Mes planuojam antraji. Tarp vaiku gautusi 4m skirtumas. Pas tas

Su pirmagymiu nedirbau beveik 3m. Paskui ilseidom i darzeli, as padirbesiu ir planuosim antraji. Noreciau ir ji kuo ilgiau pati auginti namie, o ne patiketi auklei.
Gimus vaika isgyvenau depresija. Verkiau del mazmozio, turejau mazai pieno, vaikas buvo sumaises diena su naktim. Vyras dirbo nuo ryto iki vakaro. As po cezario operacijos.....Tai juodziausias mano gyvenimo periodas.....
Po menesio reikalai pasitaise, vyras galejo paimti atsostogu nors pora savaiteliu, vaiko rezimas susideliojo, pradejau maitinti misineliu ir supratau motinystes dziaugsma
Apie 2m vel uzejo liudnumo banga. Vaikui buvo matyt amziaus krize, baisus oziukas buvo

, maniau uzsisedejau juodai- vien namai ir vaikas (aisku prasiblaskydavau bet veiklos norejosi). O kai jau isejau i darba, ir liudejau nes gaila buvo su vaiku isikirt (diena is dienos kartu) ir savim didziavausi, kad taip ilgai su vaiku buvau, ir i darba norejosi.
Iki pirmagymio visada galvojom turet 2 vaikelius. Gimus sunui, per pirma men, del tos juodos depresijos- abu sakem - jokiu vaiku daugiau nebus

O po keliu men jau abu svaigom kaip gera turet toki mazyli

Paskui vel atrode, kad daugiau vaiku nenoriu (vyras norejo). Maniau jei dar viena augiunsiu iki 3m - nuprotesiu. O auklei palikt zinau irgi negaleciau- pirma auginau, kuom antras blogesnis? Bet kai vaikui sukako 3m, kazkaip pajauciau kad galiu, noriu ir turesiu antraji
Depresijos nebijau, gimdymo nebijau, o problemas su zindymu isspresime. Kaip uzauginau 1, uzauginsiu ir 2. Nes seima yra didele vertybe.