Perfekcionizmas

Na, galima daug ka daryti blogai, visai blogai ir vistiek kazkas myles...
Su meile perfekcionizmas mazai ka turi bendro....

Aš tai negaliu patikėti, kad labai sunku kovoti su perfekcionizmu. Neblūdykit, ir viskas. Save guodžiu, kad galima tobulai tingėti, apsiversti Jeigu rimtai, tai stengiuos ir aš kontroliuoti padėtį. Bet kai neišeina kas, nesibarstau galvos druska: truputį susimoviau - tai kas? Gal šio darbo nepadariau iki galo, gal šioje srityje nesu tobula, bet kitose esu pranašesnė už kitus. Manau, kad kai kuriose srityse visi žmonės yra perfekcionistai. Pvz., stengiuosi rašyti be klaidų ir , nors forumas anonimiškas, negaliu paspausti ,,Atsakyti", jei matau kokią bjaurią klaidą. Tas pats su apsirengimu. Pati ant savęs pykstu, kad per ilgai vargstu, kol išeinu kad ir į parduotuvę.
Užjaučiu apsigimusias perfekcionistes. Kol jaunos, dar pusė velnio - karjera, mokslai... Bet senstant pradeda važiuoti stogas, Artimieji ( pirmiausiai vaikai), kol supras ir padėkos, gali ir nesulaukti. Dažnas vyras gali ir visai nepadėkoti. Beje, viską daryti tobulai, kad tave mylėtų ir gerbtų - labiausiai psichologinė problema. Kur matėt, kad kas mylėtų tobulas moteris?

Mano vyriausiais sūnus turi tiką- pučia į delną. Ilgai ieškojau priežasčių, kol pastebėjau, kad per vasaros atostogas jis to nedaro, o tik pradeda eiti į mokyklą ir vėl tikas pasirodo...Stebėjau jį ilgai, kol supratau priežastį- jis viską stengiasi daryti tobulai...Tokia ir aš buvau, bet nesigilinau į tai. Buvau teisybės ieškotoja, revoliucionierė. Ir štai- vaikas paveldėjo tai...
Nėra gerai norėti būti geriausia, viską padaryti tobulai. Užsiaugini nepramušamus šarvus, kuriuos vėliau labai sunku nusimesti...Tam reikia daug laiko. Bet vieną dieną pripažįsti, kad gali būti ir silpna, ir pažeidžiama...

Aš irgi auka šitos ligos Bet čia vaikystės trauma, psichologas nebent padėtų

Nemanau, kad čia sulauksi daug vertingų patarimų

Keliu temą aukštyn. Įdomu, perfekcionistai kovoja su tuo, kokie jie yra, ar tiesiog gyvena? Ir kaip atpažinti, ar iš tiesų esu perfekcionistė?
Papildyta:
http://www.delfi.lt/...php?id=17471948

Radau atsitiktinai šią įdomią temą, nors matau nėra ji labai populiari. Kaktuse, labai patiko straipsnis, kurio nuorodą įdėjai, o mintis paryškintas atsispausdinau, kad dažniau paskaityčiau:

Reikia mokytis daryti kai kuriuos dalykus iki tam tikros ribos, o po to jų nedaryti. Taip, tiesiog apleisti ir leisti egzistuoti:
netobulai atliktam darbui;
ne pačiai geriausiai sveikatai;
vienam – kitam fiziniam trūkumui;
ne pačiam nuostabiausiam sutuoktiniam šalia savęs;
šiokias tokias problemas keliančiam vaikui;
ne iki galo ištobulintam namui;
nebaigtam išsilavinimui...
ir t.t.- jūs mane supratote.

Ir įsitikinti - kad pasaulis nesugrius, jei tavo darbo dalį atliks kiti, ir kai kurie tavo norai tiesiog išsipildys. Be tavo pastangų. Ir nusišypsok artimam savo.

