Ar visada vaikinas už jus moka?

- atvejai ilgiau draugaujant - atrodo lyg ir savaime suprantama, bet o kaip tais atvejais, jei uždirbama apylygiai arba moteris daugiau? Tarkim, pasikviesti prašmatnios vakarienės kokia nors proga čia jau klausimo nekyla, tada vakarienė labiau gestas "lepinu savo moterį", bet o jei tiesiog einama pietų/neformaliai pavakarieniauti? Pavyzdžiui, žinant kiek abu uždirbat, kada jis gauna atlyginimą ir kiek vakar išleido Maksimoj, atrodo lyg ir neteisinga nustatyti jam normą mokėti kaskart tą sumą. Ypač, jei dar kartu negyvenant ir baruose/restoranuose susitikinėjant dažnai.

Skaičiau, bet necituosiu ir nedetalizuosiu kiekvieno įdomios diskusijos komentaro. Nors jau pasisakiau, kokia mano viso gyvenimo, ligšiolinio, pozicija, bet pasikartosiu, nes kažkodėl norisi pasisakyti 

Niekada nesu už save mokėjusi, jokiom aplinkybėm. Tai vienintelė ir neginčytina pozicija. Man visiškai neįdomu, kokios kieno laisvės, lygybės ir kt., mano gyvenimas yra mano. Visada maniau, manau ir manysiu, kad už save susimokanti moteris, mergina, tokiu būdu save žemina. Žemina. Jos taip vadinama lygybė ir kas daro didžiulę meškos paslaugą jai pačiai, ir kaip taisyklė, tokios moterys gan dažnai užsirauna ant alfonsų, nevykėlių, egoistų, savanaudžių, skregų. Nes tokie užuodžia iš tolo, kad su tokiom bus paprasčiau! Mažiau terlionės ir mažiau tiesioginių finansinių "nuostolių", taip vadinamų pasimatymų vaišių išlaidų. Juk kaip patogu! Pati už save susimokėjo, nereikia sukti galvos, pati pati. Ir visada pati, perspektyvoje, visada pati. Kam jam stengtis labiau, daugiau? O kam? Vyrui nebereikia sukti galvos, nebent dėl savo reikalų. Ir t.t.

Aš esu moteris. Karalienė, valdovė. Prašom kloti prie kojų "brilikus", gėles, grožį, dėmesį, saulę, viską! Nes aš to verta Taip visada maniau, manau, manysiu. Tai vyrui garbė, džiaugsmas, nerealus dalykas būti su manimi, šalia. Jis turi jaustis nerealią palaimą, tai jam suteiktas šansas, kokio neturi ir niekas kitas neturės. Kol jis šalia.  Ar tai pirmas pasimatymas, ar šimtas pirmas, niekas nesikeičia. Net jei einu su sutuoktiniu, niekada niekur už save nemoku. Vyrui būtų smūgis žemiau juostos. Kai susitinkame šeimomis su draugais, visada moka vyrai, tai jie ten dalinasi išlaidas ar vienas kitą vaišina, dažnai net nežinome kokios sąskaitos, nes neįdomu. Moterys? Jos karalienės, o karalienės niekada nemoka Bet dar nereiškia, kad neturi (savų) pinigų. Toli gražu.

Dėl paskutinio komentaro, tai visame kame yra saikas ir protas. Reikia visada adekvačiai elgtis, etiškai, kultūringai. Jei moteris chamė, restorane elgiasi kaip mėnesį badavusi ir pasiruošusi patekti į Gineso rekordų knygą su įrašu "Išlaidžiausia pasimatymo dalyvė" ar pan., tai ji paprasčiausia kvaiša. Stačiokė besmegenė. Sutinku, kad ir vyrai gali užsirauti ant tokių. Bet jei jie tikisi, kad po vaišių, nesvarbu kokių, anie užsitarnavo automatinį leidimą į lovą, tai nebent leido laiką su laisvo elgesio merginom. Tada taip. Už karbonadą gaus įkišti. Su atitinkamais vyrais atitinkamas ir rezultatas.

Niekada nesu už save mokėjusi, jokiom aplinkybėm. Tai vienintelė ir neginčytina pozicija. Man visiškai neįdomu, kokios kieno laisvės, lygybės ir kt., mano gyvenimas yra mano. Visada maniau, manau ir manysiu, kad už save susimokanti moteris, mergina, tokiu būdu save žemina. Žemina. Jos taip vadinama lygybė ir kas daro didžiulę meškos paslaugą jai pačiai, ir kaip taisyklė, tokios moterys gan dažnai užsirauna ant alfonsų, nevykėlių, egoistų, savanaudžių, skregų. Nes tokie užuodžia iš tolo, kad su tokiom bus paprasčiau! Mažiau terlionės ir mažiau tiesioginių finansinių "nuostolių", taip vadinamų pasimatymų vaišių išlaidų. Juk kaip patogu! Pati už save susimokėjo, nereikia sukti galvos, pati pati. Ir visada pati, perspektyvoje, visada pati. Kam jam stengtis labiau, daugiau? O kam? Vyrui nebereikia sukti galvos, nebent dėl savo reikalų. Ir t.t.

