Papasakosiu mūsų istoriją, kuri parodo pačius didžiausius globos trūkumu, apie kuriuos niekas niekada garsiai nekalba. Dabar kai matau, ar girdžiu graudinančias reklamas apie tai, kad vaikiukui suteikime šeimą, meilę ir šilumą, man norisi garsiai visiems pasakyti, kad netikėkite tuo. Suprantu, kad ne visada situacija susiklosto taip sudėtingai, bet pagal mūsų įstatymus, bei socialinę sistemą, nei vienas globėjas nėra apsaugotas nuo tokių "malonumų".
Mūsų šeimoje beveik 3 metai auga berniukas, kurį mes globojame nuo 6 mėn. Tuo metu, kai mes jį paėmėm, buvo susiklsočiusi situacija, kad vaikiukui skubiai reikėjo pagalbos. Su vyru pasvarstėme ir nusprendėme, kad galime jam padėti. Mes žinojome, kad globa gali būti laikinas dalykas ir jeigu mama greitai būtų susipratusi, būtume sėkmingai jai grąžinę vaiką. Tuo metu visi buvo patenkinti, tame tarpe ir VTAT, kuriai svarbu buvo kuo geriau išspręsti susiklosčiusią situaciją. Mes su vyru per vieną naktį tapomet ėveliais" ir turėjome mokti prižiūrėti 6 mėnesių kūdikį, pradžioje buvo sunku, bet mes tai įveikėme.

Iš pradžių vaiko biologinė mama dar aplankydavo vaiką, tačiau tie apsilankymai retėjo. Per tą laiką, kai vaikas gyveno pas mus, mama vaiką buvo aplankiusi 6 kartus. Mes ją sustikdavome bendruose susiėjimuose, matydavome ją, tačiau ji neprieidavo ir net nepaklausdavo, kaip auga vaikas, kaip jo sveikata. Vaiko tėvas neoficialiais duomenimis lyg ir buvo žinomas, tačiau oficialiai neįteisintas, ir kai iškilo problemos dėl vaiko priežiūros, jis tame nebedalyvavo ir aišku vaiko gyvenime jo nebuvo. Vaiko giminaičiai skatindavo mamą eiti lankyti vaiką, žiūrėti, domėtis vaiku, tačiau jai tai buvo tikriausiai neįdomu.
Vaikų teisių apsaugos tarnyboje manęs klausdavo apie esamą situaciją, aš jiems ir sakydavau, kad mama vaiku nesidomi, jo nelanko, susitarusi ateiti pas vaiką - neateina. Be to, apie metus laiko buvo išvykusi į užsienį. Tuo tarpu vaikas nuo kūdikystės užaugęs mūsų šeimoje, savo biologinių tėvų nepažįsta, mus suvokia kaip savo šeimą.
Po 2,5 metų trukusius globos Vaikų teisių apsaugos tarnyba pateikė ieškinį teismui dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo. Ir čia prasidėjo visi "malonumai". Gavusi atsiliepimą į ieškinį negalėjau patikėti tuo, ką matau. Vaiko mama, pati neaugindama vaiko, niekam nesakiusi ir nieko neinformavusi, pakeitė vaiko gimimo liudijimą, vaiko pavardę, nustatė tėvystę.

Iki šiol neaišku, kokiu būdu tai padaryta, nes pirmąjį vaiko gimimo liudijimą turime mes. Šiuo metu vaikas gyvena su negaliojančiu gimimo liudijimu, nes naujasis yra pas jo "biologinę" mamą. Po tokiu naujienų, VTAT tarnyba pateikė patikslintą ieškinį, kuriame prašė neterminuotai apriboti ir tėvo valdžią. Tačiau čia buvo tik graži pradžia. Po to sekė tėvų reikalavimas susipažinti su vaiku, tačiau kai aš neleidau įsiveržti į vaiko gyvenimą, pradėjo rašyti skundus į VTAT, kad neleidžiu matytis su vaiku. Ėjau pas specialistus, kurie man pasakytų, kaip supažindinti vaiką su jo biologiniais tėvais, kurių jis nepažįsta, ir man pasakė, kad tokio amžiaus vaikas nepajėgus suprasti susiklosčiusios situacijos, todėl pažindinti nerekomendavo.

