Įkraunama...
Įkraunama...

Niekas taip neįkyri, kaip nuolankumas..

Daug temikių jau buvo šiam skyrelyje, kuriose vienaip ar kitaip skambėjo ši tema...daug istorijų, kur viena ar kita poros pusė norėdama išlaikyti partnerį stengiasi visokiausiais būdais patenkinti kiekvieną partnerio norą, sutinka su visom sąlygom, kad tik jis/ji neišeitų, nepaliktų....iš kur tokia tendencija?
Aš manau kiekviena mūsų yra vienaip ar kitaip susidūrusi su panašiom situacijom...kas su mumis atsitinka tokiais momentais, kada mes pasiruošę užmiršti apie save, apie savo asmenybę, perlipam per savigarbą, susitaikom su diktuojamom sąlygom ir viskas vardan vieno tikslo, vardan to, kad partneris pasirinktų mus.... doh.gif
Paradoksas - bet dažniausiai taip besielgdami žmonės dar toliau nuo savęs nustumia antrąsias puses....arba pasirašo sau žiaurų nuosprendį : pastovioms kančioms.... doh.gif
Man pačiai teko būti įvairiose barikadų pusėse...toli gražu ne iš karto supratau kaip kas veikia, juk kai myli, atrodo kaip gali neatiduoti visko ir nieko nereikalauti už tai ( tik būti kartu ) doh.gif
Kita vertus pačiai teko bendrauti su žmonėm, kurie gatavi buvo pakloti po kojų viską, bet laikui bėgant tai nustodavo dominti ir pasidarydavo tik našta....
Ir prasideda vienas kito skaudinimas, kartais mąstau, kad netgi tai vyksta ne visada sąmoningai...net nenorėdamas skaudinti tau atsidavusio žmogaus tu jį įskaudini, nes nebepakeli to atsidavimo naštos...kodėl gi tai tampa našta?
Kodėl tie santykiai, kurie remtini ne visišku atsidavimu o dviejų lygiaverčių partnerių bendravimu būna kur kas įdomesni ir ilgalaikiškesni? Ką jūs apie tai manot, ar teko pačioms susidurti? Kokias išvadas padarėti ir kokia patirtim gal būt norėumėte pasidalinti su kitais? 4u.gif

PS ir dar pastebėjau, kad yra toks santykių tipas, kur vienas yra kankinys o kitas kankintojas ir tai abudu tenkina...arba as nuolankumas kitame žmoguje pažadina tą tokė pasmoningą žiaurumą, kurio jis nesugeba suvaldyt ( ypač dažnai pasitaiko vyrų tarpe )...kaip žiūrit į tokias poras? unsure.gif
Atsakyti
Matei kada "Naktinies portje"? Isgrynintas aukos sindromas... O kiek dar neisgrynintu...
Atsakyti
QUOTE(Euforija @ 2007 04 09, 22:01)
Ir prasideda vienas kito skaudinimas, kartais mąstau, kad netgi tai vyksta ne visada sąmoningai...net nenorėdamas skaudinti tau atsidavusio žmogaus tu jį įskaudini, nes nebepakeli to atsidavimo naštos...kodėl gi tai tampa našta?

Kai žinai, kaip elgtis būtų gera ir teisinga, bet to nesugebi, matyti žmogų, kuris su tokia užduotimi susidoroja kuo puikiausiai, nėra lengva. Tai taikytina ne vien poros santykiams. Gal tai savotiška pavydo atmaina, noras gailėtis savęs dėl tokio bejėgiškumo, sumišęs su noru jaustis padėties šeimininku, neatsisakant savo egoizmo. g.gif Kita vertus, nepriekaištingas atsidavimas irgi gali būti naudojamas kaip ginklas, jei jis nėra visiškai natūralus - ką darai, stengdamasis gerokai viršyti savo jėgas, galiausiai palieka vien nuoskaudą, kad štai aš tiek aukojausi, o jis/ji mat to nei kiek neįvertino. Ar kas prašė antžmogiškų pastangų? Jei nusprendi aukotis tam, kad jaustumeisi kankiniu, jau pati pradinė motyvacija niekam tikusi.
Atsakyti
QUOTE(Seppuku @ 2007 04 09, 23:18)
Matei kada "Naktinies portje"?  Isgrynintas aukos sindromas... O kiek dar neisgrynintu...


