mano angelelis

#49
QUOTE(zydra30 @ 2007 06 19, 23:16)
tikrai, ir as kartais kazkaip gal negraziai reaguoju, kai isgirstu, kad kazkas laukias. nes man taip noris paciai tikriausiai lauktis....net negaliu pasakyt, kad tai pavydas, tai tiesiog priekaistas sau, kodel ne as?
bet man dar siek tiek anksti. gydytoja sako dar palaukt. patare palaukt metus, bet as sakiau tiek ilgai negaliu, sakiau puse metu sunkiai istversiu. gal kai yra vienas vaikutis, tai gali antro ir metus ir du neplanuoti, bet dabar as negaliu, taip norisi.


Lygiai taip pat ir aš jaučiausi, atrodo būčiau galėjusi, būčiau iškart pastojusi. Nors iš tikrųjų reikia leisti sau ir fiziškai, ir dvasiškai atsigauti. Tik man gydytojas leido jau po pusmečio pradėti planuoti. Nors buvo daug baimių, ar sugebėsiu mylėti kitą vaikiuką taip kap pirmąją, kas bus jei gims ne mergaitė, o berniukas. Galų gale ar nelyginsiu jo su pirmagime, bet visa tai įveikiama, tik reikia to labai norėti. O dabar save guodžiu, kad mūsų šeima turi angeliuką, kuris mus saugo.
Atsakyti
#50
laikas bega. jau keturi menesiai praejo. kartais jauciuos visai normaliai, bet dazniausiai vis gi labai liudna.
nepamenu kuri is jusu rase, kad kartais pamirsta jog laukesi. va taip ir as pradedu jaustis, atrodo, kad niekad ir nesilaukiau, pamirsau jau ta jausma. gaila.
bet labai optimistiskai ziuriu i ateiti, tikiuosi, jog siam gyvenime dar daug ko patirsiu, ir aisku vaikelio gimima smile.gif. anksciau maniau jog noreciau turet du vaikus, bet dabar manau imu kitaip galvoti, noreciau daugiau. labai tikiuosi, kad likimas man nebus labiau ziaurus....
Atsakyti
#51
Prisimenu ir aš kai taip skaičiavau laiką nuo savo dukrytės gimimo ir mirties. Net nebenoriu to prisiminti, kaip po truputį kėliausi iš nevilties. Nesakau, kad liūdesys ir skausmas praėjo, bet dabar kažkaip viskas kitaip, net nemoku paaiškinti.
O kas dėl vaikučių, visąlaik galvojau apie tris, dabar nebežinau ar dar vienam ryšiuosi. Nors kažkur širdelėje kirba, kad reiktų dar vieno, bet kol kas per daug abejonių verysad.gif
Atsakyti
#52
Mielosios, labai jus užjaučiu. Liūdesys yra natūralus palydovas po tokių išgyvenimų, baimė, kaip bebūtų negerai- taip pat. Tačiau klausykite širdies i darykite taip, kaip ji sako. Išėjusių kūdikėlių mes niekada nesusigrąžinsime (susitiksime su jais kada nors). Varykiite visas baimes kuo toliau ir leiskite ateiti čia kitiems(žinome jeigu to tik norite) vaikučiams. Jie atneš jums daug džiaugsmo ir paguodos. Linkiu kantrybės, stiprybės, ištvermės ir sveikatėlės.
Atsakyti
#53
QUOTE(zydra30 @ 2007 04 13, 15:10)
sveikos visos mamos cia uzsiregistravusios. labai skaudu ir liudna, kad mes cia turime susitikti. uzjauciu visas ir linkiu stiprybes, nepaluzti.
mano sunelis gime kovo 3d, dar visai neseniai, tik deja man nebuvo lemta jo pasiimti su savim....
mano nestumas buvo labai normalus ir sveikas. neturejau jokiu problemu. todel kai budama 37+5 savaiciu nescia pajauciau, kad vaikelis kazkaip mazai juda, nepagalvojau nieko blogo, tik paskambinau i  ligonine ir pasakiau, jog noriu atvaziuot pasitikrint. net ir tuomet, kai akusere negalejo rasti vaikelio sirdutes plakimo, as vis dar tikejau, kad viskas dar bus gerai. kuomet gydytojas dares echoskopija pasake, kad man labai gaila, as pradejau verkti. bet ir tada man atrode, kad sitaip negali buti, kad gal cia kazkokia klaida, juk as visai gerai jauciausi, kaip galejo taip atsitikti. sekancios kelios dienos buvo labai labai baisios. verkem abu su vyru istisai, tada vaziavau i ligonine gimdyti, atrodziau kaip normali nescia, bet ten mano sunelio jau nebuvo, jis jau buvo isejes, net neisvydes sio pasaulio.
palaidojom savo vaikeli po savaites, nes norejau, kad gydytojai atliktu tyrimus. atsakymo jokio kolkas dar neturiu, kita savaite eisiu i konsultacija, tuomet gal kazka suzinosiu, kodel taip atsitiko.
tai buvo musu pirmas vaikelis. labai labai yra negera gyventi be jo. zinau, kad nieko negaliu pakeisti, o taip noreciau. taip skauda ziureti i kitas mamas su maziukais.
as labai stengiuos nepasiduoti liudesiui ir apatijai. mano vyras man daug padeda. bet nera tokios minutes, kad as uzsimirsciau, ir zinau, jog turesiu su tuo gyventi visa gyvenima, turiu kazkaip to ismokti. turiu dziaugtis jog pajutau kas yra but nescia, jausti vaikucio judesius, jausti ta meile dar negimusiam kudikeliui. daznai uzduodu sau klausima- kodel? tik nezinia ar yra tam tinkamas atsakymas.
dekui uz jusu laika.

