Globos "malonumai"

Aš sutinku, kad įstatyme nėra numatyta, kad įvaikintus vaikus gali susigrąžinti, taip pat kaip ir nėra parašyta, kad galima įvaikintų vaikų atsisakyti. Na bet gyvenime tiek visko būna, tiek visokių situacijų būna, kad visai tikėčiau, kad ir tokių variantų pasitaiko. Todėl ginčitis dėl to, manyčiau, tikrai nėra tikslo.

Manau, kad įstatymiškai globa labai stipriai prasilenkia su dabartine realybe. Ji labai jau gina ne vaiką, o jį palikusius tėvus, ir visdelto visiškai negerbia globėjų bei jų šeimų narių. Vaikui reikia gyventi , mokytis, lavintis, valgyti čia ir dabar, o ne laukti 2-3 m. kol tėvai pasikeis(jei pasikeis). O tėvams gerai , pavaidins kad pasikeitė, kaip jiems sunku buvo ( o vaikui ne sunku), paverks kaip myli vaikus, ir gali susigražinti. Nesamonė.
Turi būti tikslus terminas, per jį nepasikeitus tėvams, atgal kelio nėra. Galėtų būti pusmetis(nors aš už dar trumpesnį), ir tada visiems viskas aišku, ir tėvams, ir vaikui, ir globėjams, o dabar 2-3, net 5 m. gyventi nežinioje yra daugiau nei kvaila. Paskui lakstyti po teismus, gadinti sveikatą, kovoti nežinia kodėl, argi tai normalu.
Kitas dalykas daugiausia globėjai turi savo vaikų, o kaip jie, jie pamirštami ar norima, kad jie būtų tolerantiški, labai išmanatys globą, labai viską suprantantys( 3-16 m.vaikai), kad paskui po 3 m. atėmus globotinį kurį jie laikė broliu ar sese jie viską priimtų normaliai, ar tai nepažeidžia jų psichologiškai, kodėl jie pamirštami, juk jie irgi vaikai. Aišku pasakysit, jei to bijai neimk. Bet ar tai teisinga.
Vėlgi kaip čia buvo kalbėta, kad tipo globėjai turi žinoti, kad tai laikina, bet tada gal reikia neimti vaiko 1-2-3 m. , tai tada tegul jis auga tuos metus vaikų namuose kol bus galutinai sutvarkyti dokumentai, kol bus nuolatinė globa, tada kai viskas bus aišku, tada ir paiimsim. Ane. Bet ar suprantat ką reiškia mažam vaikui trys metai vaikų namuose, kaip pas jį įvyksta negryžtami procesai smegenyse, manau todėl globėjai viskuo rizikuoja ir paima vaiką net be globos pinigų, kad tik kuo mažiau jam būtų pakenkta. Jeigu lauksim kol bus galutinai sutvarkyti dokumentai ir tik tada imsim, tai vaikų namuose pastoviai augs ne apie 6000 vaikų, o dvigubai daugiau.
Savo mergaitę paėmiau dar buvo net nesuforminta globa, nes ji buvo paimta iš asocialios šeimos, bet ką turėjau daryti, leisti patalpinti į vaikų namus, paskui pusmetį laukti, ji ir taip socialiai buvo visiškai apleista, ar dėl to esu kalta.
Nes jei dabar atsirastų jos mama, galėtų daug kas drasiai pasakyti, o ko ėmei, kodėl nepalaukei, kodėl visko neišsiaiškinai, imdama turėjai žinoti, kad tai laikin, bet ar galėjau tuo metu pasielgti kitaip -pasirinkimo ir laiko tada nebuvo. Mačiau tik mergaitę kuriai reikėjo šeimos, dabar jau ir mano šeimai labai reikia jos.

