Yra sakoma, kad vaikelis užgimsta dar tada, kai net patys tėveliai dar nemąsto apie jį. Mums mintis apie mažiuką atejo netikėtai ir spontaniškai, kaip ir viskas, kas vyksta mūsų gyvenime. Nors buvom nesusituokę dar ir palyginti neilgai draugavome, bet pajutome, kad NORIM.
Matyt, kažkas dar nelabai patikėjo mūsų ketinimų rimtumu, tai suruošė mums egzaminą - vienu metu pajutau visus ženklus, kad jau lyg ir turėsim. Testas parodė, jog tikrai mums pavyko, tik tuo niekaip negalėjo patikėti gydytojas. Tikrino, žiūrėjo, prašė atnešti tą testuką. Pradėjo gąsdint, kad čia gal negimdyvinis nėštumas, kad reiks operacijos. Gerai, kad sesute pasiūlė dar vieną testuk pasidaryt. Dieve, išėjau iš kabineto nei tai balta, nei tai žalia. Jau aplinkiniai galvojo, kad nualpsiu. Tik dėkui dievui, neprireikė operacijos, nes antras testukas parodė, jog nėra neštumo. Po tokios naujienos, mes abu pjutom, lyg kažko netekę ir ši istorija nė kiek nesumažino noro užmegsti gyvybę. Anaiptol, tik padidino. Taigi, po kiek laiko jau tikrai mums pavyko, bet prieš einant pas gydytoją pasidariau pakartotinį testą, dėl viso pikto
Nėštumo laikotarpis bvo stebuklingas, tiesiog nuostabus. Na, kurį laiką pykino ir gan stiprokai, bet po to, viskas kaip sviestu patepta. Kažkas mus su mažiuke saugojo ir nuo visų gripų epidemijos, kuris vyravo, ir nuo visokių kitokių dalykų. Tiek nuotaika, tiek savijauta buvo puikiausios. Buvau labai veikli, dirbau, mokiausi. Vienu žodžiu visi ženklai buvo patys geriausi. Artėjo susitikimo su savo mažiuke susitikimo terminas ir aš ruošiausi, visai ramiai, be baimės. Niekeno nesisleidau gasdinama.
Atėjo nurodyta diena. Nuvažiavau pasitikrinti pas savo gydytoją. Ji apžiūrėjo, patikrino ir paleido namo. Dar pasijuokėm, jei iki savaitgalio neprasidės, meginsim iškviesti vaikuti savaitgali, kad tėvelis būtu kartu, kadangi jis tuo metu buvo kursuose ir grįždavo tik savaitgaliais. Grįžusi namo sau ramiai toliau gyvenau. Kol neįvyko nemaloni gyvenimiška situacija, uri privertė mane pernelyg susijaudinti, susinervuoti. Tad po kokių 15 min. pajutau, kaip nubėgo vandenys. Buvau namie viena: būsimi uošviai darbuose. O iki ligoninės 40 km, pėstute nenueisi
Tad skubos tvarka išsikvienčiau uošvius iš darbo ir išvažiavome. Man atrodo, kad kelionės metu anyta bijojo labiau, nei aš. Visa balta sėdėjo. O jaučiausi puikiausiai, tik jaudinausi, kadangi sarėmiai dar nebuvo prasidėję. Tad galvojau, kaip ten mano mažuliukė dabar. Tačiau kaip ir nėštumas, taip ir gimdymas buvo puikūs, be jokių netikėtumų. Tuo labiau, kad ir maniškis spėjo atvažiuot iki gimdymo pradžios. Tik vis žiūrėjom į laikrodį, norėjom spėti iki 5.30, nes jis turėjo grįžti atgal į kursus iki ryto. Spėjom! Tėtis susipažino su savo mažytė dukrele ir pabučiavęs mus abi išvažiavo.
