"nedrįstate nieko pakeisti SAVO elgesyje,"
Ką pasiūlytumėte?
QUOTE(Viluša @ 2012 02 23, 17:19)
Na, nekvepia čia perfekcionizmu ir jo pusės...
Manyčiau - jis jūsų negerbia, nevertina, ir - paprasčiausiai - užsiima psichologiniu teroru.
O jūs - jaučiatės prieš jį kalta (nors neaišku dėl ko, gal dėl to, kad jis neregys?), todėl toleruojate tą nepagarbą, nesiskaitymą, todėl nedrįstate nieko pakeisti SAVO elgesyje, nors akivaizdu, kad dabartiniame gyvenime neesate laiminga...
Mes tik PATYS esame savo gyvenimo kalviai, mes negalime pakeisti kito žmogaus, mes galime pasikeiti tik PATYS. Tada - arba kitas žmogus supras ir prisivers pasikeisti, arba - mes sutiksime KITĄ žmogų, kuris mums nemeluos, neišsisukinės, gerbs
ir mylės...
To jums ir linkiu
Manyčiau - jis jūsų negerbia, nevertina, ir - paprasčiausiai - užsiima psichologiniu teroru.
O jūs - jaučiatės prieš jį kalta (nors neaišku dėl ko, gal dėl to, kad jis neregys?), todėl toleruojate tą nepagarbą, nesiskaitymą, todėl nedrįstate nieko pakeisti SAVO elgesyje, nors akivaizdu, kad dabartiniame gyvenime neesate laiminga...
Mes tik PATYS esame savo gyvenimo kalviai, mes negalime pakeisti kito žmogaus, mes galime pasikeiti tik PATYS. Tada - arba kitas žmogus supras ir prisivers pasikeisti, arba - mes sutiksime KITĄ žmogų, kuris mums nemeluos, neišsisukinės, gerbs
ir mylės...To jums ir linkiu
Va cia labai teisingai pasakyta
kaip visada 
Papildyta:
QUOTE(bronzine @ 2012 02 23, 18:30)
As pasiulyciau pirmiausia pamilti ir pradeti gerbti save.Kaip ta padaryti-nepatarsiu,man paciai tai atejo savaime,kai gyvenimas jau buvo kaip reikiant aplamdes
Vilusa,manau,gal patars ka nors protingesnio...
QUOTE(bronzine @ 2012 02 23, 15:49)
.... To užteko, kad ant manęs supyktų, susinervintų, išlietų vėl savo tiradą kad aš jo negirdžiu, neatsakau, ko jis klausia ir t.t., aš turėjau atsakyti - dvylika; pradeda keiktis, daug kartų yra mane "pasiuntęs". Suprantu, yra kaip yra, jis laiko save teisiu, aš irgi, manau, esu teisi. Dabar jis ruošiasi išvažiuoti, jam kantrybė su manimi baigėsi.Kaip jį sulaikyti, kokius žodžius jam pasakyti, pasakysiu, myliu, nevažiuok, sakys, "nepysk proto", atsiprašau už žodžius.
Prisiminus mūsų susipažinimo istoriją, man reikėjo nuo pat pradžių bėgti nuo jo. ....
Tikėjausi bus supratingas, tolerantiškas, empatiškas.
....pas jį gyvena skaitovė, kuri sako, kad jie šeima...
....pasidarė nervuotas, laiko savo kažkokiu ypatingu, kabinėjasi prie žodžių, nors sako, kad jis su manimi nesusišneka jau 8 metus. Teigia, kad aš jį darau "daržove".
... ....O jis prikaišioja, kad aš stoviu kaip sapnas, žiūriu pro langą, bet nieko ten nematau, miegu.
....tada jis man rėžia, "tau viskas dzin".Jis su niekuo nebendrauja.
....Reikšti savo nuomonę, nesutampančia su juo, reiškia ginčytis su juo, prieštarauti jam, aš einu prieš jį, jo nepalaikau.
Aš su tuo nesutinku, aš jį palaikau ir jam pritariu visuose jo reikaluose, ir pasakau savo nuomonę, tai nereiškia, kad jis man nereikalingas. Jis mano kitaip. Aš jo prašau nešauk ant manęs, nes girdžiu tik šaukimą jo, o ne tai kas sakoma. Aš sakau, kad aš negirdžiu dėl ausų, nes man cypia ausyse, girdžiu ūžimą, o jis - "nenori, tai ir negirdi". Arba būdavo klausia manęs kažko tai, aš sakau, nežinau, jis sako "tu viską žinai, tik nenori man pasakyti".
ir viskas, ką aš darau turi būti idealiai, tobula, atlikta be komentarų, nesiginčijant, jokių klausimų, paklausimų. Jis sako, "tau vis kartoti ir kartoti, man jau atsibodo kartoti".
