Šita besitęsianti situacija kiekvieną dieną vis labiau atrodo, kad niekada nesibaigs. Beviltiškumo jausmas kartais arodo išvarys iš proto. Tas kartais užvaldantis jausmas, kad tu esi vienas šitoje košėje ir visiškai niekas tau negali padėti, niekas negali apginti tavęs nuo paprasčiausio šmeižimo, kišimosi į tavo asmeninį gyvenimą, atrodo beviltiška. Norisi užsidaryti namuose arba išvažiuoti kažkur toli, toli, kad niekas niekada tavęs nerastų.
Kartais atrodo, kad vien todėl, kad kažkada padariau didžiausia nesąmonę savo gyvenime (bent kartais taip atrodo) ir paėmiau kitų pagimdytą vaiką, priverčia atsisakyti savo jausmų, savo gyvenimo. Nes tu prarandi teisę jausti, planuoti savo laisvalaikį, prarandi teisę gyventi normalų gyvenimą, kaip visos normalios šeimos. Užaugini vaiką, džiaugiesi juo, stengiesi, kad būtų laimingas, bet už tai man ir mano vaikui svetimi žmonės, vadinami biologiniai tėvai, turi teisę iš tavęs reikalauti susitikimų, kada jiems patogu, reikalauti, kad taikytumeisi prie jų gyvenimo ir darbo grafiko, susitaikyti su tuo, kad jie gali daryti, ką nori, o tu tik iš ryto atsikėlusi galėsi vėl spėti, ko šiandien dar tikėtis. Galvoti, ar vakare nuėjus į darželį rasi vaiką, ar nebus atėję ir pripasakoję vaikui kokių "gražių istorijų". Po ko tu suksi galvą, kaip atsakyti į vaiko klausimus, kodėl kažkokia teta ar dėdė buvo atėję į darželį ir ko jie norėjo. Jeigu suplanavai savaitgalį ir praneši, kad tuo metu negali jiems skirti laiko, tai jau gali laukti, kad būsi apskųsta ir apšmeižta vaikų teisėm, nes trukdai jiems matytis su vaiku. Pastovus šmeižimas, mūsų kasdieninis gyvenimo draugas. Gaila, kad nesu tokia nejautri ir negaliu į tai paprasčiausiai nereaguoti. Kiekvieną kartą sėdi ir žliumbi, kad tu stengiesi su žmonėmis bendrauti geranoriškai, o už tai eilinį kartą "gauni antausį".
Būna dienų, kai atrodo situacija visiškai beviltiška, taip norisi iš jos išbristi, bet nežinai kaip. Ir svarbiausia niekas negali tau pasakyti, kaip tai padaryti. Kartais norisi visiems pasakyti, kad pasiimtų tą vaiką ir paliktų mus ramybėje, bet negali to padaryti, kai supranti kam pesmerktum vaiką. Taip ir stumi dienas, vis tikėdamasi, kad galbūt kadanors baigsis tas košmaras. Ir kiekvieną dieną stebėdamasi, kad būdamas normalus pilietis esi toks nesaugus savo šalyje. Ko čia reikia tikėtis,kad kasnors gintų tave kaip žmogų ar globėją, jeigu niekas netgi nežino, kaip elgtis su vaiku, kaip ir nuo ko jį apginti.
Dieve, dieve, kartais taip jautiesi nuo visko pavargęs, kad net nebežinai, ką daryti.