Kazkada buvau nusprendusi irgi globoti, o paskui globojama vaikuti isivaikinti. Bet per kursus aiskiai pasake, kad globojamas vaikutis visada gali grizti i seima, ir jeigu globosiu 10 metu ir panores gegute mama susigrazinti, ji tokia teise tures. Visai kitaip su ivaikinimu. Zinau, kad jos niekas is manes neatims.
Vaikus, kuriuos nori pasiimti mamos gegutes po keliu metu, nemanau, kad per kelis menesius reiketu atiduoti. Tai nezmoniska ir ziauru. Visi pamete galvas, vaikas turi gyventi savo biologineje seimoje. Bet ta biologine seima vaiko tiesiog atsisake. Taigi tokiai biologine seimai turi buti psichologiniai kursai, tokie kai ruosiamos seimos ivaikinimui. Kai taves klausia kodel taip o ne anaip... Ir kaip po tokiu pokalbiu iseini ir galva sukasi. Manau, tokios biologines seimos nebenoretu savo vaiku pasiimti is savo globeju, kur vaikai auga laimingi ir nemato skurdo (jei paimami globoti dar visai maziukai). Jei jau palikai vaika, tai grizti pas ji nevertetu... n i e k a d a

Dar, Laureta, labai patiko jusu mastymas.
Vat, kad paskaitytu kokios tetos ar dedes, galintys keisti globos reikalavimus/istatymus ir t.t. ir susimastytu.

Vakar skaitydama ankstesnius pasisakymus,labai stresavau,kas man nebudinga,bet tokia karsta uzvire diskusija,kad kitaip negalejau,viskas sukosi galvoje,ramiai negalejau sudelioti minciu.Dar ,laureta,pritariu jums 100% ....ux,net ramiau ant sirdies pasidare,jusu zodziais perskaiciau savo mintis

vaje kokių piktų mamų beesama, nors gal ne visos čia mamos, ooo, koks skirtumas kaip vadinasi-visvien įsivaikina pagal įstatymą.O kad būna visokių istorijų tai labai toli pavyzdžio bent jau man ir nereikia.Buvę kaimynai buvo įsivaikinę berniuką, paskui giminaičiams teismas leido mattis su vaiku.Bendravo, atsirado mama pražuvėlė, ir ji ėmėsi bendravimo vaikui paauglystė buvo, galvelė susisuko.Pradėjo bėgiot ir iš pamokų ir nuo įtėvių, pinigų reikalaut, apie nemeiles pasakot.Gal ir genai prabudo - su giminaičiais girtuokliaut ėmė.Pabaiga dabar tokia, kartais kai iš kalėjimo išeina šlapiom kelnėm įtėvių buto duris daužo - palikimo reikalauja ir nužudyti žada.Tai va tokios tokelės.Taip kad galima sakyti kad ir vaiką be teismo atsiėmė, ir kad gyvenimą jam sugriovė.
ooo, kai jau būsi mamytė,ar globėja, kai pati priglausi kūdikėlį prie krįtinės, kai tu o ne kas nors kitas budėsi prie lovelis, kai mažutis verks ar sirgs, va tada ir pakalbėsim apie įstatymo raidę, ir globėjus nepairuošusius globėjauti.