Prisiminus mūsų susipažinimo istoriją, man reikėjo nuo pat pradžių bėgti nuo jo. ....
Tikėjausi bus supratingas, tolerantiškas, empatiškas.
....pas jį gyvena skaitovė, kuri sako, kad jie šeima...
....pasidarė nervuotas, laiko savo kažkokiu ypatingu, kabinėjasi prie žodžių, nors sako, kad jis su manimi nesusišneka jau 8 metus. Teigia, kad aš jį darau "daržove".
... ....O jis prikaišioja, kad aš stoviu kaip sapnas, žiūriu pro langą, bet nieko ten nematau, miegu.
....tada jis man rėžia, "tau viskas dzin".Jis su niekuo nebendrauja.
....Reikšti savo nuomonę, nesutampančia su juo, reiškia ginčytis su juo, prieštarauti jam, aš einu prieš jį, jo nepalaikau.
Aš su tuo nesutinku, aš jį palaikau ir jam pritariu visuose jo reikaluose, ir pasakau savo nuomonę, tai nereiškia, kad jis man nereikalingas. Jis mano kitaip. Aš jo prašau nešauk ant manęs, nes girdžiu tik šaukimą jo, o ne tai kas sakoma. Aš sakau, kad aš negirdžiu dėl ausų, nes man cypia ausyse, girdžiu ūžimą, o jis - "nenori, tai ir negirdi". Arba būdavo klausia manęs kažko tai, aš sakau, nežinau, jis sako "tu viską žinai, tik nenori man pasakyti".
ir viskas, ką aš darau turi būti idealiai, tobula, atlikta be komentarų, nesiginčijant, jokių klausimų, paklausimų. Jis sako, "tau vis kartoti ir kartoti, man jau atsibodo kartoti".
QUOTE(bronzine @ 2012 02 23, 17:30)
Jūs sergate labai aiškia priklausomybe nuo to žmogaus.
Jums pasiūlymai:
1. Nustoti galvoti, kad jūs esate to žmogaus neatskiriama dali; nustoti galvoti, kad jūs PRIVALOTE jam paklusti, nustoti galvoti, kad jūs NETURITE TEISĖS su juo ginčytis; vnž -- pradėkite būti SAVIMI. Ir leiskite jam būti savimi. Po vienu stogu turi gyventi du LYGIAVERČIAI žmonės, o ne vienas valdovas, o kitas jo vergas beteisis. (Aš žinau ką kalbu, praėjau visą šitą, nors iki "pasveikimo" reikėjo daugiau nei dviejų metų...)
2. Kai jis ima jus menkinti, - išmokti pasakyti jam STOP. Išmokti pasakyti, kad jis savo tokiomis kalbomis jus žemina, skaudina, išmokti pasakyti, kad nesitaikstysite su tokiu jo elgesiu. Išmokti pasakyti, kad jis yra laisvas išeiti ten, kur jam geriau, jei šitie namai jam nebemieli. Išmokti jį paleisti.
3. paskaitykite knygą - "Moterys, kurios myli perstipriai".
QUOTE(Viluša @ 2012 02 24, 12:34)
Jūs sergate labai aiškia priklausomybe nuo to žmogaus.
Jums pasiūlymai:
1. Nustoti galvoti, kad jūs esate to žmogaus neatskiriama dali; nustoti galvoti, kad jūs PRIVALOTE jam paklusti, nustoti galvoti, kad jūs NETURITE TEISĖS su juo ginčytis; vnž -- pradėkite būti SAVIMI. Ir leiskite jam būti savimi. Po vienu stogu turi gyventi du LYGIAVERČIAI žmonės, o ne vienas valdovas, o kitas jo vergas beteisis. (Aš žinau ką kalbu, praėjau visą šitą, nors iki "pasveikimo" reikėjo daugiau nei dviejų metų...)
2. Kai jis ima jus menkinti, - išmokti pasakyti jam STOP. Išmokti pasakyti, kad jis savo tokiomis kalbomis jus žemina, skaudina, išmokti pasakyti, kad nesitaikstysite su tokiu jo elgesiu. Išmokti pasakyti, kad jis yra laisvas išeiti ten, kur jam geriau, jei šitie namai jam nebemieli. Išmokti jį paleisti.
