Globos "malonumai"

Dėl tų problemų, kurios kyla įsivaikinus. Jau ne pirmą kartą rašau šiame forume, kad statistika tokia: 1 iš 5 vaikų (biologinių ar nebiologinių) kelia problemų tėvams. Taigi, tikimybė, kad bus problemų su biologiniu vaiku yra vienoda tikimybei, kad bus bėdų su įvaikintu vaiku.

Juokas pro ašaras, kaip mano pažįstama šeima patvirtino šią statistiką: jie turi 5 vaikus iš kurių lygiai vienas nuėjo blogais keliais..

Artimieji irgi nepritarė mūsų žingsniui, taigi tai ne naujiena. Suprantu, kodėl jų parama reikalinga. Ir mums ji buvo reikalinga. Tačiau negali planuoti gyvenimą pagal tėvus ir artimuosius.

Tiesa, man niekada nekildavo mintis, kad va jei savas nueis blogais keliais tai bus vienaip, o jei svetimas - atrodys kitaip. Tiesiog, kai paimi vaiką į rankas jis tikrai tampa savu ir tokių minčių nelieka...

Jeigu yra nedrąsu, tai manau padėtų apsilankymas kūdikių namuose be konkrečių ketinimų. Ne todėl, kad rinktumeisi vaiką, bet todėl, kad pasižiūrėtum tiems vaikams į akeles, paimtum juos ant rankų ir paskui pradėtum jausti: šitas galėtų būti mano vaiku ir šita galėtų, o šitas kažkodėl atrodo svetimas ir tolimas. Ir net mes jam neįdomūs... Taip ta mintis, kad vaikas gali tapti tavo pasidarys artimesnė, "prisijaukinta", atsiras daugiau drąsos

O dėl tų visų baimių. Kol galvojome apie savo vaikus, tai tų baimių tiek nerealiai daug prisiklausydavome (mano drauge vos nenumirė su vaiku per gimdymą, kita pagimdė visišką invalidą, trečiai didžiulė pogimdyvinė depresija ir pusę metų iš psichiatrinės neišeina). Visur galima rasti ko bijoti. Ir visur galima bijoti arba.... ne

Ar tikrai Šį pasakymą labai mėgsta kartoti įvaikinimo tarnyba, bet nei taip yra nei aš jam pritariu. O kaip tai būtų realybėje, pagal ką rinktų, kiek namų turi, kiek aukštųjų baigę, kiek ta šeima narių turi, pagal pomėgius, o gal ta šeima keliauti mėgsta, o vaikas paaugęs bus baisi namisėda. Pagal ką pasakykit vaikui parinkti šeimą, tiksliau ar yra sudaryta sistema, ir kaip parinkti šeimą sakykim 6 mėn. kūdikiui, kai dar nežinoma net koks jis bus. Ir karto peršasi mintis kad laimės turtingesnė, tai va nereikia kartoti to pasakymo, kol tam nesudaryta sistema. O gal ji yra bet aš nežinau. Vaiką renkasi šeima kai duodami sąrašai aba informaciją suteikia VTAT. Ir tai manau visai teisinga.

Sidrutei, normalu, kad kyla visokių minčių. Turėjau ir aš jų begalę, visokių, čia forume labai jau norima tobulybės, iš karto turi be galo norėti, nieko nebijoti, viską vaikui duoti, niekuo neabejoti. Aš manau abejoti, mąstyti , galvoti viskas žmogiška. Niekada nenorėjau vaikui tik padėti, man pačiai reikėjo vaiko. Iš gailesčio paimtas ilgai mielas nebus, reikia kad ir tu norėtum jo. Tada kad ir kas atsitinka nelieka argumento, va aš jo pagailėjau paėmiau, o jis man taip, visada tūno mintis, man irgi labai jo reikia. Tada pusiausvyra. Ir jausmuose.
Sirtute pagalvok gerai o paskui pasiryžk, nesigailėsi, kad tik atrastum savąjį. Aš savo atradau ir niekada nekeisčiau, nes ji pati gražiausia, geriausia, ji mano maža dukrytė. Ir klausk drasiai , pabandysiu patarti iš patirties. Beje iš patirties pasakysiu -lengva nebus. Bet ir ne taip sunku, kad neįveiktum.

Tu gavai kokį nors sąrašą? Aš tai ne Ir, prisipažįstu, pirmą kartą girdžiu, kad galima būtų vaiką pasirinkti pagal sąrašą (čia be jokios ironijos, jeigu ką )

Aš jau kažkur forume rašiau: kai bandžiau pati ieškoti vaiko, viskas baigdavosi nusivylimais (tai dokumentai neaišku ar bus kada nors sutvarkyti, tai pažadėtas kitiems - jau nebesikartosiu). O kai pasiūlė tarnyba - tai kaip pirštu į akį pataikė. Man iki šiol mįslė: kodėl būtent man pasiūlė šį vaiką? Ir kodėl būtent šį vaiką? Nes mes abi tokios panašios (na, išskyrus išvaizdą - šituo tai žiauriai skiriamės) - ir temperamentu, ir pomėgiais, ir kokį maistą mėgstame... Mes net mąstome vienodai. Būna akimirkų, kai abi tą patį pagalvojame, pasižiūrime viena į kitą ir pradedame tą patį sakyti Arba aš tik spėju pagalvoti, o maniškė jau žiūrėk man ir sako Va šito aš niekuomet nesuprasiu - kaip taip idealiai pataikyt?

