Kaip mylėti savo anyta

As su savo anyta taip pat nelabai sutariu Nors per 4 metus buvom susibare tik karta,bet kai susitinkam ore tvyro kazkokia itampa Jinai visada tokia perdetai gera,kad net pykina Gerai,kad bent gyvena uz 170km,nors cia kur gyvenu tai toks atstumas nieko nereiskia.Pradzioje vaziuodavom pas vyro tevus kiekviena savaitgali,nes as nedrisau vyrui pasakyti kad man baisiai ten nuobodu,bet dabar lankausi labai retai,vaziuoja tik vyras su vyresniu sunumi(maziliai tik 7 men.,tai jinai pasilieka su manimi)

Labai puikiai parasyta Galit pulti as-anyta!Tik mane ima nuosirdus juokas is tu mamu,kurios turi sunu 100 procentu,kad ju tas pats laukia ,nes vaikai viska mato ir kopijuoja seimos modeli As pati turejau anyta,gera zmogu,kuri visai nasikisdavo i musu gyvenima,pati irgi stengiuosi visai nesikisti,bet sunus su marcia pas mus gyvena,marti augina nuostabu suneli,sunus dar mokosi-taigi mes juos islaikom.Aisku,tai nereiskia,kad suteikia teise kistis i jaunos seimos gyvenima,bet kai anukas ciut nenumire ir gydytoja pasake:kaip jus,vyresnis zmogus,sitaip leidote jai daryti?Is sono pradejau atidziau ziureti...
Kiek jumyse pykcio,nepykantos!Nors kita vertus-as jusu vietoj netyleciau,jei taip is tikruju yra,graziai ,nepakeltu tonu pasakyciaciau:jei taip elgiates,as su jumis nebenoriu bendrauti

Nu tikrai, jeigu matėt, kad blogai, tai kaip Jūs, vyresnis žmogus, šitaip leidote jai daryti? . Manau, ir nesikišimas turi turėti savo ribas...

Taigi,kad nemaciau,nes nenorejau kistis Jie turi savo atskira kambari ir ten as nelendu Anot tu isiutusiu marciu,jei as buciau pradejus vaikscioti i ju kambari,as buciau ta anyta kuri kisa visur savo nosi,o jei nelindau-tai vis vien bloga anyta.Geriausia tai,kad as neturiu iliuziju,kad mane marti myles...Man svarbiausia,kad ji labai myli savo suneli ir mano sunu myli,nes as tiek prisiziurejus vaiku,kuriuos paliko mamos... Gal pastebejot-as ne tik anyta,bet ir globeja...Man taip grazu ziureti kaip marti myli savo vaikeli,kad man jos meile ar ji mane myli ar ne-visai nesvarbu...
Bet kai cia raso,(gyvendamos pas anyta ),kaip jos nekencia,smaugti ruosiasi ,dar turedamos sunu -graudziai juokinga Gal galima nurasyti jaunam amziui?Nors ir pati esu macius visokiu moteriskiu:speji pasisveikinti,o jos jau pradeda pasakoti,kokia jos marti niekam tikusi,o jau jinai kokia gera Visko gyvenime buna..

Aš buvau visai nebloga marčia, kol nepaprašiau vyro išeiti iš mūsų gyvenimo. Kol jis mane skriaudė, tai ir anyta mane labai suprato ir vis pasipasakodavo apie savo panašų gyvenimą su buvusiu vyru. Bet po išsiskyrimo, patapau , jos nuomone "asocialia motina" , nemokančia vaiko maitinti, gydyti ir pan., o ką jau kalbėti apie mano mentalitetą Nors 3 metus prieš išsiskyrimą viską dariau puikiai ....Staiga patapau durnele ir pan.... Ir nors aš stengiuosi būti tolerantška jos atžvilgiu, ji vistiek kandžiojasi. Stengiuosi kuo mažiau matytis su ja, kad tik visiems būtų ramiau. Bet ilgai nematant manęs, jai labai pritrūksta to pasikandžiojimo ir ji vistiek atranda minimalią progą tai padaryti (savaitgalio dienomis vaikas būna su vyru ir močiute, taigi atsiimant vaiką, kartais tenka pakontaktuoti ir su ja) . Kai ji kandžiojais, dabar aš stengiuosi sukandus dantis patylėti ir tada matau kaip anai užverda kraujas, kad negali su manim pasipešioti Negaliu sakyti, kad manęs neįžeidžia (nes dažnai mane atakuoja ne tik ji , bet ir mano vyras), bet tuo momentu aš to neparodau ir kartais būna pakrapinu porą ašarų už durų.
Va taip.
Buvo Kūčios, nėjau pas ją į svečius (dėl vaiko) nupirkus tiek vyrui , tiek anytai po mažą dovanėlę, nes žinojau, kad ateis tikras Kalėdų senelis ir įteiks dovanas. Dėl atsargos nusipirkau ir sau dovaną ( kad vaikas negalvotų, kad mamai senelis nieko neatnešė) ir deja neapsirikau ........... pasakius eilėraštį nuo senelio gavau savo nusipirktą dovaną.......kažkaip tuo momentu nejaukiai pasijaučiau