sveikutes, man irgi susisuko galva beskaitant visus gincus ir.... issigandau rimtai... mes jau buvome tvirtai apsisprende imti vaikeli laikinai globai... netycia uzsukau i si foruma ir eme drebeti sirdele .... kaip ir patekau i isskirtini skaiciu negalinsiu tureti savo vaikeliu, taip ir bijau, kad pateksiu i ta skaiciu, kurioms gali nesisekti su globotiniu... visokiausiu teismu bijau kaip velnias kryziaus... iskarto isivaikinti taip pat kazkaip dar nedrasu... turiu ir as pati tu bloguju ivaikintuju pavyzdziu... ir dabar stoviu kryzkeleje... daug kas musu siam zingsniui pritartu, isskyrus.... mano mama..... atrodo gyvenimas be vaiku kancia, bet kad su globojamu arba ivaikintu irgi kaip matyt is kai kuriu pavyzdziu gali buti dar didesne kancia... tai as taip ir galvoju, kai savo kraujo vaikas ka bogo padaro, tai bent zinai, kad savo... o kai svetimo kraujo... tai ir grausiesi nagus ir gailesiesi savo tuo metu atrodziusio gero ir kilnaus zingsnio... ka daryt? patarkit... ar issigast ir nieko nedaryt... - taip lengviausia... ar apsisarvuot kantrybe ir bandyt... bet cia siaip sau nepabandysi... juk ne visiems blogai nusiseka... ka gali zinoti... kazin ar as noreciau, kad mano globojama vaika lankytu ir jo tikroji mama... bet taip is tikruju ji tam turi pilna teise... oi kaip dar cia reikia apsiginkluot istatymais pries darant si zingsni... dar negana isisrinkti vaika kuris patinka, bet reikia l gerai zinoti visa jo biografija ir seimos medi... o as siaip jau nesu megeja kazkam sokti i akis, ieskot teisybes, labiau linkusi nusileist... todel baisu, kad netektu skaudziai nudegt ir paskui kentet... na bet kodel mes visi is karto galvojam apie tai kas blogiausia... mano gyvenimo taisykle- kai galvoju, kas blogiausia- iseina i geraja puse... tikekimes, kad ir siuo atveju pasiteisins...

Sunku kąnors patarti. Niekada negali žinoti, kas tavęs laukia. Galbūt jeigu noras padėti yra didesnis už visas kitas baimes, aišku reikia bandyti. Tačiau, ar nepersekios paskui visą laiką baimė, kad gali kažkur iš kažkur atsirasti. Galbūt reikėtų prieš imantis veiksmų pasikonsultuoti su psichologais, bus tvirtesnis apsisprendimas, ar tvirtesnė argumentacija atsisakyti šiuos minties.

Patarti tau niekas negali, tą nuspręsti turi tik tu pati. Tačiau pasiskaičius čia išsakytas tavo mintis, mano patarimas būtų - dar neskubėk. Ir nepuoselėk jokių iliuzijų, kad žinosi visą vaiko biografiją ir šeimos medį - dažnai informacija apie vaiką gana skurdi (tiek, kiek papasakoja globos namų darbuotojos), o apie jo gimdytojus - vos kelios eilutės, dažniausiai tokios, kaip "asocialus gyvenimo būdas", "gėrė, vaikais nesirūpino", o dažniausiai - "paliko gimdymo namuose", o apie kokius nors giminaičius ir iš viso nėra. O dėl savo ir svetimo kraujo - aš asmeniškai to nejaučiu, ir man tai niekuomet net nebuvo kažkoks klausimas, kurį būčiau svarsčiusi prieš įsivaikinimą (nepyk, bet tai dar vienas "ženklas", kad įvaikinimui dar nesi pasiruošusi). Aš jau pradedu pamiršti, kad savo vaiką pagimdžiau ne aš. Ir jei ji man ką nors ateityje iškrės - tikrai nemanau, kad nustosiu ją mylėjusi ir ji staiga man taps "svetimo kraujo".

sveikutė ,Pipi, va nežinau ar taip griežtai galima svarstyti- pasirengus ? nepasirengus?Aš kaip tik perskaičiau labai atvirą, labai nuoširdų žmogaus klausimą su didelia baime.Ji kaip žmonių klausia , o ne kaip teisėjų.Suprantama kad nenori imti bet ko, žmogus gi apsiskaičiuoja savo galimybes kiek jis galėtų- kiek jis ne.Nežiau kodėl šitam forume yra beveik draudžiamas kelias na į atvirumą.Jei žmogus ką pasakė atvirai, tai būtinai stengiamasi jį paniekinti, save išaukštinti - oš tai niekada.Taip negalvojai, kitaip galvojai- čia neklydai reiškia kitur klydai.Neesam nė viena tobula, tai nereikia tuo ir puikuotis.Negi ne paprasčiau pasakyti žmogui, kelius parodyti, paskatinti nei moralą paskaityti apie tai kokia ji netobula.
Ką aš tau patarčiau - labai labai įsiklausyk savo širdelės balso, jis yra vienintelis tavo pats tikriausias patarėjas.Vaikutį ar globoti ar įsivaikinti visada paimi svetimą - augini savo.Ir neblogi tie žodžiai kad svetimo kraujo, aš tai suprantu kad bijai nesuprasti savo vaikelio, bet galiu pakartot tą patį ką jau sakiau - kol svetimas jis tau bus tik tol, kol ant rankų nepaimsi, o toliau jis bus pats saviausias.O mama, mama yra mama ankščiau ar vėliau ji tikrai supras tave ir palaikys.