3. paskaitykite knygą - "Moterys, kurios myli perstipriai".
Jums pasiūlymai:
1. Nustoti galvoti, kad jūs esate to žmogaus neatskiriama dali; nustoti galvoti, kad jūs PRIVALOTE jam paklusti, nustoti galvoti, kad jūs NETURITE TEISĖS su juo ginčytis; vnž -- pradėkite būti SAVIMI. Ir leiskite jam būti savimi. Po vienu stogu turi gyventi du LYGIAVERČIAI žmonės, o ne vienas valdovas, o kitas jo vergas beteisis. (Aš žinau ką kalbu, praėjau visą šitą, nors iki "pasveikimo" reikėjo daugiau nei dviejų metų...)
2. Kai jis ima jus menkinti, - išmokti pasakyti jam STOP. Išmokti pasakyti, kad jis savo tokiomis kalbomis jus žemina, skaudina, išmokti pasakyti, kad nesitaikstysite su tokiu jo elgesiu. Išmokti pasakyti, kad jis yra laisvas išeiti ten, kur jam geriau, jei šitie namai jam nebemieli. Išmokti jį paleisti.
3. paskaitykite knygą - "Moterys, kurios myli perstipriai".
Ačiū, Viluša.
O taip...esu perfekcionistė iki pat kaulų smegenų. Viskas arba nieko. Tobulai padarysiu, arba išvis nesiimsiu (jei nepasitikėsiu savimi, kad tobulai atliksiu). Perdėtas atsakomybės jausmas. Be proto perdėtas pareigos jausmas. Žodžiu, problemų visa puokštė kyla iš to mano perfekcionizmo.
Jei galiu padaryti darbą šiandien, sėdėsiu nors ir per naktį, bet neatidėsiu rytojui nė už ką (mąstymas maždaug: "o jei rytoj dar kažką reikės padaryt, apie ką dabar nežinau???").
Bet kurioje darbovietėje, kur bedirbau - darbas man tapdavo gyvenimo būdu, ne, greičiau pačiu gyvenimu. Niekada neišmokau pasakyti "ne". Todėl visur buvau labai labai mylima ir vertinama. Tik kas iš to... Anksčiau ar vėliau tai priveda prie išsekimo. Nukrenti, išsimiegi...ir vėl varai. Iš savo klaidų nepasimokai.
Kaip kovoju? Niekaip. Bergždžias užsiėmimas. Nuo savęs nepabėgsiu. Susitaikiau. Ir, žinot, man nereikia, kad būtų gerai. Jei daryčiau "kaip visi", patikėkit, labai prastai jausčiausi. Bandžiau.
Pritariu, kad tai - vaikystės trauma. Visuomet ir visur turėjau būti tik pirma, tik geriausia, tik...PATI PAČIAUSIA. Turėjau PATEISINTI LŪKESČIUS. Nuolat buvau skatinama lygiuotis į Kazimierą Prunskienę (buvo tokia įžymi Lietuvos politikos persona tais laikais). Nuo 4 metukų PRIVALĖJAU kas vakarą žiūrėti "panoramą", bet niekada nemačiau "labanakt, vaikučiai".
Ne be reikalo mane jau seniai vadina (o neretai ir pati save taip pateikiu) "skylučių kamšytoja". Na, negaliu praeiti ramiai pro ten, kur patvarkyti reikia. Ar padėta ne vietoj. Aplinkiniai klausia: "ar liepė tau kas nors?". Ne, neliepė. Bet auklėjo tai mane maždaug: "kai jau šefas pabaksnos pirštu ir parodys, bus ne laikas griebti ir daryti, turi pati pamatyti iš anksto". Tai ir matau, negaliu juk nematyti.
O kur dar beribis pedantiškumas namuose, darbe ir visur kur bebūčiau... Pliušinį meškį katinas bėgdamas nuvertė - tą pačią sekundę atsikelsiu nuo kompo ir pasodinsiu meškį į vietą...
Taip ir gyvenu. Kartais būna lengviau, kartais sunkiau. Tokia jau mano dalia, likimas, ai, nežinau, vadinkit kaip norit.
Jei galiu padaryti darbą šiandien, sėdėsiu nors ir per naktį, bet neatidėsiu rytojui nė už ką (mąstymas maždaug: "o jei rytoj dar kažką reikės padaryt, apie ką dabar nežinau???").