Brangi anytų klubo atstove, ar atėjusi į sūnaus namus,( t.y. sūnus gyvena žmonos tėvų namuose), ir be skrupulų pradėtum viską krauti sau į krepšį: sūnelio uošvio rūbus, marčios mergautinius daiktelius, indus, šaukštelius. O į marčios priekaištus ar atsakytum: "jau kas mano sūnaus namuose- tai yra lyg ir jo, tai tas pats kas ir mano, tai jau ką iš sūnaus namų negaliu pasiimti to kas jam t.y. ir man priklauso. Manoji anyta kai tokiais motyvais besivadovaudama išnešė mano tėvo rūbus, man buvo labai gėda prieš tėvus, iki šiol raustu vos prisimenu tą situaciją ir gailiuosi savo neryžtingumo sulaikyti tą entuziastę.

Aisku,negraziai pasakysiu-bet jusu anyta,gal truputi nesveiko proto? As kaip tik,stengiuos ka nors radus nupirkti marciai,kad kai iseis gyventi atskirai, turetu kuo daugiau savo daiktu.Juk taip sunku is pradziu jaunoms seimoms susipirkti viska... O kur tuo metu buvo jusu vyras?As net neturiu komentaru,tokiam jusu anytos elgesiui Labai uzjauciu savo marcia,kad jai tenka gyventi su anyta t.y. su manim,nors mes visai nesipykstam,bet as jai juk svetimas zmogus,o dar reikia dalytis bendra virtuve.Sunui tai kas,o jai sunkiau,o dar juk jaunai seimai ir santykius reikia apslifuoti... Cia nera lengva mums abiems,kas kad as savo namuose,bet apgalvoju zodzius ,kad neizeisti

Is jusu pasakojimo susidare vaizdas, jog esate labai issilavinusi ir nuostabi anyta, marciai reiktu tik dziaugtis. Beja, manoji anyta yra panasus poziurio, nors mes ir gyvenam atskirai bei skyria didelis atstumas, taciau dar nebuvo issikisus i musu gyvenima, jos net neprasom,pati perka daiktus, ji tarsi jaucia ko mums truksta (kaip tik dabar kuriames naujam bute), nepamirsta svenciu progomis pasveikinti, o dovanomis dalija po lygiai- kartais jauciuosi lyg buciau jos vaikas
Linkeciau kiekvienai tokia anyta tureti

Anyta - tai lobis. O lobi reikia giliai uzkasti. Labai giliai

Ziurekit,kad tik nereiktu atkasti, o atkasus-atsiprasyti

aš ištekėjusi jau 10 metų. iš pradžių tikrai visko buvo santykiuose su anyta po to kažkaip "apsitrynėm", o dabar netgi puikiai (gal ne per riebiai pasakiau ) sutariam.
svarbiausia yra abiems pusėms suprasti, kad esam iš skirtingos aplinkos, matę kitokį šeimos pavyzdį ir kad nieko tokio mąstyti ir elgtis kiek kitaip, nei buvom įpratę savo tėvų šeimoj.
vis sakydavau, kad "anyta- velnio pramanyta, o marti-visada karti, kad ir kiek medum teptumeisi". tik reikia išmokti šiek tiek tolerancijos. žinoma, jei naujai iškepta anyta per daug kišasi į jaunos šeimos gyvenimą ar, kaip čia rašė, daiktus iš namų neša-čia gerų norų gali ir neužtekt. jei, nepaisant visų pastangų, situacija santykiuose negerėja-stenkitės kuo rečiau matytis su ja.santykių gerumas tarp anytos ir marčios lygus atstumui tarp jų
naobetačiau pati auginu tris sūnus, tai truputį atlaidžiau žiūriu dabar į savo vyro motiną

