mano angelelis

#37
QUOTE(beana @ 2007 06 11, 22:53)
Visos išgyvenam tą patį. Visoms tenka praeiti visas stadijas nevilties, skausmo, savęs kaltinimo ir t.t. kol galų gale išmoksti su tuo susigyventi. O aplinkiniams atrodo, kad nu ir kas čia tokio, juk pats laikas su tuo susitaikyti. Nors mano aplinkoje buvo žmonių, kurie ir vėliau mane palaikė, kol negavo šoko sužinoję, kad susilaukiau dukrytės  wub.gif Po šios nelaimės ir sužinojau kas iš tikrųjų yra mano draugai.

beana, o kodel buvo sokas aplinkiniams del dukrytes?

is tikruju, tik siame skyrelyje pamaciau, kad visos ta pati isgyvename ir kad tas skausmas vienodai slegiantis ir zudantis. Aplinkui zmones apsimeta, kad nieko ir neivyko, nieko neatsitiko, nenori kalbeti apie tai. Kai pamato mane nuliudusia, iskart klausia "na ko tu taip, kas nutiko? Suimk save i rankas pagaliau". Lyg praejus 2 menesiams po laidotuviu liudeti jau nebutu galima doh.gif
Atsakyti
#38
QUOTE(Ispanė @ 2007 06 12, 11:15)
beana, o kodel buvo sokas aplinkiniams del dukrytes?


Kadangi mažai kas žinojo, kad laukiuosi. Šį kartą nesinorėjo apie tai kalbėti, tyliai laukiau sau savo stebukliuko ir kas matė, tai matė, o kiti ir nežinojo, kadangi kai kurie draugai yra iš kitų miestų ir kažkaip per nėštumą neteko su jais susidurti. Tai kai sužinojo, kad turiu mergytę, niekaip negalėjo suprasti kada ir kaip lotuliukas.gif
Atsakyti
#39
QUOTE(beana @ 2007 06 11, 22:53)
Po šios nelaimės ir sužinojau kas iš tikrųjų yra mano draugai.

Ir aš tai sužinojau. Tiksliau, kad draugų beveik nebeliko: kai norėjau bendrauti, jie atsakydavo, kad nežino, apie ką su manim galima kalbėti, tai geriau nekalbės... Gan ilgokai buvo skaudu, bandžiau su jais protarpiais rasti bendrą kalbą. Deja... Pagaliau numojau ranka: nenori bendrauti - nereikia. Ir susiradau naujų draugų. Ir visgi dar gaila...
Papildyta:
QUOTE(beana @ 2007 06 12, 13:23)
Kadangi mažai kas žinojo, kad laukiuosi. Šį kartą nesinorėjo apie tai kalbėti, tyliai laukiau sau savo stebukliuko ir kas matė, tai matė, o kiti ir nežinojo, kadangi kai kurie draugai yra iš kitų miestų ir kažkaip per nėštumą neteko su jais susidurti. Tai kai sužinojo, kad turiu mergytę,  niekaip negalėjo suprasti kada ir kaip  lotuliukas.gif

Turbūt ir aš elgčiausi taip kaip tu...
Atsakyti
#40
oj, ir man panasiai. su kai kuriais zmonemis, su kuriais bendrauju gan daznai visai apie tai nekalbam. jie tiesiog nebekalba, neklausia, gal but bijo, kad as pradesiu liudnai ka nors kalbet. jiems atrodo, kad pats laikas pamirsti tai. bet juk tik 3 men praejo. viena mano drauge po menesio paklause ar as nesilaukiu. buvo kazkaip labai skaudu. kaip galima po pilno nestumo po menesio vel pradet lauktis.
sunku. tai pats sunkiausiais laikotarpis mano gyvenime. kartais nezinau kaip bendraut su kaikuriais zmonem. kartais noriu is savo draugu daugiau supratimo, uzuojautos. bet jus teisios, aplinkiniai tai pamirsta labai greit.
Atsakyti
#41
QUOTE(karosiukas @ 2007 06 12, 00:25)
melinda, sveika sugrįžus. Seniai čia buvai - kaip laikaisi?

