sveikos visos mamos cia uzsiregistravusios. labai skaudu ir liudna, kad mes cia turime susitikti. uzjauciu visas ir linkiu stiprybes, nepaluzti.
mano sunelis gime kovo 3d, dar visai neseniai, tik deja man nebuvo lemta jo pasiimti su savim....
mano nestumas buvo labai normalus ir sveikas. neturejau jokiu problemu. todel kai budama 37+5 savaiciu nescia pajauciau, kad vaikelis kazkaip mazai juda, nepagalvojau nieko blogo, tik paskambinau i ligonine ir pasakiau, jog noriu atvaziuot pasitikrint. net ir tuomet, kai akusere negalejo rasti vaikelio sirdutes plakimo, as vis dar tikejau, kad viskas dar bus gerai. kuomet gydytojas dares echoskopija pasake, kad man labai gaila, as pradejau verkti. bet ir tada man atrode, kad sitaip negali buti, kad gal cia kazkokia klaida, juk as visai gerai jauciausi, kaip galejo taip atsitikti. sekancios kelios dienos buvo labai labai baisios. verkem abu su vyru istisai, tada vaziavau i ligonine gimdyti, atrodziau kaip normali nescia, bet ten mano sunelio jau nebuvo, jis jau buvo isejes, net neisvydes sio pasaulio.
palaidojom savo vaikeli po savaites, nes norejau, kad gydytojai atliktu tyrimus. atsakymo jokio kolkas dar neturiu, kita savaite eisiu i konsultacija, tuomet gal kazka suzinosiu, kodel taip atsitiko.
tai buvo musu pirmas vaikelis. labai labai yra negera gyventi be jo. zinau, kad nieko negaliu pakeisti, o taip noreciau. taip skauda ziureti i kitas mamas su maziukais.
as labai stengiuos nepasiduoti liudesiui ir apatijai. mano vyras man daug padeda. bet nera tokios minutes, kad as uzsimirsciau, ir zinau, jog turesiu su tuo gyventi visa gyvenima, turiu kazkaip to ismokti. turiu dziaugtis jog pajutau kas yra but nescia, jausti vaikucio judesius, jausti ta meile dar negimusiam kudikeliui. daznai uzduodu sau klausima- kodel? tik nezinia ar yra tam tinkamas atsakymas.
dekui uz jusu laika.
Labas. Kaip liūdna, kad ir tau teko tokia dalia... O klausimas "Kodėl?" kilo turbūt kiekvienai mūsų. Deja, dažniausiai atsakymo nebūna. O jeigu ir būna - nuo to nei kiek ne lengviau.
Taip, skausmas laikui bėgant aprims, bet liūdesys lieka. Turbūt visam gyvenimui. Lieka ir prisiminimai.
Taip, skausmas laikui bėgant aprims, bet liūdesys lieka. Turbūt visam gyvenimui. Lieka ir prisiminimai.
QUOTE(zydra30 @ 2007 04 13, 14:10)
sveikos visos mamos cia uzsiregistravusios. labai skaudu ir liudna, kad mes cia turime susitikti. uzjauciu visas ir linkiu stiprybes, nepaluzti.
mano sunelis gime kovo 3d, dar visai neseniai, tik deja man nebuvo lemta jo pasiimti su savim....
mano nestumas buvo labai normalus ir sveikas. neturejau jokiu problemu. todel kai budama 37+5 savaiciu nescia pajauciau, kad vaikelis kazkaip mazai juda, nepagalvojau nieko blogo, tik paskambinau i ligonine ir pasakiau, jog noriu atvaziuot pasitikrint. net ir tuomet, kai akusere negalejo rasti vaikelio sirdutes plakimo, as vis dar tikejau, kad viskas dar bus gerai. kuomet gydytojas dares echoskopija pasake, kad man labai gaila, as pradejau verkti. bet ir tada man atrode, kad sitaip negali buti, kad gal cia kazkokia klaida, juk as visai gerai jauciausi, kaip galejo taip atsitikti. sekancios kelios dienos buvo labai labai baisios. verkem abu su vyru istisai, tada vaziavau i ligonine gimdyti, atrodziau kaip normali nescia, bet ten mano sunelio jau nebuvo, jis jau buvo isejes, net neisvydes sio pasaulio.
palaidojom savo vaikeli po savaites, nes norejau, kad gydytojai atliktu tyrimus. atsakymo jokio kolkas dar neturiu, kita savaite eisiu i konsultacija, tuomet gal kazka suzinosiu, kodel taip atsitiko.