Tai ir mums sake, kad pirmiausia vis gausime vaiku sarasa, o paskui po keliu men jei nissirinksime, tada jau eisime paziureti i paciu kudikiu namus....
Man atrodo, kad cia pats likimas atsiuncia vaikeliu i seimas, nes kiek teko girdeti - ivaikinti vaikuciai panasus i savo itevius, kas nezino, net pakomentuoja "visa i teti ar i mama...", is pazystamu ta esu girdejusi...
Taip, kad reikia sulaukti to savojo vaikelio(jei bus lemta pasiimciau ir du, jei tarkim butu broliukas ir sesute)....kuri bus panasi musu seima

snekat apie baimes, pasirengimus/nepasirengimus...
Mes tik neseniai pradejom tvarkyti dokumentus ivaikinimui - na, laukiam dabar kursu, taip sakant pacioj pradzioj.

Pilna ir pas mus ivairiu baimiu - pasniukstinetu psichologai musu galvytese - tai visi vaikiukai ir liktu vaiku namuose... Mes patys pasirinkom ivaikinima, ne globa. Zinom, kad lengva nebus, bet juk ir sava vaiki nelengva auginti...

Sekmes apsisprendimuose...

Jūs dviejų norite? Bet juk du įvaikinti yra daug lengviau nei vieną, viskas daug greičiau vyksta (gal tik dvynukai rečiau pasitaiko). Globos namuose auga daug brolių ir seserų, ir dažnai viena iš priežasčių kodėl vaikas taip ir lieka neįvaikintas yra ta, kad negalima jo atskirti nuo brolio ar sesers, juos įvaikinti reikia kartu, o dažniausiai lietuvaičiai pageidauja įvaikinti vieną vaiką.

O dėl to sąrašo - tai man vis tiek mistika kažkokia . Čia tikrai - įvaikinimui sąrašą duoda? Ne globai?

Noretume tik vieno, bet jei likimas lems....tai pasiimsime ir du

Tiesa pasakius iš vis įdomi tema. Mano nuomone, jeigu jau nutarei pasiimti vaiką (globoti ar įsivaikiniti) sveikintinas žinsgnis, ir nuo to momento, kaip žengi šį žingsnį vaikas tampa TAVO, kaip ir pagimdytas biologinis vaikas, tai globojamą/įvaikinamą vaiką neši tokią pačią atsakomybę, vaikui teik pat turi skirti šilumos ir meilės ir pan. Ir neturi būti ribos ar skirtumo - mano biologinins vaikas ar kitos moters pagimdytas. Nes aš noriu turėti vaiką: jį mylėti, globoti, rūpintis juo, būti už jį atsakinga ir pan.. Niekas neduoda garantijos, kad tėvų „geri“ ar „negeri“ genai „išlys“, visi klystame, ir vaikai, ir mano biologinis vaikas, ir įvaikintas gali padaryti didelių gyvenimo klaidų, visi klystame ir kartais labai skaudžiai, bet nereikia tada skirtyti mano biologinis vaikas - ne mano biologinis vaikas. Jeigu norime kažkam aukoti save, savo meilę, šilumą, materialinius dalykus, tai neturi būti svarstomi tokie dalykai – koks vaikas, jo šeima ir pan. t..y mūsų pasiaukojimas. Jeigu pasiimčiau globoti vaikiuką, tikrai nežiūrėčiau jo tėvų geneologinio medžio (ne visų alkoholikų tėvų vaikai tampa tokiais ir atvikščiai), globočiau/įsivaikinčiau vien dėl to kad aš jį myliu, noriu jam duoti geriausia ir gražiausia, kas yra šiame gyvenime (nes aš padariau savo gyvenime sprendimą, prisiėmiau atsakomybė už vaikutį), o jeigu jis nuklystų nedoru keliu, kentetėčiau už tai ir tai NEBŪTŲ man pamoka ir pan. (aš nuo atsakomybės nesusiukčiau, o stegčiausi padėti). Tai būtų mano prisiimta atsakomybė už vaiką, vadinasi, kažką dariau netaip, nes ir mano biologinis vaikas gali nuklysti tokias pačiai klystkeliais. Bet aš juos myliu, todėl , kad tai MANO VAIKAI – kokie jie bebūtų, mano pagimdyti, įsivaikinti, globojami – jie yra MANO VAIKAI – aš už juos atsakinga, aš juos myliu, noriu duoti jiems geriausią. Aš myliu kiekvieną vaiką
Įdomu, tai gal reiktų analogišką temą suskurti, - mano biologinis vaikas – nedoras ir pan. Ir kodėl jeigu mano biologinis vaikas yra geras, o įvaikintas/globojams – jau ne, jie yra tokie patys vaikai. Jeigu nenorime priisimti visos atsakomybės už galimas ar būsimas pasekmes - tai gal tada neverta riziukoti, yapč jeigu statome ribas: mano - ne mano vaikas.

