QUOTE(Misfortune @ 2007 05 01, 07:51)
Zuzu, dėkui už komentarą, jis yra labai teisingas, kad ir skaudus.. kas juokingiausia protu aš suvokiu, kad greičiausiai tai nesiliaus, bet pačiai iš kažkur vis atsiranda vilčių, kad gal dabar jau bus kitaip... (įsivaizduoju kokia kvaila ir naivi atrodau), kitose srytyse esu labai stipri moteris, bet jis yra matyt viena didelė mano silpnybė.. liguista priklausomybė..
gerai, kad bent garsiai įvardiji, jog turi jį - silpnybę. tai ne taip ir baisu. gali, aišku, sąmoningai jam nusileidinėti, bet tegul tavo kankinystė turi ribas.
jei esi stiprii moteris, dažniausiai taip ir būna tokioms moterims - jos turi vieną silpnybę, bet tikrai jau labai stiprią ir gilią.
blogiau būtų, jei šiaip kaip asmenybė, būtum silpna, savęs nemylėtum, niekintum, su žema saviverte. oi oi oi. tiru pora tokių artimų draugių. patikėk, nėra nieko skaudžiau, kai matai, kaip jos prašo patarimo, bet žinai, jog niekad NETURĖS JĖGŲ TAI ĮVYKDYTI. skudurai, atro, ir tiek, - prieš savo valią: taip baisiai nuo kūdikystės iš visų pusių sužeistos.
taigi, suvoki, jog turi savo "silpnybę" ir po truputį priprask prie minties, jog ta silpnybė pamažu darosi ne tokia aplipusi, apsivijusi ar įsikibusi į tave.
nesakau niekint ar prapliupt neapykanta žmogui - taip net nebūtina ir tai nebūtų teisinga - bet tiesiog pamilt save ir susikurt sau aplink pagarbų atstumą, tam tikrą distanciją, atatinkamą savęs gerbimą, kurį ir jis netruks pajusti. nepulti jo akyse į afektą, ypač kai grįžta iš pagirių - nes vyrams malonu, jei moterys pasijunta aukos vaidmeny.
jis turi pajusti, jog nėra tau visas pasaulis, jog turi pasaulį be jo.
antraip, pagarbos tau iš jo pusės bus nulis.
o kaip seksis toliau, matysi. svarbu, išsilaikyti toje žmogiškoje sau pagarboje, ir po eilinio jo grasinimo, nepult šliaužiot prieš jį: "neišeik, neišeik". dar esi viena, dar gerai, bet įsisvaizduok, jei tokią tave matytų ir vaikas - sūnus ar duktė ! k1 jie tokiu atveju įsikaltų į savo galveles?
rašyk, kaip toliau