Kartais atrodo, kad vien todėl, kad kažkada padariau didžiausia nesąmonę savo gyvenime (bent kartais taip atrodo) ir paėmiau kitų pagimdytą vaiką, priverčia atsisakyti savo jausmų, savo gyvenimo. Nes tu prarandi teisę jausti, planuoti savo laisvalaikį, prarandi teisę gyventi normalų gyvenimą, kaip visos normalios šeimos. Užaugini vaiką, džiaugiesi juo, stengiesi, kad būtų laimingas, bet už tai man ir mano vaikui svetimi žmonės, vadinami biologiniai tėvai, turi teisę iš tavęs reikalauti susitikimų, kada jiems patogu, reikalauti, kad taikytumeisi prie jų gyvenimo ir darbo grafiko, susitaikyti su tuo, kad jie gali daryti, ką nori, o tu tik iš ryto atsikėlusi galėsi vėl spėti, ko šiandien dar tikėtis. Galvoti, ar vakare nuėjus į darželį rasi vaiką, ar nebus atėję ir pripasakoję vaikui kokių "gražių istorijų". Po ko tu suksi galvą, kaip atsakyti į vaiko klausimus, kodėl kažkokia teta ar dėdė buvo atėję į darželį ir ko jie norėjo. Jeigu suplanavai savaitgalį ir praneši, kad tuo metu negali jiems skirti laiko, tai jau gali laukti, kad būsi apskųsta ir apšmeižta vaikų teisėm, nes trukdai jiems matytis su vaiku. Pastovus šmeižimas, mūsų kasdieninis gyvenimo draugas. Gaila, kad nesu tokia nejautri ir negaliu į tai paprasčiausiai nereaguoti. Kiekvieną kartą sėdi ir žliumbi, kad tu stengiesi su žmonėmis bendrauti geranoriškai, o už tai eilinį kartą "gauni antausį".
Būna dienų, kai atrodo situacija visiškai beviltiška, taip norisi iš jos išbristi, bet nežinai kaip. Ir svarbiausia niekas negali tau pasakyti, kaip tai padaryti. Kartais norisi visiems pasakyti, kad pasiimtų tą vaiką ir paliktų mus ramybėje, bet negali to padaryti, kai supranti kam pesmerktum vaiką. Taip ir stumi dienas, vis tikėdamasi, kad galbūt kadanors baigsis tas košmaras. Ir kiekvieną dieną stebėdamasi, kad būdamas normalus pilietis esi toks nesaugus savo šalyje. Ko čia reikia tikėtis,kad kasnors gintų tave kaip žmogų ar globėją, jeigu niekas netgi nežino, kaip elgtis su vaiku, kaip ir nuo ko jį apginti.
Dieve, dieve, kartais taip jautiesi nuo visko pavargęs, kad net nebežinai, ką daryti.
QUOTE(*saulė* @ 2008 02 03, 19:42)
Dieve, dieve, kartais taip jautiesi nuo visko pavargęs, kad net nebežinai, ką daryti.
Jūsų situacija išties labai labai sunki. Kiek jau ištvėrei, kiek dar laukia...
Siekiant sumažinti šmeižtą, galėčiau tik patarti nebendrauti su biologiniais tėvais tiesiogiai, o tik per vaikų teises arba advokatus.
QUOTE(*saulė* @ 2008 02 03, 20:42)
Šita besitęsianti situacija kiekvieną dieną vis labiau atrodo, kad niekada nesibaigs. Beviltiškumo jausmas kartais arodo išvarys iš proto. Tas kartais užvaldantis jausmas, kad tu esi vienas šitoje košėje ir visiškai niekas tau negali padėti, niekas negali apginti tavęs nuo paprasčiausio šmeižimo, kišimosi į tavo asmeninį gyvenimą, atrodo beviltiška. Norisi užsidaryti namuose arba išvažiuoti kažkur toli, toli, kad niekas niekada tavęs nerastų.