Labuka,

sidrute tave patrukde. paskaiciau, kad gyveni Vokietijoje ir susidomejau, nes pati destau mokykloj vokieciu kalba. O tai jus imsit vaikeli is Lietuvos ar is Vokietijos? man cia tame forume tos merginos kazkaip grieztai ir gasdinanciai kalba... nors yra ir paguodos, palaikymo... tai taip ir padarysim , kaip cia pataria, - kaip sirdele liepia... kaip bus, taip... istversim...
o kaip jusu nusiteikimas? ar abu su vyru labai norite? ar pritaria artimieji? cia vis panos kalba pasiruosimas, pasiruosimas... na ka gali ruostis nemates vaikeliu... kol nematai, nusiteikes vienaip, pamatai - kitaip... as noriu vaikelio ne tik is gailescio jam , bet del to, kad namai butu pilnesni, kad butu rupestelio ir dziaugsmelio... kad galeciau jaustis, kaip pilnos seimos narys ir nereiketu vaiksciot nukabinus nosies, kaip bevaisiai moteriai... zinos tik artimieji, kad ne mano... o duok Dieve, kuo as labai tikiu, pasiseks gauti jautru, miela vaikeli...
o jus jau buvote pasiziureti vaikeliu? kokio amziaus norite? kokios lyties?
jei nesunku ir sudominau, atrasyk... lauksiu, butu idomu pasidalinti mintimis ir rupesciais bei dziaugsmais

Matai, diskusija ir ginčai kilo ne todėl, kad kažkas nusprendė atsisakyti vaiko, o dėl to, kad kai buvo pabandyta globojamo vaiko biologiniams tėvams atimti teises, jie panoro atsiimti vaiką.

Globojamas vaikas gali būti mylimas kaip savo, bet teisinė situacija tokia, kad jei jį panorės atsiimti biologiniai tėvai, jiems gali tai ir pavykti. O tada jei myli vaiką kaip savo, jei vaikas tave myli ir laiko tėvais, tai nors nusišauk

Nes jei vaiką myli kaip savo, tai nėra jau jis tik globotinis ar tik įvaikintas, tai tavo širdies dalis, tai tavo gyvenimo dalis. Įvaikintą dukrą auginu jau daugiau nei 6 metus ir jei dabar kas ją atimtų, tai nežinau ar besugebėčiau atsgauti po tokio smūgio. O ir jai būtų didžiulis smūgis.

aciu visoms merginoms uz nuosirdzius patarimus mane tik padrasinot ir as pradedu mastyti tik i geraja puse pasilikdama kuo maziau abejoniu,o kai isvysiu tuos mielus vaikelius, manau dar kitaip pradesiu mastyti.... dabar nemacius vaikeliu galima prisigalvoti visko, bet as isivaizduoju, kad pamacius uzplusta visai kitos mintys ir jausmai... o tik issirinkus juk dar niekas taip is karto neduos, tai manau bus pakankaami laiko pasisipresti ir nusiteikti- kitaip tariant, kaip cia vadinama pasiruoti... aisku yra pasiruosimas ir kitom prasmem, bet savo jausmu paruosimas yra svarbiausias siuo klausimu... dauguma - bent jau mano pazistamu- linke pirmiausiai prisigalvoti kas blogiausia, kad butent jam taip atsitiks... o as jjau pradedu mastyti kitaip, kaip bus, taip- nereikia saves apsikrauti bereikalingim mintimis, nes dazniausiai buna visai kitaip, negu kad pries tai kvarsinai ilga laika be reikalo galva ir tasei savo nervus... ot kai bus tai pamatysim ir tada nuspresim, kaip toliau veikti... o vaikelio tikrai noriu ne is gailescio, ar reklamos- tiesiog zinau, kad paciai sansu jau tik 1 procentas (pati sau dar tiek pasilieku), o taip norisi ciuciuoti, liuliuoti, myluoti, zaisti su maza trapia butybe, kuri aisku augs, bet jau tavo akyse... kiekviename amziaus tarpsnyje galima atrasti kuo pasidziaugti, kuo nusivilti, tik reikia i viska atitinkamai sureaguoti ir tinkai ivertinti, bet ne pervertinti... na, zinau, kad vel pasipils teigiami ir neigiami komentarai... Tiesiog vakar isisgandus jusu griezto tono, siandien atradau daug palaikymo ... aciu