Tačiau viskas prasidėjo po to... Mus išvežė į palatą (liepė man eit, bet niekaip negalėjau, pastovėt niekaip nesisekė, kojos neklausė
). Likom dviese su mergaičiuke savo, bet staiga pamačiau, kad jai kažkas negerai. Inkščia mergaitė, skundžiasi, o stipriau paverkt ir nesigauna. Pradėjau kviestis pagalbą. Sugūžėjo visa palata baltachalačių, pasišnibždėjo, pasišnibždėjo ir... labai greitai išvežė mano dukrytę. Kur? Kodėl? Pati net nežinau kokie jausmai mane lankė. Dar nespėjau apsiprast su mintimi, kad šalia manęs yra mažiukė, o jos jau ir neliko. Nežianu, kiek laiko praėjo iki daktarės apsilankymo, bet man atrodė visa amžinybė. Galų gale ji atėjo ir pranešė, jog mergaitės būklė labai prasta. Labai žema temperatūra, sunkiai kvėpuoja, dusta, patalpinta inkubatoriuje. Įtaria streptokoko virusą. Man tai buvo pirmą kartą išgirstas žodis, kuris nieko nesakė, bet skambėjo labai baisiai. Prasidėjo tyrimų maratonas, pradėjo laisti dvejus antibijotikus, kadangi kol dar tiksliai nežino kas jai, tai turi gydyti dvejais, kol sužinos tikslią diagnozę. Kas matėt savo angeliukus gulinčius inkubatoriuje, mane puikiai supras, kaip norisi apkabint savo mažiuką, bet viskas, ką gali, tai įkišus savo ranką, paglostyti. Didžiausia šventė buvo tada, kai daktarai pagaliau karts nuo karto išimdavo mano mažutė, kad galėčiau pamaitint. Kažkoks keistas gumulas gerklėj įstrigdavo. Taip pat sunku buvo tai, jog teko būt stipriai, kai tuo pačiu metu norėjosi kristi kam ant krūtinės ir išsiverkt, bet kadangi tiek mano mama, tiek mano žmogus buvo toli, negalėjau rodyti savo bejėgiškumo, baimės ir liūdesio, nes jiems, per didelį atstumą, dar sunkiau būtų ištverti. Bet, žinoma, atėjo laikas, kai pajūtau, jog senka jėgos, jog greit palūšiu... Ir štai tada šalia manęs, prie inkubatoriaus už dešinio peties (ar ne ant dešinio peties Angelai Sargai sėdi?) atsistojo daktaras, man dar nematytas, nors jau daugiau nei savaitę mes ten buvom. Jis tik stovėjo ir kalbėjo. Taip ramiai ramiai ir siltai. Sakė, kad turiu išlikt tvirta, kad privalau saugoti save, neleist blogom mintim užvaldyt, kad jokie antibijotikai, jokie vaistai neatstos mamos ir jos ramybės. Jog svarbiausi vaistai yra su manimi ir aš turiu pasirūpinti, kad jis nedingtų, kad per jį neperneščiau nerimo savo saulutei. Padėjo. Vėl grįžo jėgos kovoti kartu su dukruže. Keičiausia, tai jog po to daugiau to daktaro nemačiau, nors dar saveitele išbuvom. Tad labai buvo gaila, kad neteko man jam padėkot už palaikyma. Jo dėka ištvėriau ir iki šiol aš jį vadinu savo Angelu Sargu.Dabar mano angeliukas užaugo į gražią, sveiką damutę. Tik pirmos jos gyvenimo dienos ją pavertė kovotoja, tokia ji liko iki dabar. Jos kabinimasis į tą ploną gyvenimo siūlelį, rodo, kokia ji svarbi gyvenimui, ir koks jai brangus gyvenimas, o mums - tai didžiausias gyvenimo stebuklas.
Štai, baigiant man rašyti istorija, pareina maniškė iš darželio su tėčiu, ir vietoj "labas", atsistoja tarpdury ir sudainuoja "Žibuoklėm pražydo...". Vos neapsiverkiau. Ir kas mes ūtume be jos?
Tad ačiū ir žemai lenkiuosi Nepažystamajam Daktarui, mano Angelui Sargui, ir visiems žinomiems ir nežinomiems daktarams, kurie išgelbėjo nors vieną gyvybę, kurie paglosto mažo ligoniuko galvą ir leidžia į juos atsiremti jėgas ir viltį praradusioms mamoms.