Kartais atrodo, kad vien todėl, kad kažkada padariau didžiausia nesąmonę savo gyvenime (bent kartais taip atrodo) ir paėmiau kitų pagimdytą vaiką, priverčia atsisakyti savo jausmų, savo gyvenimo. Nes tu prarandi teisę jausti, planuoti savo laisvalaikį, prarandi teisę gyventi normalų gyvenimą, kaip visos normalios šeimos. Užaugini vaiką, džiaugiesi juo, stengiesi, kad būtų laimingas, bet už tai man ir mano vaikui svetimi žmonės, vadinami biologiniai tėvai, turi teisę iš tavęs reikalauti susitikimų, kada jiems patogu, reikalauti, kad taikytumeisi prie jų gyvenimo ir darbo grafiko, susitaikyti su tuo, kad jie gali daryti, ką nori, o tu tik iš ryto atsikėlusi galėsi vėl spėti, ko šiandien dar tikėtis. Galvoti, ar vakare nuėjus į darželį rasi vaiką, ar nebus atėję ir pripasakoję vaikui kokių "gražių istorijų". Po ko tu suksi galvą, kaip atsakyti į vaiko klausimus, kodėl kažkokia teta ar dėdė buvo atėję į darželį ir ko jie norėjo. Jeigu suplanavai savaitgalį ir praneši, kad tuo metu negali jiems skirti laiko, tai jau gali laukti, kad būsi apskųsta ir apšmeižta vaikų teisėm, nes trukdai jiems matytis su vaiku. Pastovus šmeižimas, mūsų kasdieninis gyvenimo draugas. Gaila, kad nesu tokia nejautri ir negaliu į tai paprasčiausiai nereaguoti. Kiekvieną kartą sėdi ir žliumbi, kad tu stengiesi su žmonėmis bendrauti geranoriškai, o už tai eilinį kartą "gauni antausį".
Būna dienų, kai atrodo situacija visiškai beviltiška, taip norisi iš jos išbristi, bet nežinai kaip. Ir svarbiausia niekas negali tau pasakyti, kaip tai padaryti. Kartais norisi visiems pasakyti, kad pasiimtų tą vaiką ir paliktų mus ramybėje, bet negali to padaryti, kai supranti kam pesmerktum vaiką. Taip ir stumi dienas, vis tikėdamasi, kad galbūt kadanors baigsis tas košmaras. Ir kiekvieną dieną stebėdamasi, kad būdamas normalus pilietis esi toks nesaugus savo šalyje. Ko čia reikia tikėtis,kad kasnors gintų tave kaip žmogų ar globėją, jeigu niekas netgi nežino, kaip elgtis su vaiku, kaip ir nuo ko jį apginti.
Dieve, dieve, kartais taip jautiesi nuo visko pavargęs, kad net nebežinai, ką daryti.
Kartais atrodo, kad vien todėl, kad kažkada padariau didžiausia nesąmonę savo gyvenime (bent kartais taip atrodo) ir paėmiau kitų pagimdytą vaiką, priverčia atsisakyti savo jausmų, savo gyvenimo. Nes tu prarandi teisę jausti, planuoti savo laisvalaikį, prarandi teisę gyventi normalų gyvenimą, kaip visos normalios šeimos. Užaugini vaiką, džiaugiesi juo, stengiesi, kad būtų laimingas, bet už tai man ir mano vaikui svetimi žmonės, vadinami biologiniai tėvai, turi teisę iš tavęs reikalauti susitikimų, kada jiems patogu, reikalauti, kad taikytumeisi prie jų gyvenimo ir darbo grafiko, susitaikyti su tuo, kad jie gali daryti, ką nori, o tu tik iš ryto atsikėlusi galėsi vėl spėti, ko šiandien dar tikėtis. Galvoti, ar vakare nuėjus į darželį rasi vaiką, ar nebus atėję ir pripasakoję vaikui kokių "gražių istorijų". Po ko tu suksi galvą, kaip atsakyti į vaiko klausimus, kodėl kažkokia teta ar dėdė buvo atėję į darželį ir ko jie norėjo. Jeigu suplanavai savaitgalį ir praneši, kad tuo metu negali jiems skirti laiko, tai jau gali laukti, kad būsi apskųsta ir apšmeižta vaikų teisėm, nes trukdai jiems matytis su vaiku. Pastovus šmeižimas, mūsų kasdieninis gyvenimo draugas. Gaila, kad nesu tokia nejautri ir negaliu į tai paprasčiausiai nereaguoti. Kiekvieną kartą sėdi ir žliumbi, kad tu stengiesi su žmonėmis bendrauti geranoriškai, o už tai eilinį kartą "gauni antausį".