Aš esu moteris. Karalienė, valdovė. Prašom kloti prie kojų "brilikus", gėles, grožį, dėmesį, saulę, viską! Nes aš to verta Taip visada maniau, manau, manysiu. Tai vyrui garbė, džiaugsmas, nerealus dalykas būti su manimi, šalia. Jis turi jaustis nerealią palaimą, tai jam suteiktas šansas, kokio neturi ir niekas kitas neturės. Kol jis šalia.  Ar tai pirmas pasimatymas, ar šimtas pirmas, niekas nesikeičia. Net jei einu su sutuoktiniu, niekada niekur už save nemoku. Vyrui būtų smūgis žemiau juostos. Kai susitinkame šeimomis su draugais, visada moka vyrai, tai jie ten dalinasi išlaidas ar vienas kitą vaišina, dažnai net nežinome kokios sąskaitos, nes neįdomu. Moterys? Jos karalienės, o karalienės niekada nemoka Bet dar nereiškia, kad neturi (savų) pinigų. Toli gražu.

Dėl paskutinio komentaro, tai visame kame yra saikas ir protas. Reikia visada adekvačiai elgtis, etiškai, kultūringai. Jei moteris chamė, restorane elgiasi kaip mėnesį badavusi ir pasiruošusi patekti į Gineso rekordų knygą su įrašu "Išlaidžiausia pasimatymo dalyvė" ar pan., tai ji paprasčiausia kvaiša. Stačiokė besmegenė.

Skaičiau, bet necituosiu ir nedetalizuosiu kiekvieno įdomios diskusijos komentaro. Nors jau pasisakiau, kokia mano viso gyvenimo, ligšiolinio, pozicija, bet pasikartosiu, nes kažkodėl norisi pasisakyti 

Niekada nesu už save mokėjusi, jokiom aplinkybėm. Tai vienintelė ir neginčytina pozicija. Man visiškai neįdomu, kokios kieno laisvės, lygybės ir kt., mano gyvenimas yra mano. Visada maniau, manau ir manysiu, kad už save susimokanti moteris, mergina, tokiu būdu save žemina. Žemina. Jos taip vadinama lygybė ir kas daro didžiulę meškos paslaugą jai pačiai, ir kaip taisyklė, tokios moterys gan dažnai užsirauna ant alfonsų, nevykėlių, egoistų, savanaudžių, skregų. Nes tokie užuodžia iš tolo, kad su tokiom bus paprasčiau! Mažiau terlionės ir mažiau tiesioginių finansinių "nuostolių", taip vadinamų pasimatymų vaišių išlaidų. Juk kaip patogu! Pati už save susimokėjo, nereikia sukti galvos, pati pati. Ir visada pati, perspektyvoje, visada pati. Kam jam stengtis labiau, daugiau? O kam? Vyrui nebereikia sukti galvos, nebent dėl savo reikalų. Ir t.t.

Aš esu moteris. Karalienė, valdovė. Prašom kloti prie kojų "brilikus", gėles, grožį, dėmesį, saulę, viską! Nes aš to verta Taip visada maniau, manau, manysiu. Tai vyrui garbė, džiaugsmas, nerealus dalykas būti su manimi, šalia. Jis turi jaustis nerealią palaimą, tai jam suteiktas šansas, kokio neturi ir niekas kitas neturės. Kol jis šalia.  Ar tai pirmas pasimatymas, ar šimtas pirmas, niekas nesikeičia. Net jei einu su sutuoktiniu, niekada niekur už save nemoku. Vyrui būtų smūgis žemiau juostos. Kai susitinkame šeimomis su draugais, visada moka vyrai, tai jie ten dalinasi išlaidas ar vienas kitą vaišina, dažnai net nežinome kokios sąskaitos, nes neįdomu. Moterys? Jos karalienės, o karalienės niekada nemoka Bet dar nereiškia, kad neturi (savų) pinigų. Toli gražu.

Bet kaip tada šeimoj, kur abu uždirba pvz. po 2 tūkst litų?

tai kad esi nedirbanti, kaip tu mokėsi už save. 

  Nedibanti - nereiškia neturinti pajamų. Pajamos susijusios su darbo santykiais yra tik vienas iš pajamų šaltinių.    Mano nedirbanti žmona du metus gaudavo didesnes pajamas už mane.      Pajamos galimos ir iš kapitalo prieauglio, tinkamai investavus: guli sau paplūdimyje, geri kokteilį iš išskaptuoto ananaso, mulatė tau masažą daro ir..........pinigai į sąskaitą kapsi.     

Žinok lygiai taip pat. Jokio skirtumo nėra. Moka vyras ir tiek. Aš perku kitus dalykus, kitu laiku, kai būnu viena. Bet jei būnam su vyru tada tuos ,,kitus dalykus'' irgi perka jis. 

Žinok lygiai taip pat. Jokio skirtumo nėra. Moka vyras ir tiek. Aš perku kitus dalykus, kitu laiku, kai būnu viena. Bet jei būnam su vyru tada tuos ,,kitus dalykus'' irgi perka jis. 

Nebent pas vyra nesibaigiantys 2 tūkstančiai 

aga, stebuklai