iki depresijų. Mes - ne robotai, mes irgi norime, kad mumis pasirūpintų, palepintų, o ne pateiktų nesibaigiančius prievolių sąrašus. O kur dar išderintas organizmas, pilnas siautėjančių hormonų? Tai jokia ne smulkmena. Mane visgi skaudina nusistovėjęs požiūris, kad nėštumas ir gimdymas - jokios čia ne ligos, todėl galėti ir lepinti nepriklauso, cezaris - ne operacija, taip pat elementarus poilsis nepriklauso. Siūlau padaryti bent mažą revoliuciją, kad ir susiraukus ir be šypsenos, sakyti tai savo artimiausiems žmonėms, draugams ir draugėms. Lašas po lašo, žiūrėkit, kokį nors rezultatą pasieksime

Patarinet aisku lengviausia..

Siaip manau daug kas priklauso nuo moters poziurio i seima ir vyro auklejimo jo seimoje..
Na pati vaikuciu dar neturiu, tai gal todel taip ir sneku..
O is neperdidziausios patirties..

Brangiausias ryte keliasi i darba, sako "pamiegok, pats susitepsiu sumustini, matau kad miego nori", viduje toooks sazines balsas sukauja, bet matau kad jei nuolat lakstysiu tai per kelis metus taps savaime suprantamu dalyku. Jei jau su sazine nesusitvarkau, tai nuejus istraukiu is saldytuvo produktus sumustiniui ir griztu i lova.. Na jei skuba, tai kad ir ka sakytu atsikeliu.. auklejimas daro savo.. mama kiekviena ryta begdavo seimai pusryciu daryt.
Pareina is darbo vakarienes dar nera, nes uzsiemus buvau, sakau "ka pagamint?", o jis " O tu siandien nepavargusi? Jei pavargus tai pats koki karsta sumustini pasikepsiu", nes kogero atsimena, kai pacioj pradzioj ne karta pasakiau "valgyt moku daryt ir moku skaniai daryt, bet gaminsiu tol, kol tu vertinsi tai jog gaminu.. kai pradesi reikst pretenzijas del maisto "kodel dar nera?" ir pan. - gaminsies pats"

Kai kalbam apie vaikus, tai jau dabar kalu i galva, kad per savaite bent 1-2 naktis prie vaiko kelsis jis, nes man stogas nuciuos kitaipm net kai neisiu i darba. Is pradziu sakydavo "pamiegosi diena, ar siaip po biski, man i darba reikia, nemiegojes gi neisiu".. jis nemiegojes nakti jau nervingas, tai pasiuliau isivaizduot kaip jaustusi nemiegojes normaliai bent pora savaiciu, visas skaudantis taip kad neina atsisest nes kiausiniai skauda, ausyse spengia del nezinia ko bliaunancio bejegio padaro, o as dar reikalauciau vakarienes, prikaisiociau kad namie kas nors netvarkinga "juk tu visa diena namie!" ir dejuociau kaip man sunku darbe, kad jam viena mintis galvoj "miegas.. miegas.." na dar "ramybe..", galva plystu nuo skausmo del miego trukumo (na as pati migrena turiu) o as atejus dar lisciau buciuotis ir pan.
Tada pamaste ir pasake kad kai neis i darba savaitgaliais vaikeli paziures ir jis..
Na kaip bus, pamatysim tada..

Aisku ne su visais vyrais eina taip sneket.. bet kiek mes uzsileidziam, tiek ir turim.. Gi realiai pacios ta poziuri i save ir suformuojam, na bent dalinai.

O mama man vis kala i galva, kaip laikysi nuo pradziu, taip ir gyvensi visa gyvenima.. o as jai vis atsakau "mama, as nevergausiu vyrui kaip vergauji tu. Stengsiuos but gera ir rupestinga, bet ne nemokamas meiluzes ir tarnaites derinys"
Papildyta:

einu is proto,nebezinau kas darosi,sedziu ir verkiu,gerai,kad baigiau maitinti,tai gal isgersiu raminanciu,negaliu miegoti nei nakti ramiai,nei diena ,va ir dabar maniau su mazium uzmigsiu kur tau visokios mintys negeros lenda i galva negaliu pakesti savo vyro elgesio jis man darosi nepakenciamas,as jo pradedu ziauriai nekesti.atrodo nieko blogo nedaro,taip buvo ir anksciau,bet tas demesys draugams ne man su vaiku mane taip diorgina ,kad negaliu,kudiki tik paima ant ranku ,kad pasirodyti pries juos koks jis geras ir laimingas tevas
nekalbu apie tai kad jauciiuosi tokia pavargusi ne tik fiziskai,bet ir moraliskai,manes niekas nesupranta,o dar ta mintis ,kad atrodau kaip ziezula ,saves nekenciu viskas mane nervina,ne ten padetas daiktas,ne taip pasakytas zodis vien zodziu nebegaliu help
as cia visur skundziuosi nebezinau kur dar ilysti....