neteko matyti, reiks pažėt, mėgstu psichologinius motyvus smile.gif

QUOTE(_Smalsutė_ @ 2007 04 09, 23:31)
Kai žinai, kaip elgtis būtų gera ir teisinga, bet to nesugebi, matyti žmogų, kuris su tokia užduotimi susidoroja kuo puikiausiai, nėra lengva. Tai taikytina ne vien poros santykiams. Gal tai savotiška pavydo atmaina, noras gailėtis savęs dėl tokio bejėgiškumo, sumišęs su noru jaustis padėties šeimininku, neatsisakant savo egoizmo. g.gif Kita vertus, nepriekaištingas atsidavimas irgi gali būti naudojamas kaip ginklas, jei jis nėra visiškai natūralus - ką darai, stengdamasis gerokai viršyti savo jėgas, galiausiai palieka vien nuoskaudą, kad štai aš tiek aukojausi, o jis/ji mat to nei kiek neįvertino. Ar kas prašė antžmogiškų pastangų? Jei nusprendi aukotis tam, kad jaustumeisi kankiniu, jau pati pradinė motyvacija niekam tikusi.


galima pažvelgti iš tai ir tokiu rakursu...manau, pasitaiko ir tokių motyvacijų...tai galima palyginti su prievartiniu maitinimu tuo, ko žmogus visai nenori valgyti...tai kraštutinė pozicija....tokiu atveju ir sutinkamas pasipriešinimas...bet tai vėl gi ne visada toji motyvacija.... g.gif

šiaip šiam skyrelyje arba kertelė sielai dažniausiai tekdavo susidurti būtent su porų santykiais, kur žmogus griebiasi šiaudo, mėgindamas išsaugoti santykius..manau jį veda kilnųs ( kaip jis tuo metu jaučiasi ) tikslai...ir tai būna didžiausia klaida, manymas, kad va jeigu aš busiu ideali/idealus ( vėl gi subjektyviai to žmogaus suvokimu ) tai kita pusė nebenorės išeiti....mane domina kur slypi to nuolankumo šaknys...taip norisi atverti visiem akis, kad norėdami išlaikyti žmogų savo nuolankumu jį dar toliau nuo savęs stumiam...
tokia akla meilė ar atsidavimas daro mus tokius silpnus kaip tik tokiais momentais, kai turime būti stipriais kaip niekad ir atstovėti savo pozicijas, savąjį aš biggrin.gif

"aš taip jė myliu, aš viską drau, ko tik jis užsigeidžia, aš stengiuosi būti tokia, kokią jis nori matyti, aš ideali žmona, kodėl jis nori išeiti?" va būtent todėl jis ir nori išeiti, mergičkos mes savo rankomis uždarom sau kelią į lygiaverčius santykius poroje smile.gif
Atsakyti
Taip, daugeliu atveju, partneriams to nereikia (jei jie partneriski partneriai tongue.gif ) Taciau pazistu moteru, kurios tokiais kompromisais seimas issaugojo (ir jau desimtim metu graziai gyvena, rimtai)

Naktinis portje - apie konclagerio budelio ir aukos santykius, kurie issitiese uz konclagerio ir karo ribu...

Dar vienas patogus dalykas, kai buni auka ir kodel verta ta vaidmeni prisiimti - NES TADA NIEKO NEREIKIA SPRESTI.
Atsakyti
Yra toks žmonių psichologinis tipas - auka, ir nieko čia nepadarysi... Žiūrėk, moteriškė išsiskiria su kokiu skriaudėju, alkoholiku ar tironu, ir po kiek laiko vėl išteka vėl už tokio pat. Yra ir "patogumų" - galima zyzt, priekaištaut, kontroliuot, savęs gailėtis, nesijaust atsakingai, kaip teisingai Seppuku pastebėjo. Aišku, kad pati kryptis - stengtis būt idealia partnere (ar partneriu) ir tenkint visas užgaidas - iš esmės neteisinga, nes tai juk TAVO gyvenimas, o ne kilimėlis kažkam po kojom... Kilimėlį, kam reikės, Maximoj už 5 lt nusipirks... Bet tikriausiai nieko čia nepadarysi, kas nori aukotis, aukosis ir toliau, nors nieku gyvu nepripažins, kad taip gyvent tiesiog patinka...
Atsakyti
QUOTE(Euforija @ 2007 04 09, 22:01)
kas su mumis atsitinka tokiais momentais, kada mes pasiruošę užmiršti apie save, apie savo asmenybę, perlipam per savigarbą, susitaikom su diktuojamom sąlygom ir viskas vardan vieno tikslo, vardan to, kad partneris pasirinktų mus.... doh.gif
Paradoksas - bet dažniausiai taip besielgdami žmonės dar toliau nuo savęs nustumia antrąsias puses....arba pasirašo sau žiaurų nuosprendį : pastovioms kančioms.... doh.gif