Atsakyti
#54
musu angelelis gime
2007 04 11. gyveno 10 dienu. visi tyrimai buvo geri, buvo gimdymo metu padaryta klaidu,gydytojai nepripazysta savo klaidu, sunkiausia kad nezinai kodel ji isejo, deginom ir zvakeles, meldemes visa gimine sutarta valanda, nepadejo ne krikstas ,niekas...verki del svetimu netekciu, o kai tai paliecia tave tampa nebepakeliama
Atsakyti
#55
QUOTE(liudnute @ 2007 07 10, 12:50)
musu angelelis gime
2007 04 11. gyveno 10 dienu. visi tyrimai buvo geri, buvo gimdymo metu padaryta klaidu,gydytojai nepripazysta savo klaidu, sunkiausia kad nezinai kodel ji isejo, deginom ir zvakeles, meldemes visa gimine sutarta valanda, nepadejo ne krikstas ,niekas...verki del svetimu netekciu, o kai tai paliecia tave tampa nebepakeliama


labai gaila, uzjauciu jus.
dieve, negi visi tevai taip jaucias prarade kudiki. ar yra kazkoks veiksmingas patarimas, kaip visa tai istverti? manau, kad ne. as pradedu pasiduoti, nezinau kam, gal depresijai, nenorui nieko, apatijai. bijau ateities, bijau gyvenimo, imu bijot saves. nors taip stengiaus nepaluzti, kaip nors istverti tai. bet daros tik sunkiau ir sunkiau. siandie nebegalejau net dirbt, norejos tik rekti., isejau.
mes taip stengiames su vyru palaikyt vienas kita, bet atrodo pastoviai atsiranda vis nauju kliuciu. mano vyrui atsirado prostatos problemos, atrodo dar juk jaunas, bet...bijau, jog galim nebespeti pradeti kita vaikeli. kazkoks kosmaras, kodel viskas taip susijauke. rodeo dar neseniai buvom laimingi zmones, laukem pirmagimio, o dabar...pirmagimis mire, mes abu tapom ligoti, prislegti, nelaimingi. kur sito kelio pabaiga?
Atsakyti
#56
as turejau tokia nuojauta kad galiu netekti savo mergytes, buvau pati sau ispranasavus pirmalaiki gimdyma... net ir savo mergytes mirties diena... kaip ragana perspejau geriausia drauge del jos mamos mirties,ji mire po 2sav... net nujauciau savo kriksto mamos mirti kuri isejo paskui dukryte... kai uzeina tai is skausmo vilku staugi... atrodo kad kas smaugia,bet numirti neleidzia...
turejom ja 10 dienu ir vis gydytojai sake apraudokit ja, ji neisgyvens... o sirdis klyke Vyte apgauk juos... apgauk...gimusi 36 savaiciu maza lelyte, grazi kaip angelas... visada svajojau apie juodaplauke tevelio mergyte, ji ir buvo grazi kaip mano svajone... norisi tik numirt kad butai arciau savo kudikio
Atsakyti
#57
Laikykitės mergytės, tik nepasiduokit, neleiskit apatijai ir nusivylimui užvaldyti jus. Žinau kaip sunku, kaip kartais norisi vilku kaukti ir atrodo nekenti viso pasaulio. Bet negalima nuleisti rankų, dėl mūsų angelėlių turim judėti toliau, kad ir kaip nesinori nieko. Kai jau labai sunku geriau kamputyje kur išsiverkti, kad nors kiek atlėgtų, bet negalima leisti, kad liūdesys, skausmas ir neviltis išstūmtų kitus jausmus. Norėčiau nors kiek palengvinti jūsų skausmą, bet tai neįmanoma, kiekvienai teks išmokt su tuo skausmu gyventi, nes jis niekada niekur nedings.
