Pinigų stygius varo į neviltį

Arba kad lizingai neuzpjautu Vat taip masto sveikas zmogus

na, apie tokiu savaime suprantamus dalykus net nekalbu. Kai kurie buitiniai prietaisai tiesiog gyvybisškai svarbūs. Kadangi neuždirbu tiek, kad galėčiau susitaupyti, esu priversta naudotis lizingo paslaugomis. Na, kaip galėčiau gyvent be šaldytuvo ar skalbyklės? Kaip galėčiau be kompiuterio, pagrindinės savo darbo priemonės? O tas finansinis nestabilumas, kaip parodė pačios patirtis, gali taip tave į neviltį įvaryti, kad oi oi oi. Gerai dar, kad esu pakankamai stipri, o kitas, žiūrėk, ir neatlaikytų.

Skaiciau skaiciau ir dabar galvoju ka cia parasius...
Suprantu visas tas, kurios daug ka sau neleidzia. Gaila, begalo...Ir tenedrysta man kas nors sakyt, kad pinigai laimes neatnesa. Zinau, kad yra priesingai. Kokia gali buti gera nuotaika arba meile gyvenimui, kaip per nakti galvoji ka ryt, poryt ir likusia savaite reikes valgyt, kaip iki algos lieka kokia savaite, o kiseneje kokie 2 Lt palikti troleibuso taloneliams....Ryte nereikia net prabusti, nes nuo tu minciu taip ir nebeuzmigai...Ir kokia gali buti tada nuotaika?? Isgirsti klausima is vyro ka valgysim, norisi kuo toliau nusiusti, arba trinktelt su keptuve A,zodziu kas patyret tas zinot.. As jau nekalbu ten apie kinus, teatrus, kavines ar nauja drabuzi, nes to seniai seniai nebuvo. Man net juokinga, bet artimiausios drauges zino ( ar ne Lijana? ), kad i svecius kvieciu tik po algos, kad bent sokolada nupirkt galeciau Ka jau ten kalbet apie skalbimo masina, siurbli arba kokia kelione, kai iki Vilniaus nelieka 20 Lt nuvaziuot Bet vistiek kazkaip dar isgalim nusipirkt koki baldeli i metus viena, ar lizingu ka nors paimti. Gerai nors tiek. Bet va jau tuoj be dantu liksim abu, nes nera pinigu eit taisyt. Aisku rastum kazkiek, bet nuejus ir pradejus tvarkytis gi nesakysi dantistei,kad kita savaite as neateisiu, nes alga po dvieju savaiciu Tai taip ir gyvenam... Nors galiu pasakyt, kad is tokio gyvenimelio, randu bent kelis litus ir padeti kam nors, aplankyt vaiku namus ir panasiai. Bet pinigai vistik gyvenime uzima labai svarbia vieta, tad neteisus tie, pas kuriuos pilnos kisenesir dar sako,kad ner piniguose laime... Kaip sakant laime ne piniguose, bet ju kiekyje

Būtent. Taip pat nė per nago juodymą netikiu tais, kurie kalba: "va, aš nesistengiu dirbti, nes uždirbu per mažai, jei mokėtų daugiau - dirbčiau x4 geriau". Nė velnio, ar jie uždirba daug, ar mažai - dirba vienodai (turiu gyvą pavyzdį šalia). Tik ir ieško progos nusimuilint kažkur. Aš tolerantiškas: toleruoju kekšes, zoofilus, nu jei norit net homosekus toleruosiu, bet negaliu pakęsti tinginių ir politikierių, nes man tai tolygios sąvokos. Tokius reikia skandinti balose tik užgimusius, nes jie nuodija aplink esantiems gyvenimą.