AlfredaK, čia mes ne apie žaisliukus kalbame, o apie gyvas būtybes, apie vaikus. Labai daug žmonių susižavi visokiomis akcijomis ir puola globoti. O rezultatas? Atgal į globos namus grąžinami (ir dar kartą išduodami) vaikai.

Aš nežinau ar tu ką nors globoji ar esi įvaikinusi, tačiau jei taip, tuomet žinai, kad (bent jau pradžioje) reikia įdėti nepaprastai daug pastangų. Tai tikra labai labai sunku emociškai - net ir tiems, kurie žengdami šį žingsnį net menkiausių abejonių neturėjo ir buvo puikiai pasiruošę. Yra toks dalykas, kaip "depresija po įvaikinimo" (tai galima taikyti ir globos atveju), kuri paliečia daugelį, o pagalbos Lietuvoje susilaukti praktiškai neįmanoma, turi kapstytis vienas. Todėl nepaprastai svarbu, kad šiam žingsniui pritartų ir jus palaikytu artimiausi jums žmonės ir draugai (tą pabrėžia ir psichologai). Priimant sprendimą įvaikinti ar globoti, klysti negalima (čia negalioja pasakymas "klysti žmogiška"; šiuo atveju - "klysti lemtinga"). Aš manau, kad vaiko priėmimui į šeimą turi būti labai rimtai ruošiamasi, šis žingsnis turi būti labai ir labai gerai apgalvotas. Kitu atveju tai gali virsti tragedija abiems pusėms.

Ir dar: ne šeimai yra parenkamas vaikas, o vaikui parenkama šeima.

Sidrute, kai parašei savo laišką, tai pagalvojau, kad prieš septynerius metus būčiau parašiusi tokį pat laišką kaip tavo... Gal ir gerai, kad tada nebuvo forumo ir nebuvo kur pasiskaitinėti apie galimas bėdas ir tiek išsigąsti....

Mes ėmėme laikinai globai su tikslu įvaikinti. Globojome 2,5 metų, o dabar jau 4 metai kaip įvaikinta.

Ką galėčiau pasakyti šiandien?
Teisiniu požiūriu saugiausia "nusižiūrėti" vaikiuką, kurio dokumentai parengti įvaikinimui. T.y. tėvams neribotam laikui apribotos teisės arba jie mirę (nežinomi). Aišku, kol yra globa, ta rizika , kad atsiims tėvai visuomet išlieka. Tačiau ji yra nepalyginamai mažesnė, nei tuo atveju, kai tėvams teisės neapribotos.

Vienu atveju (kai reikia riboti tėvams teises) teismas ieško biologinių tėvų ir su jais kalbasi (o tuomet jiems ir kyla visokių minčių, jie gali prieštarauti ir viskas gali apsiversti). Kitu atveju (kai įvaikinama, o teisės jau apribotos) biologinių tėvų niekas neieško ir jiems net nepranešama apie ketinimą įvaikinti. Tikimybė, kad patys tėvai ims ieškoti yra daug mažesnė, negu, kad jie ims prieštarauti, kai juos suras teismas.

Bent jau aš dėl to nebijočiau. Aišku, pagalvodavau, kas būtų jeigu būtų ir "taškus" ir sau patiems ir vaikui ir aplinkiniams sudėjome tik įvaikinę.