Mama aš noriu gyventi

Ne šiaip sau savo istoriją pasakoju balandžio mėnesį. Būtent balandį pradėjau lauktis savo mažylio.
Dažnai matau savo berniuką beišypsantį žavinga bedante burnyte. Rieda tuomet visą laiką ašaros iš laimės, nes viskas galėjo baigtis daug liūdniau.

Gal tai likimo ironija bet 2006 metu balandį, per Velykas, mano mama iš šokoladinio kiaušinio ištrauke tokį maža plastikinį kūdikėli berniuka. Juokėmės dar, kad gal aš dar vieną brolį turėsiu. Bet mintyse kirbėjo baimė, juk mano mėnesines vėluoja...

JOS vis dar vėluoja... Užsirašau pas daktare.
Kelios dienos prieš vizitą pasidarau testą. Širdis akimirkai sustoja. Dvi ryškios ryškeliausios raudonos juostelės. Raudu pusvalandį. Ką dabar daryti, aš nebusiu gera mama. Kita pusvalandi skrajoju ant sparnų. Po galais juk AŠ BUSIU MAMA, AŠ TURĖSIU KŪDIKI, SAVO MAŽUTĮ KŪDIKĖLĮ. Pasakau tuometiniam draugui. Jis netiki. Laukia gydytojos patvirtinimo.
Vizito dieną pastebiu kraują. Nu galvoju, be reikalo čia aliarmą keliu. Echoskopas nieko nerodo. Diagnozė negimdinis arba persileidimas. Tik turbūt visam gyvenimui įstrigo gydytojos klausimas “O jeigu vistik vaikelį po savaites pamatysim, gimdysi ar ne?” Akyse kaupiasi ašaros, kaip galečiau nužudyti save, dalelę savo kūno?
Eidama į paskaitas kartoju “mažyli nepalik manes, juk ne bereikalo čia atėjai, myliu tave beproto, tik meldžiu nepalik manes”
Kaip buvo liepta pasirodau pas daktare po savaitės, ji atsuka echoskopo ekrana ir rodo man: “Matai šitą mažą pūslytę? Čia tavo lėliukas.”  Džiaugsmas begalinis... Draugui telieka patikėti, kad tėveliu bus. Gimdymo data nustatoma 2007m sausio 4d.
Nėštumo 6sav. pradeda beviltiškai pykinti. Negaliu atsikelti, negaliu, judėti, negaliu judinti ranku, nebenoriu gyventi, akyse juoda nuo pykinimo.
Nėštumo 7sav. pasisvečiavus pas tėvus ruošiuosi grįžti į nuomojama kambarį. Staiga pajuntu net kelius lenkiantį nugaros skausmą ir... pliūpsnis kraujo. Skubiai važiuoju i AK. Ateina nelabai patenkinta daktarė ir jaunas rezidentas. Žiūredama į echoskopo ekrana šaltu veidu ji tam jaunuoliui pasako”jei gyvas [vaikelis] paleidžiam, jei ne guldom”. Akimirka tesėsi visą amžinybę. Staiga taria “Matau, širdutė plaka, gyvas” Apsiverkiau iš laimės. Mano mažoji širdutė plaka...

Pykinimas nesiliauja, svoris tragiškai krenta. Atrodžiau kaip kažkoks šėšėlis.  Daktarė siūlo lašelines. Sutikčiau bet ką padaryti kad tik nebevemčiau. Savaitė lašelinių kurso ir pasaulis atgauna spalvas, maistas įgyja skonį, svoris grįžta.

Viena naktį sapnuoju sapną. Pribėga prie manes baltapūkis, nuostabaus grožio berniukas ir klausia manes “dabar tu būsi mano mamytė?” aš jam atsakau “taip sūneli, dabar aš būsiu tavo mamytė, labai tave mylėsiu ir niekam tavęs neatiduosiu”. Nuo tos dienos supratau kad laukiu berniuko ir nė kart tuom nesuabejojau.
Nėštumo16sav. pajutau krebštelėjima. Nusprendziau kad dujos. Bet tos “dujos” pradejo kasdien mane kibinti.
Nėstumo 18 savaitė. Mano vestuvės. Ir pašokau, ir išgeriau, ir prisilinksminau. Buvo nuostabu.

