Ar kam nors prireikė psichologo?

Butent taip as ir gi jauciausi kai pamaciau teigiama testa.Nors vaikelis buvo senai planuotas.Vyras lakste isisiepes o as galvojau,kaip dabar bus,ka reikes daryti.Man buvo labai baisu.Bet...........nepatiko mano zirniukui tokios mintys ir jis mane paliko 12 sav.Nesakau,kad as kalta,juk daug nestumu taip baigiasi.Bet zinau viena,jei pasiseks kita karta pastoti,neleisiu net menkiausios minties apie baime,ateiti.Kokias nesamones galvojau,supratau tik praradus kudiki.Man tai buvo gera pamoka.
Kicevisiskai ir visuose postuose tau pritariu

as labai dziaugiuosi, kad laukiuosi, kiekviena diena apziurineju save veidrodyje, pilvuka [13sav] ir bandau izhiureti, kad jis didesnis, nors lygtais nieko nepasikeite. bet. as nejauciu jokios eufprijos, kaip visos beveik cia esancios. mane erzina mano nuotaiku kaitos, mieguistumas, 0 - energijos, pykinimas ir vemimas (!) o naktimis - negalejimas uzmikti. man taipogi nepatinka mano veido oda, kuri visa gyvenima buvo tobula, o dabar toks jausmas, kad dermatitas prasidejo. kazhkas cia minejo, jog nereikia psichologo, uztenka vyro. o as nesutinku. todel, kad vyrui irgi nelengva tvardytis ir taikytis prie musu nuotaiku kaitos ir t.t. jis ne daktaras ir kartais, pavarges po darbo, alkanas irgi buna piktas, o dar mes su savo parkem:)
as manau, kad nueiti pas psichologa - nesutrukdys. o dar manau, kad man svarbu, buti sau grazhiai, kazhkuri cia rashe, jog jai "nusikakot" [zodi pavartojo tai gera:D]. einu i klinika ir prisiziuriu tokiu moteru, kuriiom butent nusikakot [riebalotais plaukais, apsirengusiom kazhkokiais skudurais...] ir man baisu darosi. kodel? juk kad tu nescia, nieko is esmes nepasikeicia. nepasikeicia ir tai, jog turim nepamirshti kirpeja savo ir manikiurininkes, ir sporto klubo, bei elementarios higienos. todel visai nejuokinga, kai neilendi i savo megstamiausia suknele ir del to kiek susierzini - nematau cia nieko juokingo. ar nerimas del atsiradusiu striju ar netgi papildomu kilogramu. tieisog yra moteru, kuriom "nusikakot', o yra kuriom "nenusikakot" - ir nieko cia blogo nematau.
dar norejau pasakyti, jog tai, kad mes, nescios moterys, parinames del kai kuriu dalyku [kad ir del savo ishvaizdos] - neturim buti atgaila toms, kuriuos nesulaukia gandro ar pan. man gaila visu tu moteru nuosirdziai, bet tai nereishkia, kad nesidalinsiu savo neigiamom emocijom, vien del to, jog joms ne pyragai. kiekviena moteris - individas, asmenybe - kiekvienai kitaip. labiausiai nervina tos, kurios teisia ir apjuokia. tokios motushes terezes ;/

Laba,

Įdomi diskusiją, ypač man, mat esu "be 5 minučių naujai iškepta psichologė" .
Iš tiesų, juk naujas žmogutis (kad ir koks gėris tai būtų) sujaukia visą gyvenimą. Kas buvo įprasta, stabilu, saugu... to nelieka. Viskas keičiasi. Keičiamės mes. Euforija? Ir vien tik euforija? Skamba labai nenatūraliai. O kur baimė? Rūpestis? Manau, belaukiant gandro užpuola begalė skirtingų emocijų, jausmų, o tai ir varo iš proto. Tas nestabilumas...

Et, pažiūrėsim, ką kalbėsiu, kai pati būsiu .

prieš penkis metus lankiausi pas psichiartą. turėjau vieną vienintelį vizitą ir supratau, kad taip, kaip rodo amerikietiškuose filmuos (zopkutės, gėlės, ilgas pokalbis ir pan.) pas mus dar tikrai nėra .

po 10 min. pokalbio gydytoja išrašė man antidepresantų ir net neliepė ateiti kitą kartą.

gėriau vaistus. vienu momentu suvokiau, kad man visas gyvenimas su viskuo, kas jame vyksta, yra visiškai dzin. taip, vaistai nuramino. bet, sakyčiau, kiek per daug.

mečiau ir juos.

priverstinai pradėjau domėtis gyvenimu. pradėjau ieškotis papildomos veiklos. galiu pasakyti, kad išsigydžiau

dabar džiaugiuosi savo ir net minties neturiu dar kartą eiti pas smegenų dakratą

Na, bet tu buvai pas psichiatrą. Jie būtum nuėjus pas psichologą ar psichoterapeutą būtum radus gėles, sofkutę ir, žinoma, ilgą pokalbį.
Bet smagu, kad pati turėjai jėgų atsistoti ant kojų .

