Mano istorija prasideda gerokai anksčiau nei tik gimdymo namuose. Iki gimdymo namų dar reikėjo gerokai palaukti ir pakentėti.
Buvo balandžio mėnuo, tik daug šaltesnis nei šis balandis. Su savo būsimu vyru išvykome į Egiptą dviems savaitėms. Su drauge dar pajuokavau, sakau: Gandrai pas mus neskrenda, tai mes pas juos nuskrisim
. Vaikučio lyg ir norėjosi, bet griežtai neplanavom, tačiau ir nesisaugojom, nutarėm, kad jei jau ateis pas mus, vadinasi, tada ir reikėjo ateiti. Turbūt šiltas oras ir romantika suveikė, pastojau, tačiau dar kurį laiką to nenumaniau. Man jau tada buvo blogai su sveikata. Ir grįžusi į Lietuvą, nusprendžiau daugiau nebekentėti ir išsitirti, išsigydyti stuburą kol nepastojau. 
Ačiū dievui, kad nesityriau kompiuterine tomografija, diena prieš sužinojau, kad laukiuosi, pasidariau testą, nesulaukusi mėnesinių. Girdėjau, kad taip gali būti įvairių išsigimimų. 
Džiaugiausi, bet turbūt daugiau buvo nerimo, o kas dabar bus?Kur aš tik nebuvau, pas kokius tik gydytojus nesilankiau: pas masažistus, neurologus, ekstrasensą, keneziterapeutą, manualines terapijos specialistą (po jo procedūrų pradėjau net kraujuoti ir pamaniau, kad jau prarasiu savo mažiuką)
, akupunktūros žinovą ir į baseiną vaikščiojau... niekas nepadėjo.... darėsi tik blogiau. Atėjo toks laikas, kai iš skausmo negalėjau nei gulėti, nei sėdėti.... miegodavau kniūpščia ant lovos krašto ir tik po 2-3 valandas į parą.
Verkiau, oi kaip verkiau.... ištisom dienom, paeit galėjau tik su pagalba ir neilgam. Nežinojau, ką daugiau daryti. Kas antras gydytojas man siūlė darytis išvalymą. :verkiu:Viena Mažylio gimdymo namų gydytoja man prirašė kelis lapelius su specialistų pavardėmis, ačiū jai labai. Ėjau pas juos į Klinikas ir ten nusprendė operuoti stuburo išvaržą. Kiek gi gali žmogus miegot kniūpščiomis? Juk pilvas didėja... Ir tverti tokius nežmoniškus skausmus? Nutarė operuoti skyriaus vedėjas, be jokių tyrimų, rentgeno nuotraukų, tik apčiupinėjo ir viskas. Man beliko tik pasikliauti juo ir aš pasitikėjau. Darė epidūrinę nejautrą, kad kuo mažiau pakenktų mano lėliukui, o jam buvo 11 savaičių. Operacija pavyko! 
Jau po operacijos man nereikėjo jokių nuskausminamųjų, nes nebejaučiau to siaubingo skausmo ir man atrodė, kad akyse prašvito. Dėkojau tam gydytojui, kartą prieš pat gimdymą grįžau pas jį su didžiuliu pilvuku 
, nes reikėjo jo rekomendacijų dėl gimdymo, ir pasakiau, kad jis išgelbėjo mano vaikiukui gyvybę.Sunku buvo vaikščioti su pilvu, skaudėjo nugarą, strėnas, negalėjau gulėti ant nugaros nė 5 minučių, jei pagulėdavau ilgiau, atsikeldavau su ašaromis ir tik su vyro pagalba. Bet tą etapą aš ištvėriau. Atėjo ir laukta gimdymo diena. Valio! Po Naujųjų metų ėmė vis labiau susitraukinėti pilvas, joks magnis nebepadeda, niu galvoju reikia pasiskambint savo gydytojai. O iki nustatytos gimdymo datos dar 2 savaitės. Paskambinau, sako atvažiuokit, apžiūrai. Aš palengva susiruošiau, o pilvas tai kas kokios 15-30 minučių vis sukietėja ir vėl pamažu atleidžia. Gimdymo namuose, priimamajam mane apžiūrėjo, sako jau 3 cm kaklelis atsivėręs. Man šokas, nežinojau, kaip jaustis. Ašaros pabiro, galvoju, Dievuliau jau, greitai turėsiu savo kleckuliuką
(gydytoja sake, kad bus mergyte). Greitai buvo sušauktas konsiliumas, gydytojai pasitarė, kaip man gimdyti, mat ant nugaros negaliu gulėt. Nutarė daryti cezario pjūvį. Skambinau vyrui, kad greičiau važiuotu, kad šiandien ta DIENA. O jaudulys didžiulis... o ašaros iš džiaugsmo byra vos pagalvojus apie mažą kūdikėlį... Nuvedė į operacinę ir tik tada išgirdau, kad vyras atėjo. Stebėjo viską per operacinės langą. Jaučiau, kad jis šalia. Padarė epidūrinę nejautrą ir ėmiau laukti, kada gi išgirsiu savo mažiukę. Tada pajutau tarsi mane kas plėštų ir surikau turbūt, daktarė liepė man kažko suleisti ir po to viską atsimenu kaip per miglą. Atrodo, man parodė mano kūdikį ir pasakė, kad mergaitė, bet viskas vyko kaip per sapną. Nieko nejutau. Intensyvioj palatoj prasibudinau ir vyras pasakė, kad turim gražią mergytę. Neturėjau jėgų ką nors pasakyti, buvo tarsi euforijoj, kad kančios baigėsi ir dabar bus viskas gerai. Dar pasičiupinėjau ar tikrai nebėra pilvo.... o po kokio pusvalandžiuko atnešė man mano Ievučiuką... tokią mažulytę, tokią trapią... ir pridėjo prie manes, kad pažystu. Buvau tiesiog laiminga už šį taip iškentėtą ir taip lauktą stebūklėlį. Ačiū visiems, kad aš ją turiu. 
Dabar negaliu atsižiūrėt į savo grožybę, bučiuoju ir myluoju... 