Bet kurioje darbovietėje, kur bedirbau - darbas man tapdavo gyvenimo būdu, ne, greičiau pačiu gyvenimu. Niekada neišmokau pasakyti "ne". Todėl visur buvau labai labai mylima ir vertinama. Tik kas iš to... Anksčiau ar vėliau tai priveda prie išsekimo. Nukrenti, išsimiegi...ir vėl varai. Iš savo klaidų nepasimokai.
Kaip kovoju? Niekaip. Bergždžias užsiėmimas. Nuo savęs nepabėgsiu. Susitaikiau. Ir, žinot, man nereikia, kad būtų gerai. Jei daryčiau "kaip visi", patikėkit, labai prastai jausčiausi. Bandžiau.
Pritariu, kad tai - vaikystės trauma. Visuomet ir visur turėjau būti tik pirma, tik geriausia, tik...PATI PAČIAUSIA. Turėjau PATEISINTI LŪKESČIUS. Nuolat buvau skatinama lygiuotis į Kazimierą Prunskienę (buvo tokia įžymi Lietuvos politikos persona tais laikais). Nuo 4 metukų PRIVALĖJAU kas vakarą žiūrėti "panoramą", bet niekada nemačiau "labanakt, vaikučiai".
Ne be reikalo mane jau seniai vadina (o neretai ir pati save taip pateikiu) "skylučių kamšytoja". Na, negaliu praeiti ramiai pro ten, kur patvarkyti reikia. Ar padėta ne vietoj. Aplinkiniai klausia: "ar liepė tau kas nors?". Ne, neliepė. Bet auklėjo tai mane maždaug: "kai jau šefas pabaksnos pirštu ir parodys, bus ne laikas griebti ir daryti, turi pati pamatyti iš anksto". Tai ir matau, negaliu juk nematyti.
O kur dar beribis pedantiškumas namuose, darbe ir visur kur bebūčiau... Pliušinį meškį katinas bėgdamas nuvertė - tą pačią sekundę atsikelsiu nuo kompo ir pasodinsiu meškį į vietą...
Taip ir gyvenu. Kartais būna lengviau, kartais sunkiau. Tokia jau mano dalia, likimas, ai, nežinau, vadinkit kaip norit.
Labai suprantu, ka jauciate visos cia rasusios, nes anksciau turejau tokia beda panasiai. Kol buvau jaunesne, tai jaunystes jegos leisdavo istemti ilgai, po to tik krisdavau, apsirgdavau, dg miegodavau ir toliau varydavau taip. Bet jauna greit atsistatydavau ir tiek. Iki kol neprasidejo rimtos bedos. Nuo pastovaus nervinimosi ir saves kankinimo, pradejau 'trauktis'. Nezinau, kaip apibudinti, bet pradejo viena kuno puse tiesiog traukti, toks jausmas, kad raumenys susitraukia ir t.t. Iki siol turiu sia problema, bet jau ne taip stipriai. Bet ne apie tai. Kas padejo? Pirmiausia, susipazinau su busimu vyru, kuris yra realistas, ziuri i viska 'sveikom' akim, tai dg praplove smegenis
)) Toliau jo mama, mano uosviene, panasi i mane, ji viska ima i save, del visko pergyvena ir t.t ir rezultatas baisus, pas ja ne tik db rankos dreba, bet ir galva purtosi ir visa laika palinkusi i viena puse. Paziuriu i ja ir taip man gaila, nesinori buti panasiai i ja ir dar savo busimiems vaikams tokias pat emocijas sukelti beziurint i mane, na ir paskutinis dalykas, gal net svarbiausias, - ka gi reiskia tas tobulumas ir kad viskas turi buti perfect? Kol gyvenau LT , tai kazkaip atrode suprantamas tas dalykas, bet uzsienyje, pamaciau kokie zm skirtingi ir kaip i viska skirtingai ziuri, skirtingai vertina, ir kas man grazu, kitam gali buti baisu. Tad ko cia nervuotis, jei ne viska padarai 100% idealiai, juk visada gali pasakyti, kad tau taip atrodo sia minute, o bus noro visada galesi padaryti dar geriau, svarbu, kad tik negriauzti saves. Bei tau netobula, bet gal kazkam kitam tobula pasirodys, juk visi esam skirtingi ))))))))))
Gan idomios mintys ir patirtys apie perfekcionizma. Tik, kaip pastebeciau, nelabai is jo issivaduojama 
Liepa18, labai geras straipsnis, dekoju visu vardu, kam tai aktualu
Nėra už ką