net nenorėdamas skaudinti tau atsidavusio žmogaus tu jį įskaudini, nes nebepakeli to atsidavimo naštos...kodėl gi tai tampa našta?
Kodėl tie santykiai, kurie remtini ne visišku atsidavimu o dviejų lygiaverčių partnerių bendravimu būna kur kas įdomesni ir ilgalaikiškesni? Ką jūs apie tai manot, ar teko pačioms susidurti? Kokias išvadas padarėti ir kokia patirtim gal būt norėumėte pasidalinti su kitais?  4u.gif


pirmojoje citatos pastrapoje aprasyto pakomentuoti negaliu, nes taip niekada nesijauciau. antrojoje pastraipoje aprasytas fenomenas man pazistamas. manau, kad asmenybei (dazniau tai sakoma apie vyrus, bet tinka ir moterims) reikia uzkariauti / suvilioti. tas reikejimas yra pagrindinis dalykas, palaikantis poros santykiu kraujotaka. kai vienas yra tiek atsidaves, kad kitas aisku aiskiausiai suvokia, jog prasmes uzkariauti / suvilioti neliko, nes ta zmogu jau turi tiek, kad daugiau jo tureti neimanoma, nelieka intrigos, kraujas stovi, neidomu...
Atsakyti
per rimta tema man šiandien, tingiu skaityt kas toliau trecios zinutes parasyta biggrin.gif
Atsakyti
Teko man būti irgi ir pirmoje ir kitoje pusėje..
kaip buvau pirmoje pusėje - aklai įsimylėjusi, kartais gal ir praregėdavau, kad kai kurie žodžiai per skaudūs, kai kada elgesys per daug familiarus darosi, bet viską atleisdavau, nes ....mylėjau...
rasdavau pateisinimą, kol suveikė savisauga ar kaip galima pavadinti tą jausmą..pagalvojau, kad nebegaliu taip daugiau, kad nebesijaučiu gerai, per daug aukoju..
Po keleto metų mane pačią buvo taip aklai įsimylėjęs...turiu pasakyti - šlykštus jausmas...tikrai kaip koks prievartinis maitinimas, kai esi sotus.Ilainiui toks įsimylėjėlis taip užknisa, kad norisi jį praspirt toli toli...atsidėkojant u visą meilę...žiauru, bet gyvenime man šita patirtis daug ko išmokė.
Dėkoju Dievui, kad radau savy drąsos, nesikankint ir nekankint žmogaus - pasakiau, kad nenoriu tęst santykių, kurie neturi ateities.Pasimokiau visam gyvenimui - per prievartą mielas nebūsi.
Kokio priežastys ir visi kiti niuansai nenagrinėsiu, tik manau, kad tokie patyrimai verčia susimąstyti ir suprasti kai ką, ko niekas negali paaiškinti. tiesiog reikia tai patirti...tą ploną liniją, kada žmogų džiugina Tavo meilė ir kada tai įkyru
Atsakyti
QUOTE
- Laiminga, nes myliu... save
Myli-nemyli-myli-nemyli...ramunės lapelius plėšome burdami Jos ar Jo meilę. O ar mylime patys save? Ne, ne, aš kalbu ne apie egoizmą, kai žmogus susikoncentruoja tik į savo vieno poreikius, norus ir mintis, ir nemato nieko aplinkui. Meilė sau nereiškia, kad nemylėsite kitų. Kaip tik atvirkščiai, juk net Šventajame rašte patariama - „Mylėk savo artimą kaip pats save“.

Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Agnė Grušauskaitė pasakoja, kad nemeilė sau – dažna žmonių „liga“. Nemaža dalis tų, kurie skundžiasi, kad jų nemyli ar juos žemina sutuoktinis, aplinkiniai ir t.t., iš tiesų patys save skaudina, menkina ir žemina. Pavyzdžiui, - su alkoholiku vyru gyvenanti žmona, atiduoda jam savo atlyginimą, kenčia smurtą, ir teigia, kad tai vyras ją žemina. Iš tiesų, šioje situacijoje, visų pirma, save sumenkino ir pažemino pati moteris, leidžianti taip su savimi elgtis, nepaisyti jos norų ir poreikių. Toks savęs kankinimas – tikras nemeilės sau pavyzdys, kurių šiandieniniame gyvenime apstu.

Kodėl nemylime savęs? Kodėl leidžiame gyvenimui įsukti save tarsi į užburtą ratą, nustojame mąstyti ir matyti, nebesugebame priimti sprendimo ir pasirūpinti savuoju „aš“? Priežastys gali būti įvairios: vaikystės išgyvenimai, kai mažylis mato tėvų tarpusavio santykius, skaudi nesekmė darbe, palaužusi pasitikėjimą savimi ir paskatinusi nemeilę sau, patirta prievarta, stresinės situacijos ir t.t. Nemylintis savęs žmogus linkęs save alinti, labai smarkiai save riboti. Dažnai jis negali ar nenori tinkamai savimi pasirūpinti ir tikisi, kad tai už jį padarys kas nors kitas, kad ir mylimasis. Tačiau jei savęs nemyliu ir skaudinu, - esu nelaimingas. Tad kaip būdamas nelaimingas, galėčiau padaryti laimingu kitą? „Jei savęs nemylėsi ir kiti tavęs nemylės“, byloja liaudies išmintis. Ar tai tiesa? Taip, nes žmogus, esantis šalia, gali mumis pasirūpinti, bet ne absoliučiai. Todėl mokėjimas pasirūpinti savimi, klausytis savo norų, labai susijęs su meile sau. Kuo daugiau rūpinamės savimi, savo poilsiu, poreikiais, lavinimu, tuo geriau jaučiamės, nenualiname savęs, todėl ir kiti šalia jaučiasi geriau. Jei partneris nemyli savęs, su juo sunku bus užmegzti lygiaverčius santykius, nes toks žmogus labai priklausomas nuo kitų. Jis daugiau ims iš kito žmogaus, nei duos. Tokie asmenys dažnai būna nelaimingi, skundžiasi, jaučiasi bejėgiais, mažai ką daro, kad jų savijauta pasikeistų ir t.t. Dėl to gyvenimas šalia tokio, savęs nemylinčio žmogaus, - sunkus. Tiesa, nemeile sau „sergantys“ žmonės gali labai rūpintis savo partneriu, bet tas rūpestis kyla iš nesaugumo jausmo, baimės būti paliktam, vienam. 

Kartais išmokti mylėti save – nėra paprasta. Prievartą, kitų niekinimą patyrę ir dėl to meilės sau netekę žmonės šią „sieną“ neretai sugeba įveikti tik psichoterapijos metu. Būna, kad žmonės patiria tarsi vidinį nušvitimą – sako, vieną rytą pabudau, supratau, kad gyvenimas yra gražus, ir aš esu vertybė, - bet taip būna retai. Permąstyti savo vertybes pavyksta dramatiškų įvykių – ligos, mirties akivaizdoje. Tuomet suvokiama, kad gyvenimas brangus ir aš esu vertas kažko daugiau, nei gyvenau iki šiol.

Pamilti save nėra paprasta, bet įmanoma, ir – labai svarbu. Nes nemylėdami savęs niekaip nesugebėsime pasijusti iš tiesų laimingais. Dėl to tikrai verta galvoti apie savo gyvenimą, - ką aš darau, ko noriu. Ar tuose santykiuose, kuriuos turiu, mane ir mano norus iš tiesų girdi ir gerbia? Kiek tie santykiai atitinka mano lūkesčius. Ar kažko nedarau prievartaudamas save? Nes dažnai darome, ko nori kitas, bet lyg per prievartą. Jei nėra gera, kodėl nepagalvojus, ką padaryti, ką pakeisti savo gyvenime. Savęs analizavimas, savo norų suvokimas būtų labiausiai veiksmingas, įveikiant nemeilę sau.