Paskaičiusi jūsų moterytės pasakojimus, tiesiog sušukau savyje:" Dieve, tai ne tik man taip yra!"
Aš santuokoje jau3m. Iš pradžių nesuprasdavau, ko visos ant tų anytų užsisėdusios.sakydavau, mano anyta gera ir mums viskas klostosi gerai.Iš ties buvo labai paslaugi, gera, maloni. Nors aš jau pirmą kart susitikus iš jos vienos frazės supratau, kad su tuo žmogumi man būtų sunku bendrauti. Dar tada net nežinojau, kad būsiu jos marti. Susituokėme, lankėmės įvairiomis progomis ir keletą kartų į savaitę.Šalia mūsų gyvena. Man viskas buvo gerai, as ja gerbiau,liepdavau vyrui paskambinti, ragindavau, kad jau reikia aplankyti, niekada nekonfliktavom, viskas buvo kultūringai.Kokios šventės- aš galvodavau, kokias čia dovanas nupirkti, kaip smagiau, maloniau nustebinti ir pan.Tai gaudavosi naturaliai. Ji irgi kviesdavo dažnai mus pietų.Ir atrodo buvo viskas gražu.Tiesa, uošvis jūreivis, tiek jo tematom.Ji gyvena su savo mama ir 13m. jaunesniuoju sūnumi, kitas sūnus irgi jūreivis. Mano vyras vyriausias, taip pat buvo iki mūsų santuokos jūreiviu.Mama skaudžiai išgyveno jo pasitraukimą iš jūros, motyvuodama, kad l. daug pinigų sukišo, tam kad išeitų sūnus į jūrą. Tačiau ji susitaikė, bent jau taip atrodė.
Kai pastojau, jaučiausi ne kaip, pykino.Uošvienė sakydavo:" kaip įdomiai, kad tave pykina, manęs niekada nepykino, jauciausi l. gerai, mh...pykina.."Ar neironiška,juk ir filmuose nėščias pykina. Vyro gimimo dienos proga l.ėmė skaudėti šonas, tiesiog nepaėjau.Buvau 7men.Pati atėjusi sveikinti sakė, kad vertėtų greitąją kviesti. Aš raminau, kad viskas bus gerai, stengiausi būti linksma ir maloniai leidom vakarą. Net nežinojau, kad darau eilinę nuodėmę uošvienei.
Kai buvau11-ame mėn. vieni pokalbio metu ji atvėrė savo sužalotą širdį.Susakė visus mano nusižengimus padarytus per visus metus." Tada gimtadienį nebuvo nė vieno karšto patiekalo!O davaną tai apie 250lt.atnešėme.Tu gal kaip ir tavo senelis skrudžė" Na, taip tada buvo tik saldus stalas, nes baliaus nekėlėm.Atrodo pati suprato mano padėtį. prikišo, kad dažnai kviečia mus pietų, o aš niekada . Ateina pas mus vakarais penktadieniais, jei ką siūlydavom kratydavosi, nes vis iškrovos diena, sakydavo" nešokinėkit, nieko nereikia, atėjom nepavalgyti, o pabendrauti". O še tau, kad nori.Pagal ją esu akiplėša, vis prikišu savo mokslus( nepatiko, kai sakydavau"aš skaičiau...") Naujus metus nutarėme sutikti su vyru namie ramiai vieni, nes man jau buvo sunku kur nors eiti, ilgai sėdėti(11 mėn.)Sakėm, gal tik ateisim 24val. susisveikinti.O, Dievuli, dar tokių Najųjų nebuvo-taip viską sugadinau." Jei ne tu, mano vaikas butų buvęs su manim.."Nors vyras ir abu sūnūs mirkdavo jūroje.
dar daug man susakė,aš verkiau,atsiprašinėjau .po to, kai išėjo net isterikavau(žinot nėsčiosios emocinė būklė).Nieko atsiprašymai nepadėjo, jau3m., oji apie ta patį kitiems varo(atsigirstu).
Nuo to laiko nežinojau kaip elgtis, kaip ką pasakyti, kad vėl nebutų panaudota prieš mane.Pradėjau ir aš mintimis priekabiauti prie jos veiksmų, žodžių, į ką seniau nekreipdavau dėmesio. nebepasitikiu ja, nenoriu palikti vakelio, nes po to vis prikiša savo pagalbą, kurios labiau teikia mano tėvai. Kie mano vyrą myli, gerbia. Mus remia ir morališkai ir finansiškai, mes su vyru labai gerai sugyvename,ar neturėtų tuo mama džiaugtis. Aš esu gana lėtoka, intravertė-netikau.Dabar gavo antrą marčią-smarki, rėžia tiesiai šviesiai- jau daug kartų susibarė.Nors kai dar tik draugavo sūnus, tai man labai ją girdavo. Kai tik su ja konfliktuoja, tai tuoj mane prikiša:" abi jus sąmokslaujat prieš mane..".O mes su ja beveik nebendraujam.
Prieš pusmetį apturėjom dar vieną pokalbį, kur jau aš nebeištvėrus atsigirstų dalykų viską išsakiau ir paprašiau sakyti tiesiai ir tuoj pat, one kitm ir ne po metų. Atrodo susitaikėm, apsikabinom, šiemet savo rankomis dovanėles kalėdines dariau ir karšti buvo per gimtadienius, jau atsipalaidavau, bet ir vėl girdžiu iš kitų...O prie akių labai gera, maloni, kaip visada. Ilgai save graužiau, kad esu bloga, niekam tikusi marti, klausiau kitų patarimo,daug verkiau, nemiegojau naktimis. Nutariau-ar stengiuosi ar nesistengiu rezultatas tas pats-vistiek esu MARTI KAKLO GALE KARTI Svarbiausia daryti taip, kaip čia rašė viena mamytė" elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtusi",bet neperdėtai, natūraliai. aš gerbiu savo anytą, bet nesidrysiu sau galo, kad jai tai įrodyčiau. Pagaliau mano pareiga rūpintis savo šeima, o ją kaip sako vyras atlieku puikiai.
Gal kada viskas ir susitvarkys. Ačiū Dievui už gera vyrą ir už nuostabią dukrytę bei tėvelius!