Atsakyti
#58
buna dienu kai juokiesi,bet sunku kai kiti tau pavydi sekmes ir netekus kudikio pasako kad taip jums ir reikia. tada skausmas uzgriuna dar didesne banga. kai drauge pasako kad musu nesupranta kodel mes neieskom teisybes teismuose, nes esama ir gydytoju kaltes... per daug man brangi dukryte ir nenoreciau sutikt to gydytojo kuris neoperavo, nors prasiau kad operuotu, gal but isgyvenus... operavo tik pasikeitusi pamaina, paskui ateina ir pareiskia kad mama neturi uz ka duot i teisma nes pati labai norejo gimdyt
Atsakyti
#59
QUOTE(liudnute @ 2007 07 10, 17:27)
buna dienu kai juokiesi,bet sunku kai kiti tau pavydi sekmes ir netekus kudikio pasako kad taip jums ir reikia. tada skausmas uzgriuna dar didesne banga. kai drauge pasako kad musu nesupranta kodel mes neieskom teisybes teismuose, nes esama ir gydytoju kaltes... per daug man brangi dukryte ir nenoreciau sutikt to gydytojo kuris neoperavo, nors prasiau kad operuotu, gal but isgyvenus... operavo tik pasikeitusi pamaina, paskui ateina ir pareiskia kad mama neturi uz ka duot i teisma nes pati labai norejo gimdyt


liudnute, matau, kad ir tu sunkiai isgyveni. as irgi labai prastai jauciuosi. kartais tikiu jog viskas dar bus gerai. zinoma nesugrazinsi to, kas jau prarasta, bet galima atrasti nauja. o kartasi tiesiog pykstu ant visko ir matau, kad mano stiprybe senka.
zinau, jog visada mastai o kas, jei kazkas butu kazka padares, jei kazkuris gydytojas butu pasielges kitaip. ir as manau, kad mano atveji buvo galima pastebeti, nes turejau pre-eclampsijos pozymiu, bet, kas praejo, to nesugrazinsi.
kartais verkiu, leidziu sau islieti ta susikaupusi skausma, kartais pati save drasinu, kad palauk, tai dar ne viskas ka sis gyvenimas tau yra paruoses. o kartais man taip ant visko nusispjauti, ir as noriu tik vieno, noriu savo vaikelio. baisu nepiulti i gilia depresija, o labaiausiai baisu, kad galiu to net nesuprasti.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo zydra30: 10 liepos 2007 - 17:03
#60
Kaip visgi neteisinga: mūsų gretas vis papildo naujos mamytės... verysad.gif
Laikykitės, brangiosios: man sunkiausia buvo būtent 3-6 mėnesį po sūnelio netekties - irgi norėjosi visam pasauliui išrėkti savo skausmą... Deja, suprasti tai gali tik žmogus, turintis panašią liūdną patirtį.
Po pusmečio tarsi išmokau "prisijaukinti" skausmą: tiesiog taip lengviau judėti į priekį (lengva pasakyti, bet labai sunkiai sekasi tai padaryti). O judėti reikia: mūsų angelėliai gyvena mūsų širdyse, dėl to privalome gyventi toliau.

"Kas yra gyvenimas? Tai - jonvabalio blyksnis tamsoje. Tai - žiemą iš įkaitusio buivolo nasrų virstantys garai. Tai - mažytis šešėlis, kurs nubėga žole ir išnyksta saulėlydyje" (Indėnų vadas Varno Pėda)

Tad kas mums belieka? Tiesiog gyventi...
Atsakyti