labukas
malonu mirksiukas.gif
zinai, turbut buvo uzejusi tokia stadija, kai nesinorejo apie tai nei galvoti, nei prisiminti, nei kalbeti.nors kur cia neprisiminsi...
naujas darbas, nauja veikla plius visa diena prie kompiuterio tai parejus namo maziausiai norisi prie jo sesti.
kaip tau sekasi. ar jau atsigauni po rtuputi?matau daugelis supermamu jau ryzosi vel pastoti ir kai kurios jau susilauke savo maziuku, o kaip tu?
Papildyta:
QUOTE(Rugiaveide @ 2007 06 12, 17:46)
Ir aš tai sužinojau. Tiksliau, kad draugų beveik nebeliko: kai norėjau bendrauti, jie atsakydavo, kad nežino, apie ką su manim galima kalbėti, tai geriau nekalbės... Gan ilgokai buvo skaudu, bandžiau su jais protarpiais rasti bendrą kalbą. Deja... Pagaliau numojau ranka: nenori bendrauti - nereikia. Ir susiradau naujų draugų. Ir visgi dar gaila...
Papildyta:

Turbūt ir aš elgčiausi taip kaip tu...

as irgi pagalvojau, jei laukciausi turbut niekam nesakyciau iki kol jau nebebutu imanoma nuslepti, nes pira karta buvau visiems apsigyrusi, kad laukiuosi, tai dar dabar paklausia kodel as dirbu o ne vaikuti auginu...tada buna labai sunku kazka pameluoti nes is tikruju vaiksciojau galva iskelus su pilvu ir dabar mano mergytei jau turejo buti 9 men. kolegos darbe nieko nezino o as visiems sakau kad vaiku mes neturim...per skaudu butu kiekvienam pasakoti.darbe visi dabar tik ragina kad planuotume vaikus.sypsausi, bet visuje staugiu....skauda. ir paaiskinti niekam negali...nesupras
Atsakyti
#42
QUOTE(Melinda @ 2007 06 13, 20:39)
as irgi pagalvojau, jei laukciausi turbut niekam nesakyciau iki kol jau nebebutu imanoma nuslepti, nes pira karta buvau visiems apsigyrusi, kad laukiuosi, tai dar dabar paklausia kodel as dirbu o ne vaikuti auginu...tada buna labai sunku kazka pameluoti nes is tikruju vaiksciojau galva iskelus su pilvu ir dabar mano mergytei jau turejo buti 9 men. kolegos darbe nieko nezino o as visiems sakau kad vaiku mes neturim...per skaudu butu kiekvienam pasakoti.darbe visi dabar tik ragina kad planuotume vaikus.sypsausi, bet visuje staugiu....skauda. ir paaiskinti niekam negali...nesupras


Puikiai suprantu tave, pati tai praėjau, kadangi ten kur dirbu labai didelis kolektyvas ir daugelis nežinojo apie mano nelaimę, todėl būdavo sutinka ir žiūri tokiom akim, kad jau darbe. Ir vis tas klausimas tai kas vaiką žiūri. Kiekvienąkart kūnu pereidavo tarytum elektros srovė ir nebežinodavau ką sakyti, nes bijojau, kad jei pasakysiu, apsiverksiu, o aš nemėgstu kitiems rodyti savo jausmų. O kai pradėjau vėl lauktis, būdavo, kad ateina ir žiūri nustebę, kaip čia taip, juk tik ką gimdžiau ir vėl. Negi dabar aiškinsi kiekvienam, kad netekau pirmagimės. Ir pykti negali, juk žmonės ne iš blogos valios. Buvo sunku, bet įveikiau ir šį etapą. Mes juk stiprios wub.gif
Atsakyti
#43
paskaitau cia ka jus rasot ir kazkaip lengviau pasidaro. nes matau, kad visos isgyvenam ta pati. nors labai daznai jauciuosi siaubingai vienisa ir kitokia. kitokia, lyg nesiociau viduj kazkokia siaubinga paslapti, kuri degina mane. nevisada gali aplinkiniams pasakyti tiesa, daznai nutyli, nuryji skausma ir eini toliau.
Atsakyti
#44
QUOTE(zydra30 @ 2007 06 14, 10:33)
paskaitau cia ka jus rasot ir kazkaip lengviau pasidaro. nes matau, kad visos isgyvenam ta pati. nors labai daznai jauciuosi siaubingai vienisa ir kitokia. kitokia, lyg nesiociau viduj kazkokia siaubinga paslapti, kuri degina mane. nevisada gali aplinkiniams pasakyti tiesa, daznai nutyli, nuryji skausma ir eini toliau.