Būna dienų, kai atrodo situacija visiškai beviltiška, taip norisi iš jos išbristi, bet nežinai kaip. Ir svarbiausia niekas negali tau pasakyti, kaip tai padaryti. Kartais norisi visiems pasakyti, kad pasiimtų tą vaiką ir paliktų mus ramybėje, bet negali to padaryti, kai supranti kam pesmerktum vaiką. Taip ir stumi dienas, vis tikėdamasi, kad galbūt kadanors baigsis tas košmaras. Ir kiekvieną dieną stebėdamasi, kad būdamas normalus pilietis esi toks nesaugus savo šalyje. Ko čia reikia tikėtis,kad kasnors gintų tave kaip žmogų ar globėją, jeigu niekas netgi nežino, kaip elgtis su vaiku, kaip ir nuo ko jį apginti.
Dieve, dieve, kartais taip jautiesi nuo visko pavargęs, kad net nebežinai, ką daryti.
Labai liūdna jūsų istorija, Saule. Bet aš štai ką pagalvojau. Jūs stipri ir atlaikėte labai daug. Jūsų kova, tai tarsi kova apskritai už vaikų teisę būti mylimiems. Laikykites, galbūt jūsų byla, jūsų nerimas ir nervai sukurs teisinį precedentą ir kitiems bus lengviau. Suprantu, kad Jums labai nelengva, bet priimkite visa tai kaip pamoką ir kaip auką visiems mažyliams, tikėkite kad viskas susiklostys pačiu geriausiu būdu. O mes, jus atjaučiančios, savo mintimis ir palinkėjimais palaikysime. Stiprybės Jums!
QUOTE(pingpongute @ 2008 02 10, 19:24)
Labai liūdna jūsų istorija, Saule. Bet aš štai ką pagalvojau. Jūs stipri ir atlaikėte labai daug. Jūsų kova, tai tarsi kova apskritai už vaikų teisę būti mylimiems. Laikykites, galbūt jūsų byla, jūsų nerimas ir nervai sukurs teisinį precedentą ir kitiems bus lengviau. Suprantu, kad Jums labai nelengva, bet priimkite visa tai kaip pamoką ir kaip auką visiems mažyliams, tikėkite kad viskas susiklostys pačiu geriausiu būdu. O mes, jus atjaučiančios, savo mintimis ir palinkėjimais palaikysime. Stiprybės Jums!
Aš irgi labai suprantu Saulę. Pati buvau beveik analogiškose situacijose... Bet iš šiandienos patirčių nežinau, kas yra geriau... Žinau, kad Saulė sako, jog kovoja TIK DĖL VAIKO. Bet yra ir kita pusė... Aš irgi kovojau kaip ir Saulė. Daug ir giliai reiktų naršyti po dvasinį pasaulį, kad pagrįsčiau šias savo mintis. Trumpai galiu pasakyti: nežinau, ar Saulė elgiasi teisingai. Dėl vaiko dabar jau elgčiausi kitaip. Aš elgčiausi kitaip. Nes jau patyriau jausmus, kai vaikas suauga.
Saule, nepyk. Apkabinu ir suprantu Tave. Tu niekuo nenusikaltai. Bet tie tėvų ir vaikų ryšiai keistas dalykas... O čia tėvai eina Kryžiaus kelius... Žinau, jog manai, kad juos valdo egoizmas. Bet kitus mums visada lengviau teisti. Su ego susiję visi dalykai, kai teisiname save ir smerkiame kitus. Manau, jie gali būti apdovanoti, o jei tu nugalėsi - nežinia ką kažkada patirsi iš vaiko... Manau, tik neegoistinis jūsų visų ryšys galėtų tapti laiminga pabaiga. Bet tam, kaip sako, reikalingos didžiulės PAJAUTOS. Kitaip tų dalykų negaliu pavadinti. Ir dar sako, kad toli gražu, ne kiekvienas žmogus gali tas pajautas išjausti...