Tačiau visiems atrodo, kad čia tik mano išsigalvojimas. Po dar vieno tėvelių registruoto laiško, kuriuo jie reikalavo susitikimo su vaiku, kreipiausi į teismą, kad apribotų tėvų teisė matytis su vaiku. Teismo posėdžio metu tėvai negalėjo paaiškinti, kokiu būdu prisistatys vaikui ir kaip pradės su juo bendrauti, todėl dėl pasimatymų kolkas apsiramino. Tačiau čia buvo dar ne pabaiga mano nervų išbandymui. Teismo posėdžio metu buvo apklausti liudytojai, kurie patvirtino, kad nei mama, nei tėtis vaiku nesirūpino, nesidomėjo. Tačiau buvo išsakyta nuomonė, kad globėja kalta, nes nevežė vaiko mamai, nelakstė paskui mamą su vaiku ant rankų.

Net kaip vienu metu mano vyras paironizavo, kad mes kalti dėl to, kad mama išdūmė į užsienį, o mes nebėgome iš paskos su vaiku ant rankų. Mums taip pat buvo prikišama tai, kad vaikas prie mūsų prisirišęs, sakoma kad mes vaiką savinamės kaip daiktą. Tuo tarpu mamos supratimas, kad truputį pamečiau vaiką, o dabar vaiką pasiimsiu sau, niekam neatrodė nesuvokiamas. Taip pat buvo aiškinama, kad globos tikslas vaiką grąžinti į šeimą, tačiau niekas nekreipė dėmesio į tai, kad globa tęsėsi 2,5 metų ir iki teismo tėveliai nebuvo apsireiškę. Visą teismo posėdį buvo gilinamasi į tai, kad visi yra kalti dėl tokios situacijos, bet nei karto nebuvo pasakyta, ką padarė mama, kad išvengti tokios padėties. Be to, kai kuriems asmenims atrodė, kad tik atsiradus verkiančiai mamai, visos pastangos turi būti sutelktos į tai, kad jai grąžinti vaiką. Niekam neįdomu, kur ji buvo 2,5 metų, niekam neįdomu, ar tas vaikiukas turės sąlygas gyventi pas juos, tai pasidaro antraeilies dalykas. Visi staiga turi ginti "vargšę" mamą, kuri staiga per vieną naktį "atėjo į protą". Visą teismo posėdį neišgirdau nei karto, kad būtų pasakyta mintis apie tai, kas vaikui geriau. Po tokių išgyvenimų jaučiu didžiulę skriaudą, jaučiuosi taip lyg kažkas mane būtų apgavęs. Tuo metu, kai visiems reikėjo kažkur "padėti' vaiką, šypsojosi ir apsimetinėjo gerais. Tačiau tikrai nesitikėjome po 2,5 metų trukusios globos susilaukti kaltinimų ir priekaištų. Dabar vis neapleidžia mintis, ką padariau ne taip, kad turiu visą šitą išgyventi. Ar tai, kad vaikas auga sveikas, gražus ir protingas yra blogai? Ar kas pagalvojo apie tai, kur ir koks jis dabar būtų, jeigu mes būtume jo nepaėmę? Visoje šitoje istorijoje esu dėkinga tik vienam vieninteliam žmogui iš valstybės institucijų, kurio dėka mes dar laikomės.
Dar kolkas sprendimas byloje nepriimtas, bet žinau tiksliai niekada gyvenime nenoriu nieko bendro turėti su vaikų globomis ir jeigu, kas klaustų mano nuomonės, visiems pasakyčiau niekada. Galbūt tokių istorijų būna viena iš šimto, tačiau niekada negali žinoti, kad tai nebūsi tu. O visą tai išgyventi labai sunku.