Planuoti šeimos pagausėjimą vyras mane išsivežė į Egiptą per pačias Kalėdas. Buvau pavargusi nuo darbų maratono ir šiek tiek išprotėjusi. Svetimoj šaly pagaliau atgavau save ir visą laiką valgiau, valgiau, valgiau...
Vyras stebėjosi, kad tik pakilusi nuo stalo jau laukiu pietų, užkandžių, pavakarių ar vakarienės. Stebėjosi, kai Kūčių vakarą verkiau jam ant peties, nes... nusifotografavau su pobūvio virėjais savu fotoaparatu, o jų fotoaparatu tai daryti išsigandusi atsisakiau... Jaučiausi tokia begėdė ir tiek ašarojau, kad vyras ėmė siūlytis surasti tuos virėjus ir kiekvienam padaryti po nuotrauką su manimi.
Na, bet apie ką mes čia...
Grįžusi iš kelionės paknopstom nulėkiau pas savo ginekologę ir pareiškiau, kad negaliu pastoti. Dar tiek besijuokiančios gydytojos nemačiau gyvenime. Ji tiek kvatojo, kai pasakiau, jog bandau pastoti jau net visą mėnesį, o galų gale pasiūlė ateiti po metų.
Bet atėjau anksčiau. Vargino skausmai. Diagnozė - kiaušidės uždegimas. Gydymas - vieni iš stipriausių antibijotikų. Tik kažkodėl išgėrus vos pora tablečių nuojauta liepė sustoti.
Grįžau toliau terorizuoti gydytojos. Nauja diagnozė - negimdyvinis neštumas. Dabar jau ašarų pakalnė, operacijos baimė ir begalės prisigalvotų bėdų. Dėl viso pikto atliekami dar vieni tyrimai. Gydytoja žiūri į mane ir šypsosi - "sveikinu, neštumas 9 savaičių"...
Apie ilgus laukimo mėnesius, draugišką ir šiltą rugsėjinukių šeimą, kurią atradau čia, SM, nepasakosiu. Neužteks popieriaus...
Paskutinėmis neštumo savaitėmis dariausi nekantri. Na kada, kada gi? O vaikelis visai neskubėjo. Gydytojas gąsdinosi kiekvieną kartą man įžengus į kabinetą. "Kokia jūs stora" (Ar aš? Veidrodyje to nematyti...
) Ir vis prognozavo - vaikelis bus labai didelis, uždelsti negalime, galite sunkiai gimdyti. 
O man visa tai atrodė juokinga. Kaip gi aš nepagimdysiu? Kaip kokią sektos maldelę kartojau Šemetos kursuose išgirstus žodžius - visos pagimdo, pagimdysiu ir aš. Aš galiu, aš galiu, tikrai galiu... Galop išgirstu nuosprendį - trečiadienį atvažiuokite į Kauną, žiūrėsim. Vėliau girdžiu - gal dar nevažiuokite, blogas mėnulis.
Dar vėliau - jūsų jau laukiame, nusiteikite gimdyti. Kaip tai gimdyti?
Su nerimu užmiegu. Paskutinė naktelė dviese. Prabundu nuo kirbėjimo vidure, lekiu į WC, nubėga vandenys. Apsidžiaugiu. Tikrai apsidžiaugiu. Gal nereikės skatinti. Prigulu šalia vyro ir laukiu sąrėmių. 4 ryte pradeda maudenti. Vis dar nereguliarūs, bet nebenoriu laukti. Skambinam gydytojui, susidedam daiktus, įkalame po 50 brendžiuko (po šiai dienai nesuprantu, o vyras kam įkalė...
) ir pajudame. Priimamajame sąrėmiai dingsta ir aš jau užsimanau namo. Ką aš čia veikiu, pati savęs klausiu. Persirengiu ligoninės apdarais, atliekamos visos būtinos procedūros ir kylame į gimdyklas.
Einu koridoriumi pasididžiuodama. Einu gimdyti.
Planavau gimdyti vandenyje. Bent jau taip norėjome. Akušerė džiaugėsi, kad mūsų toks apsisprendimas. Jau seniai niekas taip nenorėjo. Jautėmės išskirtiniai. O kad būčiau žinojusi, ką likimas man ruošia.
Sąrėmiai vis dar nereguliarūs. Nuleidžia likusius vandenis, atsidarymas 1 cm.
Laukiam. Skausmas vis stiprėja. Gydytojas kraipo galvą. Skalė fiksuoja aukščiausio lygio sąrėmius, o atsidarymas vis dar 1 cm. Po kelių valandų 2...Vaikštau ratais, bandau prisiminti, ko mokė kursuose. Kvėpuoju. Bandau pastriksėti ant kamuolio. Tai erzina. Vyrui prigrasinu su masažais net nesiartinti prie manęs. Jau praėjo 10 valandų, o atsidarymas vos 3. Skausmas toks, jog baigiu sulankstyti lašelinės strypą plikomis rankomis.
Daugiau nebegaliu. Gydytojas paguodžia - "Šiaip, kai tokie sąrėmiai, parastai jau būna laikas stumti."- Ką?!!!!
Prašau epidūro, nes daugiau nebegaliu. "Bet jūs nebegalėsite gimdyti vandenyje..." "Kokiame vandenyje... Noriu išgyventi!"
Po suleistų vaistų nušvinta saulė. Už lango pasidaro šviesu. Saulėtas rugsėjis.
Deja, gydytojo mina reiškia kažką negero. Aparatas fiksuoja po kiekvieno sąrėmio sulėtėjančius vaikučio tonus. Praėjo jau daugiau nei 15 valandų. Visa drebu. Gydytojas atsiprašinėdamas sako, jog reikia operuoti. O aš niekaip nesuprantu, kodėl jis atsiprašinėja. Vis kartoju, kad mano mažylis svarbiau.
Toliau viskas kaip per miglą.
Pasiruošimas operacijai, kelionė į operacinę. Drebu taip, kad dantis ant danties nesueina. Matau susirūpinusį anesteziologės veidą. "Kas jums?" "Nežinau..."Drebu taip, kad šokinėju ant stalo. Pririša rankas. Jaučiuosi tarsi nukryžiuota ir vis bijau, o kas bus, jei jausiu kaip mane pjausto. Gydytoja gnaibo pilvą, o aš bandau šaukti, kad vis dar jaučiu. Ji laiko mano galvą prispaudusi ir žada raminamuosius.
"Va tik vaikelį išimsime". Girdžių klyksmą. Raudu balsu. Prie veido prikiša mažą susuktą gumulėlį. Pro ašaras nematau... Negaliu įsidėmėti jo bruožų... Prašau, tik dar neišneškite...
Mano sūnų prikiša man prie veido. Puolu bučiuoti, noriu apkabinti.
Kodėl man pririšo rankas?!.
Išneša.
O aš nugrimstu į nežinią. Gaunu raminamųjų. Toliau tarpais neprisimenu, kas vyko. Atsigavau palatoje, kur man ant krūtinės ilsėjosi mažas vabalėlis. Mano sūnus. 
O tada jau glaudžiau jį prie širdies, glaudžiau...