tai buvo musu pirmas vaikelis. labai labai yra negera gyventi be jo. zinau, kad nieko negaliu pakeisti, o taip noreciau. taip skauda ziureti i kitas mamas su maziukais.
as labai stengiuos nepasiduoti liudesiui ir apatijai. mano vyras man daug padeda. bet nera tokios minutes, kad as uzsimirsciau, ir zinau, jog turesiu su tuo gyventi visa gyvenima, turiu kazkaip to ismokti. turiu dziaugtis jog pajutau kas yra but nescia, jausti vaikucio judesius, jausti ta meile dar negimusiam kudikeliui. daznai uzduodu sau klausima- kodel? tik nezinia ar yra tam tinkamas atsakymas.
dekui uz jusu laika.
mano sunelis gime kovo 3d, dar visai neseniai, tik deja man nebuvo lemta jo pasiimti su savim....
mano nestumas buvo labai normalus ir sveikas. neturejau jokiu problemu. todel kai budama 37+5 savaiciu nescia pajauciau, kad vaikelis kazkaip mazai juda, nepagalvojau nieko blogo, tik paskambinau i ligonine ir pasakiau, jog noriu atvaziuot pasitikrint. net ir tuomet, kai akusere negalejo rasti vaikelio sirdutes plakimo, as vis dar tikejau, kad viskas dar bus gerai. kuomet gydytojas dares echoskopija pasake, kad man labai gaila, as pradejau verkti. bet ir tada man atrode, kad sitaip negali buti, kad gal cia kazkokia klaida, juk as visai gerai jauciausi, kaip galejo taip atsitikti. sekancios kelios dienos buvo labai labai baisios. verkem abu su vyru istisai, tada vaziavau i ligonine gimdyti, atrodziau kaip normali nescia, bet ten mano sunelio jau nebuvo, jis jau buvo isejes, net neisvydes sio pasaulio.
palaidojom savo vaikeli po savaites, nes norejau, kad gydytojai atliktu tyrimus. atsakymo jokio kolkas dar neturiu, kita savaite eisiu i konsultacija, tuomet gal kazka suzinosiu, kodel taip atsitiko.
tai buvo musu pirmas vaikelis. labai labai yra negera gyventi be jo. zinau, kad nieko negaliu pakeisti, o taip noreciau. taip skauda ziureti i kitas mamas su maziukais.
as labai stengiuos nepasiduoti liudesiui ir apatijai. mano vyras man daug padeda. bet nera tokios minutes, kad as uzsimirsciau, ir zinau, jog turesiu su tuo gyventi visa gyvenima, turiu kazkaip to ismokti. turiu dziaugtis jog pajutau kas yra but nescia, jausti vaikucio judesius, jausti ta meile dar negimusiam kudikeliui. daznai uzduodu sau klausima- kodel? tik nezinia ar yra tam tinkamas atsakymas.
dekui uz jusu laika.
Sveika brangi likimo drauge. Jei skaitei, tai mano istorija yra identiška tavajai. Deja. Tik man buvo 32 savaitės. Tokių įvykių kažkodėl labai daugėja, o priežasčių nėra.
Labai labai tave suprantu ir užjaučiu iš visos širdies. Laikykis. Tik stipriems žmonėms likimas duoda tokius išbandymus.
Tikėk ir gyvenk tuo, kad jam ten geriau, kad taip Dievas norėjo ir taip reikėjo. Stenkis suprasti, kad ir kaip tai būtų skaudu. Vardan savo sūnaus. Jis nori kad tu būtum laiminga ir kenčia tave matydamas tokią.
Tik laikas apgydys žaizdas. Ir tik apgydys.
kai man taip atsitiko, aš tai priėmiau kaip likimo pirštą, kad dariau kažką ne taip ir pakeičiau viską savo gyvenime - elgesį, darbą. Ir viskas kol kas sėkmingai. vadinasi taip turėjo būt.
Stenkis vardan JO, savo angeliuko. Juk vistiek jūs susitiksit, tik vėliau. JIS tavęs lauks ir tikiuosi tau bus paspirtis gyventi, nes JIS tau siūs nuostabiausius, geriausius, gražiausius savo broliukus
Laikykis.
Jeigu nori pasišnekėt, išsišnekėt ar šiaip, gali drąsiai rašyt į AŽ. Patikėk, niekas taip nesupras, kas to neišgyveno. Visi tik bijo apie tai šnekėt, klaust, kalbėt, o tik išsikalbėjimas, išsiverkimas padeda. Neužsidaryk savy - išsiliek, tik taip atsigausi nors šiek tiek. Man padėjo tik bendravimas SM.