as ir nekalbejau, apie tai per kiek laiko ir del ko ji atsiranda. Kalbejau apie simptomus - o 2 savaites ir ilgiau trunkantys mineti simptomai (nemiga, asaros, pastovus fizinis nuovargis, iniciatyvos stoka ir kiti) ir yra klininkiniai pozymiai (kriterijai), padedantys diagnozuoti depresija. Aisku, kvalifikuotai ta gali padaryti tik psichiatras. Bet gal daugiau nesigilkime - cia nelabai i tema.

Sveika Belosniezka,

perskaiciau Tavo laiskeli. Panasu, kad esi pervargusi nuo esamos situacijos, greiciau, del to, kad Tavo vaikelis(-iai) pareikalauja daug demesio ir pastangu. Turbut tikiesi didesnes pagalbo is vyro, o iseina, kad gauni jos maziau. Panasu, jog nebesusitvarkai su situacija ir del to pyksti ant saves, o pykti nukreipi i vyra. Taip tik dar labiau susipykstat,. tau reiketu iseiti is situacijos ir pailseti. Pagal galimybes isvaziuoti su vaikeliais pas giminaicius ar kur kitur Arba pasitarti sus seimos psichologu
kantrybes Tau ir sekmes

Sveikos,

Tegul mano nikas Jusu neapgauna- esu netekejusi. tiesiog leidus naudojuos kito zmogaus niku, tam kad issakyciau savo problema.

Beje, vis nepataikau i kuria tema parasyt ir vis velniu gaunu kad ne ten kreipiausi, ne ten parasiau, tad prasau nebarkit kad cia issakau savo problemas

Taigi, Turiu drauga su kuriuo jau apie 6 metus draugaujam. aisku, per tuos metus buvo visko- ir barniu ir graziu akimirku, kaip pas visus. Jis yra pakankamai demesingas, paslaugus, geras ir visoks koks -nors prie sirdies dek. Bet man sito nepakanka. man 25 tuoj tuo, jis metais vyresnis. ir apie vedybas ne mur mur. ne karta bandziau pakalbet su juo o jis tik atsako GAL KADA UZSIMANYSIU O DABAR NENORIU. ir taip jau 4 metus ta pati gridziu. man labai sunku taip gyventi su tuo laukimu, juo labiau juk GAL jis niekada neuzsimanys santuokos. kodel nenori sukurt seimos irgi bandziau isklaust. jis tik sumurmedavo, jog dar reikia atsistot ant koju (pinigu manau tikrai pakaktu seimai islaikyt), kad nera kur gyvent (turiu savo buta, kuriame dabar gyvena mociute ir po mano santuokos yra nuspresta kad ten eisiu gyvent) ar dar kazka tokio, kas nuskamba absurdiskai.
Bijau kad jis tik priprato prie manes ir jam gerai taip kaip yra ir viska zada taip palikti, kitaip tariant net nenori seimos. o man seima didziausias gyvenimo tikslas. noriu turet seima ir ja kurt tokia kad ji kuo arciau butu idealo. tad nesuprantu ar as cia per daug reikalauju (juo labaiu niekad nesakau davai tuokimes dabar, bet bent kazko noreciau-sakykim susizadejimo) ar cia tikrai musu santykiu kazkokian krize..

Mielos moterytes, jus turit daugiau patirties nei as- patarkit ka ir kaip daryt, kaip issprest sia problemele, kad ir jam butu ramu ir as normaliai nedepresuodama galeciau gyvent.. buna naktimis verkiu, o ryte dar ir pykint ima nuo nervu. man tai tikrai svarbu..bijau kad tik savo sveikata susigadinsiu galutinai.. palikti jo irgi nelabai isivaizduoju kaip nes ji ir tik ji myliu visa sirdimi. tad ir blaskausi kaip paukstis narvelyje...

Labai uzjauciu tavo busena
Jei vyro svelnumas ir supratimas negelbeja, paieskok stimulo, meiles savyje, patikek jos uzteks tau, tavo dukrelei ir pilvuko gyventojui. Mumyse gludi didele jega ir nuteik save kad sis sunkus metas praeis, kad cia tik nestumo negalavimai, ir tiesiog gyvenk, dziaukis tuom ka turi (savo dukrele) ir ka turesi (kita maziu)
o su vyru,net nezinau, vyrai retai supranta, ko nori moterys, o jei suprastu tai ir duotu, prasyk kazko konkretaus, kas tau sirdi nudziugintu
visa tai mano isgyventa