QUOTE(ramune1001 @ 2007 08 02, 22:57)
labas, Mamules. gaila, kad yra tiek daug mamyciu netekusiu savo vaikeliu. kol paciai neteko sis isbandymas, kazkaip vis atrodydavo, kad taip buna tik kazkur toli, kazkam kitam, labai retai... bet mes esame... aciu tiems, kas sukure si foruma. as neisivazduoju kaip reiktu viska kesti jei ne jus. tikrai. Karosiuk, Rugiaveide, Liudnute, Beana, Zydra30 ir visos kitos, jus tapot mano draugemes. gal skamba keistai... bet tik cia skaitydama jusu istorijas, jusu mintis, galiu pasijusti savimi, kartu su jumis liudeti ir dziaugtis. savoje aplinkoje paskutiniu metu nuosirdziai galiu bendrauti tik su savo seima... matau, kad kitiems mano skausmas nepakeliamas, jie galbut pavargo nuo manes, tai po truputi tampu aktore... tenka vaidinti stipria...
poryt mano gimtadienis. as jo laukiau. net nesvarbu, kad trisdesimtmetis, kuris daug kam atrodo baisus...
labai laukiau sios vasaros, kai busiu storuliuke, svesiu gimtadieni, o rudeniui tik prasidejus ant ranku supuosiu savo vaikuti. deja...
bijau rytojaus, nes labiausiai nenoriu, kad kas mane sveikintu ir tiketusi patenkintos sypsenos, nes visiems atrodo, kad jau seniai turejau su tuo susitaikyti, pamirsti, gyventi toliau... zinoma gyvenu, kur gi man detis. bet kaip susitaikyt su tuo kas ivyko?... kaip negalvoti apie ta diena, kai isgirdau baisiaja diagnoze, kaip negalvoti apie ta savaitgali, per kur turejau atsisveikinti su savo sunumi, kaip neziureti i kalendoriu ir ten nematyti to ko nebera ir ko nebebus...
poryt mano gimtadienis. as jo laukiau. net nesvarbu, kad trisdesimtmetis, kuris daug kam atrodo baisus...

bijau rytojaus, nes labiausiai nenoriu, kad kas mane sveikintu ir tiketusi patenkintos sypsenos, nes visiems atrodo, kad jau seniai turejau su tuo susitaikyti, pamirsti, gyventi toliau... zinoma gyvenu, kur gi man detis. bet kaip susitaikyt su tuo kas ivyko?... kaip negalvoti apie ta diena, kai isgirdau baisiaja diagnoze, kaip negalvoti apie ta savaitgali, per kur turejau atsisveikinti su savo sunumi, kaip neziureti i kalendoriu ir ten nematyti to ko nebera ir ko nebebus...
ir as turejau gimtadieni, beje 31 jau. lygiai kaip ir tu turejau ji svesti jau su vaikeliu ant ranku, bet deja...
nesvenciau gimtadienio, tik su tevais ir pora draugiu pasisedejimas buvo. as labai prasiau neakcentuoti, kad tai mano gimtadienis, sakiau tiesiog pabunam kartu, bet aisku gavau ir dovanu ir sveikinimu. praejo...
siandien beje yra lygiai 6 men nuo tos dienos kai uzgime mano angelas. laikas srenda, as irgi maniau, kad nesugebesiu toliau gyventi, negalesiu islaukti tu keliu menesiu kada vel bus galima planuoti, bet laikas taves nelaukia, pats lekia.
buvo tokiu momentu, kai tikrai labai prastai galejau susitarti su savim, bandziau eiti pas psichologa, terapijos, bet pamaciau, kad man taip dar prasciau,nes visada zinojau, kad va turiu eiti ten ir kalbeti apie tai ir taip as jauciausi dar blogiau, dar nenuejus pas psichologa per asaras kelio nematydavau. nutraukiau sesijas.
po keliu dienu vaziuojam su vyru atosotgu. zinau, kad abiem reikia kazkaip prasiblaskyti, kazkaip siek tiek uzsimirsti, neuzmirsti, nes tai neimanoma, bet tik uzsimirsti, pabandyti vel gyventi toliau.