Taigi pradejau storėti: +10, +15, +17 ir galų gale +20kg. Nebepavelku koju. Esu stora kaip banginis, net nėštukines kelnes “išaugau”. Vos i antra aukštą pas save namo beužlipu.
34nėštumo savaitė. Baigiu susikrauti “kraitį”. Liko tik į ligoninę visokių švaros priemonių sau nusipirkti. Vaikštau po parduotuvę su vyru. Skauda nugara. Praeina. Ir vėl skauda. Susivokiu sekti laiką. Kas 10min. Nu čia dabar kas??? Dar ne laikas. Grįžtam namo. Vyras baiginėja remonta ir ragina važiuoti į ligoninę. Bet kur tau... “Didvyriškai” kenčiu susitraukimus kas 5min ir pilva apsikabinus kalbinu mažylį dar neskubėti. Pagaliau susivokiu kad geruoju čia nesibaigs ir susirenku daiktus ligonenėn. Nuvykus į priimamąjį verdiktas - atsidarymas 4cm ir didelis kraujospūdis. Savaitė patologiniam skyriuj. Visos daktarės ir sesutės sako “tik negimdyk dar. Per anksti”. Pažadu visoms dar negimdyti. Grįžus mamo vėl gulimas režimas.
Neužilgo, 38 nėštumo savaitę, gruodžio 20d, nubudau nuo neapsakomo tempio pilvo apačioje. Ot, pamaniau ir vėl ta puslė kamuoja. Sėdžiu WC ir galvoju kažkas ne taip, per ilgai aš čia ta reikaliuką darau... Taigi 7.50 nubėgo vandenys. AK priimamajam nustato - atsidarymas 6cm. Valio, galvoju, pusė darbo jau padaryta (naivuolė). Išsirinkau gimdyklą. Guliu, juokus vyrui skaldau (o jam jau ne iki juokų). Gimdymo veikla sustoja. Leidžia skatinamuosius, nuskausminamuosius. Oj tada pajutau visą sąrėmių saldybę. Išsirėkiau kiek tik jėgos leido... Suveikė nuskausminantys. Noriu jų dar, bet gero po truputi. Apžiūra. Vaikelis neisistatęs i takus. Sugužėjo 4studentai. Srėmis. Visi studentėliai kvėpuoja kartu su manim... Vaikelis vis dar neįsistato... Nebegaliu... Stumiu... Studentai stumia kartu su manim... Sarėmis... Stumiu... Daktarai stumia rankom per pilva vaikeli. Galvutė jau matosi... Staiga pajuntu kaip ant pilvo uždeda knirkianti rausva kūdikėlį... MANO KŪDIKĖLĮ... “Labas mažuti mano”... Siuva... O as matau kaip šalia miega suvystytas mano berniukas, mano Vytutis...
Pagimdžiau greitai. Per 5.5 valandos. Berniukas svėrė 3,900 ir buvo 55cm ūgio.

Mano nėštumas buvo gan sunkus, gresiantis persileidimas, ilgos savaitės lovoje – gulimas režimas, hormoniniai vaistai, nesiliaujantis pykinimas, vėmimai per kuriuos praradau beveik 10kg, lašelinės o po to priaugti 20kg, priešlaikinio gimdymo grėsmė... Bet... Visa tai jau nugrimzdo į praeities rūką...
Dabar mane kasdien pažadina mažylio krykštavimas, diena prasideda sūnelio dovanota šypsena... Su baime ir ašaromis akyse kartkartėmis vis pagalvoju, jog šiandien jo galėjo ir nebūti...