Kiekvieną rytą po numatytos datos, atsikėlusi pagalvodavau: na, gal jau šiandien? gal pagaliau išvysime savo mažylį ar mažylę (nežinojome kas gims, vis nesimatydavo)...Laukimas labai prailgo. Praėjo savaitė, pusantros... Gydytoja parašė siuntimą į ligoninę pasikonsultuoti dėl pervaikščiojimo. Aš dar ta pačią dieną su visais daiktais ten ir nuvykau. Budinti gydytoja apžiūrėjo, pagal ją jau visas veiksmas buvo prasidėjęs ir patarė atsigulti į ligoninę, kad netektų grįžus namo atgal važiuoti. Na gultis nelabai aš norėjau, maniau, gi ne taip toli mano namai, pirmas vaikas, tikrai spėsiu atvažiuoti. Turbūt ir vėl mano nuojauta čia prisidėjo, jaučiau, kad dar negimdysiu. Bet pasilikau. Praėjo trys dienos, kiekvieną jų klausėsi leliuko širdelės, skaičiavau judesius, apžiūrinėjo mane. Jau lygtai matė ir sąrėmius, bet aš tai nieko panašaus į skausmą nejaučiau. Atėjo savaitgalis. Gydytoja, atidirbusi pamainą sakė bus tik pirmadienį, bet ji net neabejojo, kad aš jau būsiu pagimdžiusi.
Na, o jei ne, tai pirmadienį kels į gimdyklą ir skatins.Tas laukimas kiekvieną dieną nepavydėtinas.
Na mano leliukui gerai buvo pilvelyje ir visai neskubėjo iš jo lysti. 
Todėl pirmadienį atkeliavau į gimdyklą. Man nuleido vandenis, prasidėjo sąrėmiai. Dabar tai jau buvo panašu, kad tikrai gimdau. Gydytoja liepė tik nesedėti, vaikščioti, kvėpuoti, galėjau prisėsti nebent ant specialios kėdės (ji panašį į tualetą) arba šokinėti ant kamuolio. Sąrėmiai nebuvo skausmingi, su vyru juokavom ir laukėm... Bet po kurio laiko (po keturių valandų) juokai išsisklaidė. Užėjo rimtesni skausmeliai. Gydytoja apžiūrėjo, bet kaklelis atsidaręs buvo dar tik 4 cm. Pasiteiravau, kada pagaliau pagimdysiu. Ir ji, ir akušerė teigė, kad pirmas gimdymas visada ilgiau užtrunka, gali būti ir aštuonios, ir dvylika valandų. Tą dieną ligoninė sulaukė nemažai gimdyvių, viena vos spėjo atvažiuoti, o jau girdėjome vaikučio verksmą. O mes vis laukėme. Skausmas jau buvo nebepakeliamas. Pamaniau, jei taip bus dar kelias valandas... Nusprendžiau imti epidūrą. Suleido nuskausminamus ir paliko mus laukti. Tik spėjo gydytoja su akušere išeiti, pajaučiau kažką keisto, lyg norėčiau tuštintis. Buvau skaičiusi, kad kai toks jausmas užeina, tai pagimdo ne už ilgo. Liepiau vyrui staigiai pakviesti gydytoją ir akušerę. Jos atėjo besišypsodamos (turbūt ne aš pirma tokia ), sako: nebijok, pats tikrai neiškris vaikelis. O aš jaučiau, kad lygtai lystų galvutė. Liepė lipti ant stalo. Jos abi nustebo..., jau tikrai matėsi galvutė. Turbūt nuskausminamieji padėjo greičiau atsidaryt kakleliui, nes nebuvo praėjusi nė valandą nuo suleidimo. Dabar reikėjo tik stumti. Pirmąkart kaip ten stumti nelabai ir supratau, daugiau parėkiau nei stūmiau. Gydytoja pasakė, kad su tokiu inteligentišku stūmimu nieko nebus, reikia iš visų jėgų. Na lygtai aš taip ir dariau, bet antrąkart jau pasistengiau, o po trečio stūmio, gimė mūsų gražuolytė.
. Net netikėjau, kad jau viskas baigta. Buvo taip lengva... Beje, taip norėjau valgyti. Ką pirma išgirdau, tai gydytojos pasakymą "na ir žandukai". O kai pažvelgiau į savo mergytę, tai tikrai jie pirmiausia krito į akį. Tokie dideli ir išsipūtę... Vyras negalėjo atitraukti akių nuo mažylės, vis kartojo, kokia ji graži, kokie maži pirščiukai. Gyva lėlytė. Ilgai laukta... Iškart padėjo dukrytę ant krūtinės, perkėlė į lovą, pamaitinau, vėliau pasvėrė (3,072 kg), pamatavo (51cm) ir keliavome į palatą. Dabar jau mūsų burbuliukei beveik aštuoni mėnesiai, esami laimingi, nes ji sveika, graži. Beje, vis dar su išsipūtusiais žandukais, į kuriuos visi atkreipia pirmiausia dėmesį.