Aš sergu perfekcionizmu nuo mokyklos laikų - manau, tai sąlygojo mano mamos įprotis nuolat mane, t.y. mano elgesį, išvaizdą, pasiekimus ..., lyginti su draugų, pažįstamų vaikais, o gal tai tiesiog įgimta, nes mano tėtis taip pat perfekcionistas.
Iš savo karčios patirties galiu pasakyti, kad perfekcionizmą, kai jis jau pradeda trukdyti žmogui gyventi, reikia vertinti kaip rimtą ligą ir gydyti, gydyti, gydyti .... Manyčiau mano perfekcionizmas lėmė tai, kad šiuo metu karts no karto padiskuotuoju temelėje apie panikos priepuolius , kad gėriau antidepresantus ir lankiausi pas psichologą... Man perfekcionizmas trukdė ir dar iki šiol trukdo gyventi... ir nepadėjo jis man pasiekti jokių svaiginančių aukštumų nei padaryti karjeros... esu eilinė vidutinio amžiaus "moterėlė", dirbanti eilinėje įmonėje, eilinį sraigtelio darbelį... nes kol šaunios blogos mergaitės, nepergyvendamos dėl klaidų, kopė karjeros laiptais aš dešimtą kartą tikrindavau kablelius atskaitoje Neliūdžiu dėl to labai, tiesiog nuo perdėtų reikalavimų sau irgi reikia gydytis. Tiesa, valdžia ir bendradarbiai mane laiko nuostabia darbuotoja - tik man čia neatrodo pasiekimas didelis...

o geriausias psichologas esi pati pati


Linkiu visoms surasti/pasiekti savo viduriuką, jauseną kai su savo perfekcionizmu gyveni deri ir save supančia aplinka.


Ir pritariu:
"Ir įsitikinti - kad pasaulis nesugrius, jei tavo darbo dalį atliks kiti, ir kai kurie tavo norai tiesiog išsipildys. Be tavo pastangų. Ir nusišypsok artimam savo. "

gera tema, bet labai sunku, jei tevai buvo perfekcionistai, peremus is ju tai, netaikyti savo vaikams, deja.

Aš netgi sakyčiau, kad labai sunku yra mylėti perfekcionistą. Savo vyrą priskirčiau prie perfekcionistų, o jisai šitą bjaurastį paveldėjo iš motinos. Taip taip, bjaurastį. Pamėginsiu paaiškinti.

Blogybė nr.1:

Kai nori viską padaryti tobulai, pamatai kiek yra kliūčių: ir tas gali nesigauti, ir anas. Tuomet žmogus niekaip neprisiruošia imtis to darbo, nes kam pradėti, jeigu vis tiek nesigaus? Bet neranda ramybės kol visgi neužsiima tuo reikalu.

Blogybė nr.2:

Labai sunku būti šalia perfekcionisto, nes jis viską vertina, visur ieško trūkumų, visada juos pamato, graužia tave, kad neva atbulom rankom viską darai. Žodžiu, užknisa juodai

Blogybė nr.3:

Perfekcionistas niekada neatsipalaiduoja. Jis - piktas ir pasipūtęs žmogus, kuriam atrodo, kad visi kiti yra tinginiai, atgrubnagiai ir netikėliai. Svarbiausia, kad gyvendamas šalia perfekcionisto būtent taip ir jautiesi

Galvoje sukasi dar milijonas blogybių, bet gal nereikia žmonių į kapus varyti . Juk visada yra ir kliusų.

Privalumas nr.1:

Perfekcionistas bet kokį jam pavestą darbą atliks tobulai, kad ir kiek jam tai kainuotų. O tai reiškia, kad tokį žmogų drąsiai galima samdyti, dėl atlikto darbo kokybės nereiks sukti sau galvos.

Privalumas nr.2:

Iš perfekcionisto gali pasimokyti kaip reikia dirbti, tvarkytis.