Jooo I svecius po algos.
Ka as galiu pasakyt. Nemegstu skustis ir dejuot, bet nelengva. Gyvenam is vienos algos, kuri nera labai jau didele. Seima 4 asmenu. Mokesciai, maistas, darzelis suryja nemazai. Man labai daug ko tenka atsisakyt, daug ko stengiuos net ir nenoret. Bet dziaugiuosi, kad turim nuosava stoga virs galvos, isigyjam viena kita geresni daikta. Aisku, Iljyciaus lemputes vietoj sviestuvu jau treti metai kabo ir nenusimato greitas pakeitimas. Pries Kaledas nupirkom lovas vaikam, iki tol miegojo ant zemes. Buna taip, kad ne lito ner kisenej, pikta ant viso svieto. Uzknisa gyvent nuo algos iki algos. Viskas butu dar puse bedos, jei ne kokios neplanuotos islaidos - masinos remontas, vaiku ligos ir t.t. Zodziu deliojam prioritetus, rasom ko reik labiau ir t.t. Skaudziausia buna, kai kas lepteli, kad batai negrazus, rankinukas senas ir nedailus ar pan. Sunku kai vaikas praso ka nupirkt, o negali.
Kazkaip manau, kad man pradejus dirbt viskas pasikeis, auksciau nosi ir viskas bus gerai. Nors zinau, kad negreit turesiu po kelias poras batu, kvepalu ir t.t. Turiu zieminius batus, pavasarinius-rudeninius ir pobaisias basutes. Ir nesioju kelinti metai is eiles. Kai uzplusta tokios liudnos mintys, lietuviskai pagalvoju, kad yra kam ir blogiau. Stogas yra, vaikai sveiki - gyvent is dziaugtis :)Ir nekreipt demesio i kitu uzgauliojimus.

Aga, va čia tu klįsti ir tik todėl, kad tų dar neatsiradęs imunitetas. Na jūs dviese, o kas daryt kai dar vaikas? O jei 2? o jei 3 vaikai? Nusišaut ir negyvent? Ar manai, kad čia visi su kepurėlėm gimę? jei jau tokios rimtos fin. problemos, tai galima padaryt "go west" ir padirbėt kažkur. Vienam arba abiems.
*uinia vis tie pinigai, aš pats anksčiau panašiai galvojau, ir jų besivaikydamas taip sveikatą papyliau, kad man jų tikrai greit nereikės...

oi oi dar ir kiek ju reikes kol sveikata pataisysi nes gydomas veltui ir yra veltui gydymas

Matai, mes uzdirbam pakankamai dar palyginus kaip dviems, tik visokios bedos labai kimba....Na iseinu kita savaite i nauja darba, ziuresim kaip cia bus. Beja, isvaziavus kitur, gryzes Kaune gali neberasti nei tokio kokio turejai darbo..

Ir turtuoliai turi problemu, bet uztat neturi piniginiu problemu. Man atrodo, pinigai yra labai svarbus zmogaus gyvenime, kol juos valdo zmogus, o ne atvirksciai. Sunku diskutuoti su visais, nes zmoniu poreikiai labai skiriasi. Svarbu zinoti savuosius. O jei nera ribu - tada pinigu visad bus per mazai, visada noresis daugiau. As paciu pinigu ar ju kiekio nereiksminu, bet ju turint galima nuveikti daug reiksmingu dalyku. Bet turtingiausiu zmogumi kapavieteje buti nenoreciau

jooo... laime ne piniguose, o ju kiekyje
o jei rimtai... reikia man pinigu ir vis negana, BET... toks keistas dalykas- visi geriausi mano prisiminimai niekaip nesusije su dideliu pinigu kiekiu, greiciau atvirksciai- tada ju buvo tikrai mazai... mano vaikas turi aibe brangiu zaislu, bet mieliausias jam garazas, mudvieju darytas is batu dezutes, o ne tas, gautas per praeitas kaledas ir kainaves pora simtu... blogiausia, kad zmogus visad troksta to, ko neturi... kai gyvenom bendrabuty, sakem- ech, savam bute ir be baldu butu gerai... buvo- koki menesi paskui prireike