Meilė sau susijusi ir su aplinkinių meile mums. Jei artimieji rodo savo meilę, pačiam žmogui lengviau save mylėti. Tai ypač aktualu, jei kalbame apie vaikus. Suaugęs žmogus, jei save myli, vertina, - jis girdi save ir pats apie save galvoja, o tie, kurie numenkina save, jie labiau pasikliauna aplinkinių nuomone, - „ką tas apie mane sakė, tai toks aš ir esu“. Tačiau suaugęs gali rinktis. Tuo tarpu vaikas negali nutraukti santykių su tėvais ir ieškoti meilės kitur, todėl tėvų meilė mažyliui labai svarbi. Vaikas, jis galvoja apie save taip, kaip apie jį galvoja tėvai, todėl, jo meilė sau priklauso nuo tėvų meilės.

Mylėti save, - nereiškia duoti mažiau meilės kitiems. Tiesiog nepamirškite, kad negalima visiškai atsiduoti kitam, paminant save. Mylintis save žmogus kūrybiškesnis, jo gyvenimas turininigesnis, jis ieško savęs, o iš to atsiranda pasitikėjimas savimi. Tada ir kitiems norisi pažinti mus ir, aišku, dalintis žaviu jausmu – meile.

psichoterapijos teorijos manau pagrindinė priežastis čia - nemeilė sau, netikėjimas kad turi ką duoti kitam, net nebūdamas idealus kito akyse
Atsakyti
QUOTE(Euforija @ 2007 04 10, 10:39)
šiaip šiam skyrelyje arba kertelė sielai dažniausiai tekdavo susidurti būtent su porų santykiais, kur žmogus griebiasi šiaudo, mėgindamas išsaugoti santykius..manau jį veda kilnųs ( kaip jis tuo metu jaučiasi ) tikslai...ir tai būna didžiausia klaida, manymas, kad va jeigu aš busiu ideali/idealus ( vėl gi subjektyviai to žmogaus suvokimu ) tai kita pusė nebenorės išeiti....mane domina kur slypi to nuolankumo šaknys...taip norisi atverti visiem akis, kad norėdami išlaikyti žmogų savo nuolankumu jį dar toliau nuo savęs stumiam...
tokia akla meilė ar atsidavimas daro mus tokius silpnus kaip tik tokiais momentais, kai turime būti stipriais kaip niekad ir atstovėti savo pozicijas, savąjį aš  biggrin.gif

Na čia jau kraštutinumai. g.gif Negi tarp garbingo siekimo tapti idealesniu/-e ir tapimo "kilimėliu" jau nieko daugiau ir nėra? unsure.gif Atrodytų, kad santykiai verti išsaugojimo tik tada, kai viskas einasi kaip iš pypkės. Man atrodo natūralu, kad per gyvenimą kiekvienai porai pasitaiko, jog kartais tarsi labiau myli vienas, kartais kitas - net jei atrodo, kad visada tik vienas, gal iš tiesų tik kalbama skirtingomis meilės kalbomis. Pagrindinė klaida ne kažkieno perdidelis idealumas, o greičiau neįsiklausymas, ką antroji pusė laiko idealu. Nuolankumas erzinti gali dėl tokių priežasčių, kokias jau anksčiau minėjau, o nuolankumo ir "kurtumo" derinys - tai jau gerokai platesnė tema. Nuolankumas pats savaime man yra dorybė.

Forume tikrai galima sočiai rasti istorijų, kuriomis kažkas bando "išsiverkti" savo gyvenimą, bet ne visais atvejais iš tikrųjų būna taip blogai, kaip autorė mėgina nupiešti.
Atsakyti
kartais pasitaiko kad jaučiuos lyg užmirštu savajį aš ...kodėl? nežinau...gal baimė prarasti tai, ką turiu...net nežinau...o iš tikrųjų tą savigarbos jausmą reikia turėti pastoviai, įsidėti į kišenė ir vaikščioti...bo būti po vyro kojom - ne mūsų, moterų, vieta ax.gif
Atsakyti