Na mano drauge vaiksciojo pas psichologe.. Del problemu su vyru. Ji buvo ziauriai nustebinta, kai prie kavos puodelio as jai isdesciau savo poziuri i tas problemas, ir ka as daryciau jos vietoj. As pati nustebau, kai ji ispute akis: kodel as pirma nepakalbejau su tavim, uz dyka, nes ta pati isgirdau isgirdau uz pora simtu .. )
kartais uztenka pabandyt i save paziuret is sono, vadovaujantis saltu protu - ir "problemos, nes laukiuosi laukiamo" - pasirodo juokingos
Juk vieniems stikline atrodo pusiau tuscia, o kitiems - pusiau pilna )

Del visu blogu nuotaiku yra kalti hormonai, ir cia gryna teisybe. Tiek laukiantis pirmo, tiek antro vaikucio nestumo pradzioj tiesiog be proto nervindavausi, daug verkdavau del viskokiu nieku, gyvenimas atrode toks niekam tikes. Bet vat pasibaigus pirmam nestumo trimestrui jau budavo daug geriau.
Jei norit pajausti meile savo busimam vaikeliui, tiesiog nusipirkit dazniau zurnalu, skirtu mazu vaiku mamoms. Ten straipsniai tiesiog dvelkia svelnumu ir meile, ir tikrai praeis visi neramumai

psichologu tai kolkas dar nereikia, bet pasidariau paranojiskai itari, net kartais durnu vyro juokeliu nesuprantu ir sureaguoju ciut ne iki asaru, gerai kad vyras supranta , nes as kartais pati saves nesuprantu
zinau kad hormonai, bet ir padaryt kitaip nieko negaliu

na man prireike, bet del to, kad neplanuotas nestumas atnese man laaaabai daug rupesciu. buvo tikrai blogai, ir daug kartu... visada buvau jautresne ir kartais draugaudavau su psichiatrais ir psichologais, o kai patapau nescia padetis tapo nelabai valdoma ismokau sau pati padeti tik pries pora men... o dabar uz savaites jau gimdysiu. bijau kad nebuciau pakenkusi vaikeliui, nes vaistu atsisakiau del nestumo, bet juk saves nepakeisi. tikiuosi viskas bus gerai... kartais istinka isterija del to kad bijau jog nesugebesiu rupintis kudikiu, bet -------- bandau nuteikti save optimistiskai! pazviegiu pusdieni, bliaunu kol uzmiegu, bet praeina, kaip ir viskas praeina. baisu tik del vaikelio. dekoju dievui kad turiu vyra kuris myli mane tokia kokia esu.

Na as kolkas nebuvau pas psichologe, ir manau kad nereikes. nes jauciuosi labai gerai, savijauta tiesipg super ir siaip pats nestumas
nezinau kaip bus po gimdymo, bet tikiuosi viskas bus ok

labai idomiai diskutuojat.

..tik kartais atrodo is psichologu tikimes stebuklo. Nei vienas geras psichologas nepasakys kaip jums gyventi, neatsakys ka daryt.. Bet tikslas, kad jo pagalba pacios sau atsakytumet, pacios rastumet sprendima - tai ir yra geriausias budas padeti. Niekas apie jus nezino tiek, kiek zinot pacios apie save.

..ir dar - nueiti pas psichologa, tai nereiskia, kad tik nieko nebesugebantis gali - tiesiog tai jusu pasangos siekiant pagerinti savo savijauta/ santykius. Nuejimas pas psichologa nereiskia perkelti atsakomybe jam uz savo gyvenima - tai reiskia noreti paciam pakeisti situacija.

Nekalbu, kad turetu visos eiti pas psichologus - tiek ju nera .. Na supraskit mane teisingai

Jei is tiesu norite daugiau laiko skirti sau, savo emocijom ir ne vien fiziskai vaikelio atejimui pasiruosti, laukiame jusu P. Mazylio gimdymo namuose.

Žinot mamytės, esamos ir būsimos, kiekvienas nėštumas individualus, vienas daugiau paveikia hormonai, kitas mažiau, vienų temperamentas vienoks, kitų kitoks. Yra daug veiksnių, nuo kurių priklauso būsimos mamos sveikata. Todėl tik nereikia smerkti tų mamyčių, kurios depresuoja - tai natūrali reakcija, lygiai taip pat, kaip ir euforija dėl gimsiančio vaikelio.

Su pirmu tiesiog skraidžiau kaip ant sparnų, su antru vyksta tokia emocijų kaita, pati stebiuosi. Galiu apšaukti namiškius, apsiverkti nuo vieno žodžio ar tiesiog juoktis iš parodyto piršto... Ir knygų esu skaičiusi, ir joga lankau jau 4 metus - nusiraminti tikrai mokėdavau, tiesiog dabar VISKAS pasikeitė. Jei kažkokiai mamytei blogai - tegul ji ir išsisako šiame skyrelyje, o tos, kurios "nesupranta" tiesiog pasilaikykite komentarus sau... Tik tiek... Palikime skyrelį mamytėms, kurios jaučiasi psichologiškai nekaip ir toms, kurios gali jas kažkaip paguosti.