Nu daugiau nieko gero nesugalvoju
Beje, čia tik mano požiūris iš šalies, neimkit labai giliai į širdį

Ar mano vyras perfekcionistas?
Su vyru pažįstami 8 metai, kartu gyvename beveik 3 metai. Jis yra neregys. Paskutiniais metais kuo toliau, tuo labiau nesusišnekame. Jis sako, kad aš jo negirdžiu, neatsakau į jo klausimus, specialiai ginčijuosi, tuo ji nervinu, sukeliu jam pyktį, nieko nepasakoju, nieko neklausiu, nieko neprašau. Pavyzdys, jis perklausė kiek dabar valandų, nes neišgirdo gerai, ar dvylika ar trylika, aš atsakiau be penkiolikos trylikta. To užteko, kad ant manęs supyktų, susinervintų, išlietų vėl savo tiradą kad aš jo negirdžiu, neatsakau, ko jis klausia ir t.t., aš turėjau atsakyti - dvylika; pradeda keiktis, daug kartų yra mane "pasiuntęs". Suprantu, yra kaip yra, jis laiko save teisiu, aš irgi, manau, esu teisi. Dabar jis ruošiasi išvažiuoti, jam kantrybė su manimi baigėsi.
Kaip jį sulaikyti, kokius žodžius jam pasakyti, pasakysiu, myliu, nevažiuok, sakys, "nepysk proto", atsiprašau už žodžius.

Prisiminus mūsų susipažinimo istoriją, man reikėjo nuo pat pradžių bėgti nuo jo. Bet mane kažkas traukė prie jo, tikrai negalvojau, kad toks žmogus, patyręs daug nelaimių (33 m. netekęs regėjimo), du kart išsiskyręs, turi tris dukras (nors įtaria, kad gali būti ne jo), kelias akių operacijas, kada nors pakels prieš mane balsą, keiks mane.
Tikėjausi bus supratingas, tolerantiškas, empatiškas.
Tai buvo 2004 m. vasarą, man buvo 36 m., jam 41 m., jis buvo įstojęs į M.Romerio univ. teisės ir valdymo magistratūrą, aš į Vilniaus kolegiją išlyginamąsias studijas Baltupiuose. Jis gyveno bendrabutyje, vos ne kasdien užeidavau pas jį tai prieš paskaitas, tai po paskaitų, palydėdavau jį į paskaitas, susitikdavom vakarais, leisdavome kartu naktis. Lapkritį aš jam pasakau, kad myliu jį, o gruodį sausį sužinau, kad pas jį gyvena skaitovė, kuri sako, kad jie šeima... bet mes bendravome, aiškinomės santykius ir bendravome, jis sakė, kad jis su manimi, bet dabar turi būti taip - jis leido pagyventi skaitovei jo kambaryje (ji bandė žudytis dėl jo, žodžiu, šantažavo). Ji pagyveno, išėjo gal po pusantrų metų, o aš jo laukiau. Šnekėjome apie šeimą, vaikus, jis sakė, kol studijuoja apie vaikus ir kalbos negali būti, aš laukiau keturis metus, studijos baigėsi, pradėjome gyventi mano namuose (1 km. butas) kartu su mano sūnumi iš pirmos santuokos, o su juo vaikų kaip nėra, taip nėra. Prieš metus jis metė rūkyti, atrodo pagaliau, kaip gerai, namuose dūmai negraužia akių, deja, jis pasikeitė, pasidarė nervuotas, laiko savo kažkokiu ypatingu, kabinėjasi prie žodžių, nors sako, kad jis su manimi nesusišneka jau 8 metus. Teigia, kad aš jį darau "daržove". Kiek ašarų pralieta. Butas yra mano, finansiškai nuo jo nepriklausau, jis turi, kur gyventi kitame miestelyje. Su savo šeimos nariais- mama, broliais taip pat pykčiai, nesutaria.
Taip, ir aš stoviu žiūriu pro virtuvės langą, man patinka stebėti, kas praeina, kas pravažiuoja, akių pratimus tuo pačiu padarau. O jis prikaišioja, kad aš stoviu kaip sapnas, žiūriu pro langą, bet nieko ten nematau, miegu.
Aš kitą sykį nebeatlaikiusi irgi šaukiu, kitą sykį ramiai laukiu kol jis baigs, ramiai pasakau ką nors, tai tada jis man rėžia, "tau viskas dzin".
Jis su niekuo nebendrauja.
Šiandien išvažiavo, paklausė, "ar palydėsiu", atsakiau, "gerai, jei matysiu kelią pro ašaras", jis atsakė, "reikia ne kelią matyti, o išgirsti". Pasakiau, "galiu įdėti duonos, sviesto, sūrio", jis atsakė neturįs kur dėti, be to važiuoja "ne valgyti, o džiūti".
Beeinant jau lauke dar prie namų pasakiau, grįžtam, jis atsako, "tu ir vėl negirdėjai manęs".
Reikšti savo nuomonę, nesutampančia su juo, reiškia ginčytis su juo, prieštarauti jam, aš einu prieš jį, jo nepalaikau. Aš su tuo nesutinku, aš jį palaikau ir jam pritariu visuose jo reikaluose, ir pasakau savo nuomonę, tai nereiškia, kad jis man nereikalingas. Jis mano kitaip. Aš jo prašau nešauk ant manęs, nes girdžiu tik šaukimą jo, o ne tai kas sakoma. Aš sakau, kad aš negirdžiu dėl ausų, nes man cypia ausyse, girdžiu ūžimą, o jis - "nenori, tai ir negirdi". Arba būdavo klausia manęs kažko tai, aš sakau, nežinau, jis sako "tu viską žinai, tik nenori man pasakyti".
ir viskas, ką aš darau turi būti idealiai, tobula, atlikta be komentarų, nesiginčijant, jokių klausimų, paklausimų. Jis sako, "tau vis kartoti ir kartoti, man jau atsibodo kartoti".
Ar jis perfekcionistas? Jis turi pats tą suprasti? Ar tai kita liga?