taip, ir aš taip labai dažnai jaučiuosi, jau praėjo pusė metų, kai nebėra mūsų mažylio ir man visai nelengviau, tik kitaip viskas, bet skauda labai labai giliai skauda........ verysad.gif
kartais taip skaudu, kad net nepajėgiu parašyti šitam skyrely ir pasidžiaugti kitų džiaugsmais......
stiprybės jums
Atsakyti
#45
[quote=akedite,2007 06 15, 21:54]
taip, ir aš taip labai dažnai jaučiuosi, jau praėjo pusė metų, kai nebėra mūsų mažylio ir man visai nelengviau, tik kitaip viskas, bet skauda labai labai giliai skauda........ verysad.gif
kartais taip skaudu, kad net nepajėgiu parašyti šitam skyrely ir pasidžiaugti kitų džiaugsmais......
stiprybės jums

suprantu tave ir uzjauciu, juk pati ta pati isgyvenu.
ryt su vyru vaziuojam atostogauti. susitarem, kad bandysim gerai leisti laika ir tikrai paatostogauti. nes paskutiniai menesiai buvo siaubingi, kazkaip ir sveikatos paslijo.
reikia kazkaip gyventi.
Atsakyti
#46
QUOTE(Melinda @ 2007 06 13, 19:39)
kaip tau sekasi. ar jau atsigauni po rtuputi?matau daugelis supermamu jau ryzosi vel pastoti ir kai kurios jau susilauke savo maziuku, o kaip tu?
Papildyta:

as irgi pagalvojau, jei laukciausi turbut niekam nesakyciau iki kol jau nebebutu imanoma nuslepti, nes pira karta buvau visiems apsigyrusi, kad laukiuosi, tai dar dabar paklausia kodel as dirbu o ne vaikuti auginu...


Sveika Melinda, malonu, kad čia sugrįžai.
Man neblogai. Susigraudinu dar kartais net paprastoj situacijoj labai labai. Dar sunku emociškai kai lieku viena, arba kai kažkas kalba apie nelaimes. Pvz, kartais vairuodama, važiuodama iš darbo namo (apie pusvalandis kelio) ėsiverkiu, kad vos kelią matau, verkiu nuo gražių dainų, bet jau ne taip kaip buvo, rečiau suspaudžia širdį, galbūt silpniau, nei buvo.
Bet dabar jau viską suprantu šiak tiek kitaip.
Galiu pasakyti planuojamą naujieną - tikiuosi rudeniop bandysime planuoti trečiąjį vaikelį. Jau turiu viltį ir norą turėti dar vaiką. Tikiuosi laikas neprailgs ir šįkartą mus saugos angelas sargas.