Paloma> stebiuosi, kad ne aš viena tokia nenormali

Pinigų kiekis yra labai santykinis dalykas, žiūrint ko tu iš gyvenimo tikiesi. Vienam turėti butą ir mašiną atrodo elementaru, o kitam - kažkas ypatingo. Nesakau, kad gyvenu kaip nors ten ypač turtingai. Esu statistinis lietuviškas (miesčioniškas) vidurkis, gal kiek prie aukštesnio. Bet tik tiek. Tačiau tai su kaupu viršija mano drąsiausias svajones, kokias galėjau fantazuoti prieš bent 5 metus. Kai gyvenom barake, iškratydavom iš vaiko pampersų "želė" ir išskalbę dėdavom ten marlę, ir taip begalybę kartų. Kiekvienam savo "gyvenimo programa", o aš kažkodėl dabar jaučiuosi ją įvykdžiusi, belieka numirti. Ir negaliu nieko padaryti, nors suvokiu, kad gyventi reikia, ir dėti pastangas bent tam, kad išlaikyčiau, ką turiu užgyventa. Bet manau, kad susigriebsiu, kol nevėlu. Visgi ne viena pasaulyje esu, yra kai kas, kuo už mane NIEKAS pasaulyje geriau nepasirūpins, kam NIEKAS nebus artimesnis už mane.

Tikrai pritariu, kad disponavimas reikiamu pinigų kiekiu laimei nepamaišo. Neturėjimas - taip, dažnai apkartina gyvenimą. Tik labai stiprus ar "padėjęs" žmogus gali būt laimingas būdamas žemiau skurdo (ar savo nežinia kaip suformuotų poreikių) ribos. Tačiau ir turėjimas nėra pagrindas laimei. Juk žmogaus gyvenimo tikslas yra būti laimingu, ar ne? Kai prisimenu tą azartą kabintis į gyvenimą, gėriuosi savim. Laimė yra matyti save kylant. Laimė - tai lėktuvo atsiplėšimas nuo tako. Bet dabar jo nebejaučiu. Deja.

Aga, zinau, ka reiskia tureti 2Lt kisenej Pamenu kai auginau vaika pirmus metus- karta teko eit priduot nuo kazkuriu laiku uzsilikusius alaus butelius, kad galeciau vaikui sulciu nupirkt... Graudu ir juokinga dabar prisimint, bet labai sunku tada buvo- vyrui kaip tik nesiseke su darbais, daznai keisdavo, nes babkiu nemokedavo, o man i darba anksciau iseit neapsimokejo, nes tas pats auklei butu iseje moket. Taip ir vargom. Tik va kas keisciausia- kazkada neseniai klausiu vyro, ar atsimeni kaip tada sunkiai mes gyvenom? O jis sako- baik tu, normaliai mes gyvenom, taip tikrai nebuvo... Isvada galiu daryt viena- vyrai visai kitaip tai priima arba mes, moterys taip sugebam laviruoti situacijose, kad jie paprasciausiai to nepastebi. Kad ir dabar buna ima ir pritruksta pinigu, o as visada padarau taip, kad jis nepastebi jokiu trukumu. Taip isvengiu bereikalingu gincu ir burbejimu. O taip noretusi kad butu atvirksciai Bet pati kalta- toks jau mano charakteris, megstu valdzia
Voveriuk, gal tu i viska ziuri is vyriskos puses, t.y. ne taip jautriai reaguoji del visko? Mums gi svarbiau ir vaikus palepint saves nepamirstant... O vyrams... kas yra svarbu vyrams? Turiu omeny subrendusiems
Kadaise ir as plesiausi per du darbus, taip uzsidirbau masina, bet suslubavo sveikata, tiesa "tam kartui". Iskart meciau viena darba, prisipirkau vitaminu, abonementa sporto klubui- atsigavau, buvau laiminga. Dabar del to nesigailiu.