Na, nekvepia čia perfekcionizmu ir jo pusės...
Manyčiau - jis jūsų negerbia, nevertina, ir - paprasčiausiai - užsiima psichologiniu teroru.
O jūs - jaučiatės prieš jį kalta (nors neaišku dėl ko, gal dėl to, kad jis neregys?), todėl toleruojate tą nepagarbą, nesiskaitymą, todėl nedrįstate nieko pakeisti SAVO elgesyje, nors akivaizdu, kad dabartiniame gyvenime neesate laiminga...
Mes tik PATYS esame savo gyvenimo kalviai, mes negalime pakeisti kito žmogaus, mes galime pasikeiti tik PATYS. Tada - arba kitas žmogus supras ir prisivers pasikeisti, arba - mes sutiksime KITĄ žmogų, kuris mums nemeluos, neišsisukinės, gerbs ir mylės...
To jums ir linkiu

Man rodos,ne,greiciausiai cia kita beda...gal jam depresija,gal tiesiog toks charakteris,o gal jis tiesiog energetinis vampyras-sunkiai sergantys zmones,turintys negalia ir nemokantys gauti energijos kitaip,deja,buna taip elgiasi,ir visiskai nesamoningai...Manau,daug ka pasako apie zmogu tai,kad jis jau du kartus buvo issiskyres...

Papildyta:


Atpazistu cia save Arba tik gerai,kad butu be priekaisto,arba visai nereikia...
Darbe esu perfekcioniste (namie-ne,nors ties kai kuriomis vietomis bruozu yra),viska turiu daryti gerai,ir bet kokios nesekmes atveju labai isgyvenu,nepadeda ir kolegu guodimai,kad neimk taip visko i galva,cia smulkmenos,visiems pasitaiko...ir pati meginu save taip raminti,tik kad nelabai padeda... Tuo labiau,kad anksciau viskas sekdavosi,viskas gaudavosi,visko ko prirekdavo ismokdavau,darbe savo pareigas turedavau atlikti nepriekaistingai,o dabar dirbu darba,kur visokiu nepasisekimu nori nenori bus,tiesiog tokia darbo specifika,kad ir kaip stengsies-karts nuo karto atsitinka koks nemalonumas,protu as ta suvokiu,bet kas is to...