Laikykis, tu ne viena.
Stenkis dėl JO.
labai teisingi zodziai "tik tai patyre gali suprasti", tikrai taip..o yra taip, kad gyvenimas eina toliau sau nesustodamas ir likimas meta issukius, su kuriais, nori - nenori tenka susitaikyti..gaila kad turejo iseiti mazas, be nuodemes, gleznas ir dar visai silpnutis zmogus..Bet turi tiketi, kad likimas dovanoja mums ir dovanu, linkiu tau sulaukti pacios didziausios, brangiausios ir reiksmingiausios dovanos gyvenime - tau tikrai pasiseks, mieloji
tikriausiai nėra žodžių, kurie dabar tave paguostų........tik išsikalbėjimas ir bendravimas su panašaus likimo mamytėm, gal šiek tiek apmalšina tą klaikią tuštumą tokioj nelaimėj.......
aš savo pirmagimio netekau prieš 4mėn.
galiu pasakyti, kad netekties skausmas nuolat kitoks......
jis keičiasi bėgant laikui, bet mažėja labai lėtai ir vis dar kankina visokiausi klausimai ir mintys, į kuriuos atsakymų nėra, deja..........
kaip kažkuri mamytė sakė - tenka išmokti gyventi su šiuo skausmu........
Laikykis,
kartu su savo brangiausiu žmogumi, kartu jūs ištversite
stiprybės tau ir tavo šeimai
vakar lankiausi pas gydytoja, praejo 6 savaites. atsakymas buvo labai labai skausmingas. mano vaikelis buvo visiskai sveikas, pilnai issivystes, bet pradejo nefunkcijonuoti placenta, todel, zinoma vaikelis pritruko deguonies ir kitu medziagu ir mire.
ir vel pergyvenau viska is naujo, vel negalejau sustoti verkusi, dar ir dabar asaros rieda. as vis galvojau, kad gal mano vaikelis buvo nesveikas, todel ir iskeliavo, bet kai isgirdau, kad viskas buvo tvarkoj, zinoma, vel uzduodu ta atsakymo neturinti klausima -kodel?
gydytojas sake, kad galiu pastoti vel, kad tikriausiai viskas bus gerai kita karta, nes aisku ir mano prieziura bus intensyvesne, turesiu daugiau echoskopiju ir patikrinimu, bet labai bijau. tikrai nebeistverciau jei kas atsitiktu ir vel.
zinau, yra daug pavyzdziu, kad kitas nestumas buna sekmingas. ir tikrai zinau, kad bandysiu pastoti, bet tikriausiai drebesiu del visko simta kartu labiau.
ir vel pergyvenau viska is naujo, vel negalejau sustoti verkusi, dar ir dabar asaros rieda. as vis galvojau, kad gal mano vaikelis buvo nesveikas, todel ir iskeliavo, bet kai isgirdau, kad viskas buvo tvarkoj, zinoma, vel uzduodu ta atsakymo neturinti klausima -kodel?
gydytojas sake, kad galiu pastoti vel, kad tikriausiai viskas bus gerai kita karta, nes aisku ir mano prieziura bus intensyvesne, turesiu daugiau echoskopiju ir patikrinimu, bet labai bijau. tikrai nebeistverciau jei kas atsitiktu ir vel.
zinau, yra daug pavyzdziu, kad kitas nestumas buna sekmingas. ir tikrai zinau, kad bandysiu pastoti, bet tikriausiai drebesiu del visko simta kartu labiau.
Sveika likimo drauge. Skaitau, o širdy skauda. Laibai tave užjaučiu. Man buvo 36 savaitės , kai nustojo plakti mano dukrelės širdelė. Palaidojom prieš 2 mėnesius. Galiu patarti tik neužsidaryk savy, bendrauk, išsiverk, taip tau kažkiek palengvės.Žaizdos gyja tik dėja širdyje randas liks, bet patikėk tu neviena. Žinok , kad ten aukštai turi savo mažąjį angelą sargą kuris tave globos ir saugos. Stiprybės tau.