QUOTE(Paragintoji @ 2008 02 10, 21:16)
O čia tėvai eina Kryžiaus kelius... Žinau, jog manai, kad juos valdo egoizmas. Bet kitus mums visada lengviau teisti. Su ego susiję visi dalykai, kai teisiname save ir smerkiame kitus. Manau, jie gali būti apdovanoti, o jei tu nugalėsi - nežinia ką kažkada patirsi iš vaiko... Manau, tik neegoistinis jūsų visų ryšys galėtų tapti laiminga pabaiga. Bet tam, kaip sako, reikalingos didžiulės PAJAUTOS. Kitaip tų dalykų negaliu pavadinti. Ir dar sako, kad toli gražu, ne kiekvienas žmogus gali tas pajautas išjausti...
Deja, tu neteisi, tėvai jokių kryžiaus kelių neina, jų pasirinktas kelias - apjuodinti mus, kad jie atrodytų teisesni. Jiems šis kelias yra tik ambicija, noras kažką, kažkam įrodyti, bet ne rūpestis vaiku. Daugelis jų veiksmų tai parodo, kurių aš čia nepapasakosiu. Kiekviena mama, ar nors kiek mąstantis žmogus, įvertinęs jų veiksmus, galėtų pasakyti, ko tėvai siekia ir koks "stiprus" yra jų tėvystės ryšys. Aš, kaip moteris, kaip mama, labai gerai viską jaučiu, deja jų veiksmuose nėra nei lašelio nuoširdumo. Kai žmonės daro kažką nuoširdžiai, tai jauti širdimi ir kelius tikslui pasiekti pasirenki ne tokius, kad tik apšmeižiant kitą, pačiam pasirodyti geresniam. Deja, bet taip jau yra. Ir aš pati labai gerai žinau, kad jeigu tėvai rinktųsi kitus kelius ir mane įtikintų savo tikslų nuoširdumu ir stengtųsi kažką padaryti sąžiningai ir dorai, tai kova būtų tikrai kitokia. Bet kai eilinį kartą, kai jie atėję pas tave į namus šypsosi ir domisi, kaip musm sekasi, geria arbata kartu su mumis, o kitą diena vėl tau pranešama, kad jie parašė skundą, jog esi bloga, neleido vaiko matyt ir t.t., kai jie eilinį kartą tave "išduria", kaip naivią mergaitę, nebegali jais tikėti netgi tada, kai jie šypsosi ir bando įtikinti, kad viskas yra gražu. Tada atitinkamai reaguoji į tokius "nuoširdžius" veiksmus, nes paprasčiausiai neturi ką daryti.
O dėl to amžiaus, kai vaikai užaugs, kaip sakoma - pagyvensi, pamatysim. Žinau viena, kad vaikui, kai jis bus pajėgus suprasti ir teisingai pasirinkti, neribosiu jo pasirinkimo teisės. Jau dabar su tuo esu susitaikiusi, nors ir kaip sunku būti. Manau, tada ir pasimatys, kas yra kas.
Papildyta:
QUOTE(pingpongute @ 2008 02 10, 19:24)
Labai liūdna jūsų istorija, Saule. Bet aš štai ką pagalvojau. Jūs stipri ir atlaikėte labai daug. Jūsų kova, tai tarsi kova apskritai už vaikų teisę būti mylimiems. Laikykites, galbūt jūsų byla, jūsų nerimas ir nervai sukurs teisinį precedentą ir kitiems bus lengviau. Suprantu, kad Jums labai nelengva, bet priimkite visa tai kaip pamoką ir kaip auką visiems mažyliams, tikėkite kad viskas susiklostys pačiu geriausiu būdu. O mes, jus atjaučiančios, savo mintimis ir palinkėjimais palaikysime. Stiprybės Jums!
