Tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio ... 2005m.susituokėme ir iškart panorome savo šeimoje turėti mažą žmogeliuką. Kiekvieną mėnesį, ne po vieną kartą darydavau testukus ir vis I, bet išaušo kovo 17d. rytas, kada testukas parodė II juosteles. Iš pradžių nepatikėjom, širdis daužėsi, bet su vyru džiaugėmės be proto ....
Kovo 24 d. mes jau pas gydytoją, viskas gerai, žirniukas matosi
Balandžio 3d. grįžusi iš darbo pietums, pamačiau rusvas išskyras , labai išsigandau pradėjau verkti krokodilo ašarom
nejaugi netekau savo lialiuko, nejaugi ........išsigandau, paskambinau vyrui, kalbėti negalėjau, šiaip ne taip pasakiau, kas atsitiko, atlėkė iškart iš darbo, nuramino, pasakė, kad viskas bus gerai- patikėjau 
Tą pačią dieną nuvažiavom pas gydytoją. Gręsiantis persileidimas, placenta atšokusi nuo gimdos kaklelio .... O Viešpatie......Patarė gultis į ligoninę, nesutikom, nes ligoninėje ir taip slogi atmosfera, prisiekiau, kad namie eisiu tik iki tualeto.....Taigi gulimas riežimas buvo du mėnesius. Bet viskas ne veltui, sustiprėjau, gimda priaugo ir viskas buvo gerai .Įsitikinusi buvau, kad nešioju berniuką, žinoma, nebuvo jokio skirtumo. Sužinojom, kad mano pilvuke gražiai auga mergytė , laimei nebuvo ribų, aš tikrai jau tuoj būsiu mama , pinsiu kasytes, pirksiu pačias gražiausias suknytes ...
Gimdymo terminas buvo lapkričio 17d.
Lapkričio 15d. daug vaikščiojau miške savo malonumui. Vakare iš Vilniaus grįžo vyras, mažulei parvežė grojančią karuselę, labai gražiai skambėjo..... Iš ties tai tą dieną buvau labai pikta, viskas nervino, kiekvienas bet kieno pasakytas žodis kliuvo , tik ne vyro .... 23.30 nakties labai supykdė kambaryje įjungtas šildytuvas, iš lovos kėliausi jo išjungti ir pajutau......per kojas bėga vandenys.......iš karto pyktis praėjo ir širdyje atsirado kažkoks neapsakomas jausmas.........mažylė išgirdo grojančią karuselę.......
Nubėgau į tualetą, atsisėdau ir taaaiip džiaugiausi, šypsena nedingo iš mano veido ... tokia laiminga buvau, kad tuoj savo angeliuką supuosi, tuoj, jau šianakt Išgirdęs vyras atlėkė (dirbo kitam kambary) pažiūrėti, kas čia vaikšto.... ir pamatė mane su didele šypsena
, nieko nesakė, tik paklausė, ar jau 
ir taip pat nusišypsojo ... Atsigavę paskambinome gydytojai ir 1.30nakties buvome jau ligoninėje.Skausmai buvo jau prasidėję, bet ne itin stiprūs
patikrino, kaklelis atsidaręs tik 1cm 
nuėjome į gimdyklą 3cm Skausmai nebelabai pakeliami, laukėm anestiozologo dėl epidūro ... Skauda jau labai, pagaliau.... suleido vaistukus, skausmų nejutau dvi valandas, jaučiau, kaip susitraukinėja pilvukas 
mažylės širdutė plaka gražiai Kaklelis atsidarė 10cm ..... taip greitai
(leido skatinamuosius), gydytoja - gimdom .... skausmai nerealūs, vaistukai nebeveikia....Viešpatie kaip bijau ir kaip skauda .... , sako - stumiam, stūmiau iš visų jėgų-nieko, dar stumiam-nieko ir dar stumiam-nieko ir taip daug kartų.....nieko nebus, bandom stumti atsitūpę vos nevos, drebančiom kojom nulipau nuo stalo, atsitūpiau ir vėl iš visų jėgų stūmiau- nieko ......Išsigandau be proto .... kodėl mano vaikiukas neateina į šį pasaulį, kodėl stumti ir jėgų nebeturėjau, nežinojau kaip tai padaryti.... ačiū Dievuliui vyras buvo šalia, nieko jis nesakė, bet savo būvimu padėjo nerealiai.......aš pykau ant viso pasaulio, nebežinojau, o ir protu nesuvokiau, kas dabar bus.....gydytojai mus buvo palikę, kažką šnibždėjosi......o aš pagalvojau, ką jūs darot, kodėl palikot, aš juk nežinau ką daryti, ar viskas gerai mano mergytei, kodėl niekas nieko nesakot... stūmiau viena, skaičiavau viens du trys, ateik mažute......Grįžo gydytojai, pagaliau, pagalvojau ir pajutau, kaip mane kelia ant ratukų ir vežą į operacinę, supratau- cezaris ......
Operuoja, matau gydytojų rimtus veidus, bėga prakaito lašai, o aš guliu ir kalbu Tėve Mūsų.......ir man taip gera..........
Lapkričio16d. 7.35 gimė mano Radvilytė. Girdžiu- mergytė
, taip, aš gi žinau , klausiu, ar sveika, ar viskas gerai .... , atsako, taip ir tokia pat graži, kaip mamytė ...Kai siuvo, negirdėjau nieko, tik jos, mažutės verksmą, širdis taip troško pamatyti, atrodė, kad laikas stovi....Bet pagaliau, prie mano veido prinešė mažą ryšulėlį, didelėm, gražiom akim, tos akys žiūrėjo į mane ir atrodo prašėsi "mama priglausk ir apkabink mane"......
Bučiavau jos švelnų, gražų veiduką, o mintyse ją jau auginau, glaudžiau, mylavau ir visam pasauliui DĖKOJAU už šį stebuklą...... P.S. Labai esu dėkinga Ukmergės visam personalui, o ypač mane prižiūrėjusiai gydytojai
Nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę, jei vis dar būčiau bandžiusi gimdyti pati........