QUOTE(zydra30 @ 2007 04 19, 11:16)
gydytojas sake, kad galiu pastoti vel, kad tikriausiai viskas bus gerai kita karta, nes aisku ir mano prieziura bus intensyvesne, turesiu daugiau echoskopiju ir patikrinimu, bet labai bijau. tikrai nebeistverciau jei kas atsitiktu ir vel.
zinau, yra daug pavyzdziu, kad kitas nestumas buna sekmingas. ir tikrai zinau, kad bandysiu pastoti, bet tikriausiai drebesiu del visko simta kartu labiau.
zinau, yra daug pavyzdziu, kad kitas nestumas buna sekmingas. ir tikrai zinau, kad bandysiu pastoti, bet tikriausiai drebesiu del visko simta kartu labiau.
Viskas tau dar bus gerai. Tikrai taip turi buti. Juk sako, kad žaibas du kartus į tą pačią vietą nekerta... O baimė... Baimė visada bus, tik reikia stengtis ją suvaldyti pagal galimybes.
QUOTE(zydra30 @ 2007 04 19, 10:16)
vakar lankiausi pas gydytoja, praejo 6 savaites. atsakymas buvo labai labai skausmingas. mano vaikelis buvo visiskai sveikas, pilnai issivystes, bet pradejo nefunkcijonuoti placenta, todel, zinoma vaikelis pritruko deguonies ir kitu medziagu ir mire.
ir vel pergyvenau viska is naujo, vel negalejau sustoti verkusi, dar ir dabar asaros rieda. as vis galvojau, kad gal mano vaikelis buvo nesveikas, todel ir iskeliavo, bet kai isgirdau, kad viskas buvo tvarkoj, zinoma, vel uzduodu ta atsakymo neturinti klausima -kodel?
gydytojas sake, kad galiu pastoti vel, kad tikriausiai viskas bus gerai kita karta, nes aisku ir mano prieziura bus intensyvesne, turesiu daugiau echoskopiju ir patikrinimu, bet labai bijau. tikrai nebeistverciau jei kas atsitiktu ir vel.
zinau, yra daug pavyzdziu, kad kitas nestumas buna sekmingas. ir tikrai zinau, kad bandysiu pastoti, bet tikriausiai drebesiu del visko simta kartu labiau.
ir vel pergyvenau viska is naujo, vel negalejau sustoti verkusi, dar ir dabar asaros rieda. as vis galvojau, kad gal mano vaikelis buvo nesveikas, todel ir iskeliavo, bet kai isgirdau, kad viskas buvo tvarkoj, zinoma, vel uzduodu ta atsakymo neturinti klausima -kodel?
gydytojas sake, kad galiu pastoti vel, kad tikriausiai viskas bus gerai kita karta, nes aisku ir mano prieziura bus intensyvesne, turesiu daugiau echoskopiju ir patikrinimu, bet labai bijau. tikrai nebeistverciau jei kas atsitiktu ir vel.
zinau, yra daug pavyzdziu, kad kitas nestumas buna sekmingas. ir tikrai zinau, kad bandysiu pastoti, bet tikriausiai drebesiu del visko simta kartu labiau.
Brangioji, kaip sunku skaityt - ir meldžiau Dievą, kad daugiau nei vienai nebūtų taip kaip man, bet jis manęs neišklausė.......
Mano istorija lygiai lygiai tokia pati, tik keliom savaitėm anksčiau.
Dieve, už ką ir kiek dar taip darysi????? Ar tau mažai ten angeliukų, kad atimi pačius mylimiausius?????????????????????
Zydra30 neužsidaryk, šnekėk čia, tik taip bus lengviau. Man padėjo tik SM. Be jos aš būčiau nukvaišus, nes buvau gyvas lavonas. Tik neseniai pradėjau šypsotis. Greitai, bet tik dėl savo sūnų. O širdis dar verkia...
Zydra30, verkiu kartu su tavimi. Nėra paguodos žodžių, deja, teks išmokti gyventi su tuo skausmu. Aš savo pirmagimę dukrytę palaidojau prieš daugiau nei metus. Ji gimė nesveika širdute ir neišsivysčiusiomis smegenėlėmis. Suprantu, kad jai taip geriau, bet vistiek skausmas nuo to nemažesnis. Bet gyvenimas tęsiasi. Svarbiausia neprarask vilties. Nors ir buvo labai baisu, nors ir visą nėštumą pradrebėjau, bet dabar jau turiu savo džiaugsmelį, kuris vėl išmokė nuoširdžiai šypsotis. Atsigauk truputį ir bandyk vėl, nepasiduok, pamatysi viskas bus gerai. O dabar galiu palinkėti tik daug daug stiprybės.
Skaitau tavo aprasyma ir asaros akyse kaupiasi... neturiu zodziu kurie galetu paguosti
neturiu zodziu kurie galetu paguosti