Ačiū
QUOTE(*saulė* @ 2008 02 10, 21:39)
Deja, tu neteisi, tėvai jokių kryžiaus kelių neina, jų pasirinktas kelias - apjuodinti mus, kad jie atrodytų teisesni. Jiems šis kelias yra tik ambicija, noras kažką, kažkam įrodyti, bet ne rūpestis vaiku. Daugelis jų veiksmų tai parodo, kurių aš čia nepapasakosiu. Kiekviena mama, ar nors kiek mąstantis žmogus, įvertinęs jų veiksmus, galėtų pasakyti, ko tėvai siekia ir koks "stiprus" yra jų tėvystės ryšys. Aš, kaip moteris, kaip mama, labai gerai viską jaučiu, deja jų veiksmuose nėra nei lašelio nuoširdumo. Kai žmonės daro kažką nuoširdžiai, tai jauti širdimi ir kelius tikslui pasiekti pasirenki ne tokius, kad tik apšmeižiant kitą, pačiam pasirodyti geresniam. Deja, bet taip jau yra. Ir aš pati labai gerai žinau, kad jeigu tėvai rinktųsi kitus kelius ir mane įtikintų savo tikslų nuoširdumu ir stengtųsi kažką padaryti sąžiningai ir dorai, tai kova būtų tikrai kitokia. Bet kai eilinį kartą, kai jie atėję pas tave į namus šypsosi ir domisi, kaip musm sekasi, geria arbata kartu su mumis, o kitą diena vėl tau pranešama, kad jie parašė skundą, jog esi bloga, neleido vaiko matyt ir t.t., kai jie eilinį kartą tave "išduria", kaip naivią mergaitę, nebegali jais tikėti netgi tada, kai jie šypsosi ir bando įtikinti, kad viskas yra gražu. Tada atitinkamai reaguoji į tokius "nuoširdžius" veiksmus, nes paprasčiausiai neturi ką daryti.
O dėl to amžiaus, kai vaikai užaugs, kaip sakoma - pagyvensi, pamatysim. Žinau viena, kad vaikui, kai jis bus pajėgus suprasti ir teisingai pasirinkti, neribosiu jo pasirinkimo teisės. Jau dabar su tuo esu susitaikiusi, nors ir kaip sunku būti. Manau, tada ir pasimatys, kas yra kas.
O dėl to amžiaus, kai vaikai užaugs, kaip sakoma - pagyvensi, pamatysim. Žinau viena, kad vaikui, kai jis bus pajėgus suprasti ir teisingai pasirinkti, neribosiu jo pasirinkimo teisės. Jau dabar su tuo esu susitaikiusi, nors ir kaip sunku būti. Manau, tada ir pasimatys, kas yra kas.
Tikrai, sutinku, kad tavo situacijos nežinau. Sutinku. Gal man buvo kažkiek kitaip.. Nors mano mergaitės tėvai irgi labai panašiai ja susirūpino, tik kai ėmėm rūpintis globos teisėm. Kol auginom be įsipareigojimų - jiems buvo labai gerai ir patogu... Tačiau mergaitė dabar turi tam tikras socialines garantijas ir už tai ji yra dėkinga. Ryšys su tėvais iš jos pusės labai trapus... Galima sakyti, kad man daug daugiau tie jos tėvai rūpi, bet tai dėsninga, tik nežinau ar yra gerai. Pastaruoju metu domiuosi ir giluminiais tokių ryšių dalykais, buvau sisteminių šeimos ryšių seminare. Negaliu nesutikti su patirtais jausmais ir nepripažinti savos kaltės. Aš daugiau kalbu pati apie save, nei apie tave, Saule. Bet tik kad ta situacija tokia kažkuo skausmingai panaši...