O dėl darbo, aš padariau niekam nesuprantamą, drastišką sprendimą. Dirbau darbe su karjeros galimybės. Dirbau labai didelėj kompanijoj, bet po netekties braukiau brūkšnį savo gyvenime ir parašiau pareiškimą. Dirbti sugrįžau jau į kitą kompaniją, pas žymiai šiltesnius žmones, kurie nieko nežino (jau dabar keletas iš jų žino, kas man atsitiko).
Negrįžau ten, nes supratau, kad turiu kažką keisti - sprendimas buvo nesuprantamas niekam, net pačiai man, bet aš pasielgiau teisingai ir dabar esu laiminga.
Naujame darbe niekam neprivalau aiškintis, bet žmonės jaučia, kad kažkas įvyko. Porai žmonių tai esu papasakojus, ir kiekvieną kartą verkiau, nors pasakojimas buvo labai abstraktus. Taigi, viskas vis dar labai skaudu, nors praėjo daugiau kaip pusę metų. Viskas gyva, tik šiek tiek kitaip, nei buvo pradžioj.


Melinda, papasakok apie save - gal ir jūs jau pusę lūpų bandot šnekėtis apie pagausėjimą wub.gif
Atsakyti
#47
QUOTE(zydra30 @ 2007 06 14, 10:33)
paskaitau cia ka jus rasot ir kazkaip lengviau pasidaro. nes matau, kad visos isgyvenam ta pati. nors labai daznai jauciuosi siaubingai vienisa ir kitokia. kitokia, lyg nesiociau viduj kazkokia siaubinga paslapti, kuri degina mane. nevisada gali aplinkiniams pasakyti tiesa, daznai nutyli, nuryji skausma ir eini toliau.


Ilgai ir aš jaučiausi tarsi būčiau kitokia. Gana greitai supratau, kad niekam ta mano nelaimė neįdomi ir niekas apie tai daugiau nebenori girdėti. Teko užsisklęsti savyje ir visą tai vienai išgyventi. Vienintelis tikras draugas buvo šis forumas, kuris ir padėjo neišprotėti. Turbūt tam mes čia ir esame, kad padėtume viena kitai, nes kitiems mūsų jausmai neįdomūs.

QUOTE(akedite @ 2007 06 15, 21:54)
taip, ir aš taip labai dažnai jaučiuosi, jau praėjo pusė metų, kai nebėra mūsų mažylio ir man visai nelengviau, tik kitaip viskas, bet skauda labai labai giliai skauda........ verysad.gif
kartais taip skaudu, kad net nepajėgiu parašyti šitam skyrely ir pasidžiaugti kitų džiaugsmais......
stiprybės jums


Aš kol nesusilaukiau antros dukrytės irgi negalėjau džiaugtis kitų džiaugsmais. Gal ir egoistiška, bet kiekvienąkart išgirdus, kad kažkas laukiasi, ar kažkas pagimdė, taip suspausdavo širdį, kad norėdavosi kaukti ne savu balsu.
Atsakyti
#48
QUOTE(beana @ 2007 06 19, 18:11)
Ilgai ir aš jaučiausi tarsi būčiau kitokia. Gana greitai supratau, kad niekam ta mano nelaimė neįdomi ir niekas apie tai daugiau nebenori girdėti. Teko užsisklęsti savyje ir visą tai vienai išgyventi. Vienintelis tikras draugas buvo šis forumas, kuris ir padėjo neišprotėti. Turbūt tam mes čia ir esame, kad padėtume viena kitai, nes kitiems mūsų jausmai neįdomūs.
Aš kol nesusilaukiau antros dukrytės irgi negalėjau džiaugtis kitų džiaugsmais. Gal ir egoistiška, bet kiekvienąkart išgirdus, kad kažkas laukiasi, ar kažkas pagimdė, taip suspausdavo širdį, kad norėdavosi kaukti ne savu balsu.


tikrai, ir as kartais kazkaip gal negraziai reaguoju, kai isgirstu, kad kazkas laukias. nes man taip noris paciai tikriausiai lauktis....net negaliu pasakyt, kad tai pavydas, tai tiesiog priekaistas sau, kodel ne as?
bet man dar siek tiek anksti. gydytoja sako dar palaukt. patare palaukt metus, bet as sakiau tiek ilgai negaliu, sakiau puse metu sunkiai istversiu. gal kai yra vienas vaikutis, tai gali antro ir metus ir du neplanuoti, bet dabar as negaliu, taip norisi.
Atsakyti