Dar norėčiau pridurti, jog nemanau, kad kalbu kažko prisiklausius ar persisėmus kažkokiomis "pseudo dogmomis". manau, kad į ieškojimus mane ir nuvedė tam tikras asmeninis patyrimas. Aš tiesiog ieškau atsakymų į savo viduje kylančius klausimus. Todėl, nors ir iš visuomeninių pozicijų suprantu dagelio dalyvių teisumą, bet iš giluminių pozicijų ne pilnai su tuo sutinku. Mums su dukra kaip ir nekyla rimtų problemų, bet ryšiai su ja sudėtingesni, nei su įvaikintu sūnum. Aš ir jai sakau, kad NEŽINAU, KAS YRA GERAI IR AR GERAI KAŽKADA PASIELGIAU. Tiesiog tada man tik tai atrodė teisinga. Bet, nors ir kaip keista, tai iš mano pusės irgi buvo tam tikra prasme egoistiška...
QUOTE(ZAIKA2 @ 2008 02 10, 22:23)
Grynai mano asmeninė nuomonė kad dauguma žmonių myli egoistiška meile. Ir tai nėra blogai tiesiog altruistiška meilė kogero labiau priskiriama dieviškumo elitui o dauguma mūsų paprasti žmonės su sudėtingais jausmais.
Neveltui yra sakoma, kad altruizmas yra pats didžiausias egoizmas. Aš tik mokausi šiuos jausmus suvokti, išjausti ir "žinau, kad nieko nežinau" - kaip Sokratas
Negaliu pasakyti, kokia ta mano meilė sūnui - egoistiška, ar ne. Aš jį myliu, taip, kaip myli kiekviena mama savo vaiką. O ar tai egoistišk, nežinau. Kakžkaip man atrodo, kad kiekviena mama pasielgtų taip, kaip yra vaikui geriau. Nors tai ir nebūtų pats geriausias dalykas jai. Aš irgi kolkas taip elgsiuosi. Galbūt taip atrodo, kad elgiuosi dėl savęs, tačiau žinokite man tikrai būtų daug paprasčiau nusispjauti ant visko, taupyti savo sveiktą ir džiaugtis dabartiniu savo nėštumo. Nuo šito žingsnio mane sustabdo tik pats vaikas. Na negaliu aš jo pasmerkti tokiom kančiom, nors ką norite darykite su manimi. Negaliu aš jam dabar pasakyti, kad aš tavęs nebemyliu ir tu turi eiti pas tą kitą tetą. Negaliu, nes matau vaiką, ir suvokiu, kad jam tai būtų katastrofa. Todėl ir aukoju savo sveikatą, savo laiką ir energiją. Gaila, kad to nesuvokia patys "tėveliai", jiems atrodo, kad jeigu vaikas su jais kalbasi, parodė savo žaislus, tai kaip ir problemos nebėra - vaikas gali ir su jais gyventi Kažin ar nors viena mama, pati užauginusi vaiką, sugretintų elementarų bendravimą su žmonėmis, su šeimos emociniu gyvenimu. Liūdna, kad daugelis netgi tam tikrų institucijų atstovų, taip paprastai viską įsivaizduoja. Vaikas yra bendraujantis - vadinasi problemos nėra. 
Kažin ar nors viena mama, pati užauginusi vaiką, sugretintų elementarų bendravimą su žmonėmis, su šeimos emociniu gyvenimu. Liūdna, kad daugelis netgi tam tikrų institucijų atstovų, taip paprastai viską įsivaizduoja. Vaikas yra bendraujantis - vadinasi problemos nėra.
QUOTE(*saulė* @ 2008 02 11, 10:47)
ir džiaugtis dabartiniu savo nėštumu
Sveikinu
