QUOTE(grase @ 2007 08 23, 10:37)
Pusiau į temą dar pablevyzgosiu. Kažkada skaičiau vieno mokslininko išvedžiojimus, kad tie šunys, kurie turi daugiau vilko kraujo (pvz. čiau čiau) ir vilkiškesnį charakterį, greičiau išmoksta neteršti savo namų ir yra tvarkingesni. O turintys daugiau šakalo kraujo (kai kurie aviganiai, paukštšuniai) net ir užaugę kartais leidžia sau padaryti mažų nuodėmėlių. Aišku, jis tokią teoriją dėstė, kai dar nebuvo įrodyta, jog šunys kilę tik iš vilkų, o ne kokių šakalų, tai viskas lyg ir sugriūva. Bet kažkaip atrodo, jog visa tai šiokį tokį pagrindą vis dėlto turi. Kažin, kaip sekasi tikriesiems vilkams šunų pasaulyje - čekoslovakų vilkšuniams - mokytis atlikti savo reikaliukus ten, kur reikia? Štai, aiwa rašo, kad kurtsharė, kuri anot to mokslininko, turėtų būti šakalo palikuonė, be kompleksų narve "atsuko kraniukus". Argi ne įdomu?
Net ir toks pripažintas autoritetas kaip Konradas Lorencas kartais klysdavo. Ką padarysi

Nereikia to priimti už gryną pinigą. Jo išvados kartais remdavosi subjektyviais pastebėjimais, kurie toli nuo realybės. Pvz., jo aprašyti taksų atstovai kaip dangus ir žemė skiriasi nuo tikrų taksų.
Akivaizdu, kad jis iš vilkų kildino veisles, kurioms simpatizavo, o iš šakalų - tas kurių nemėgo
kažkodėl niekas nenori suprasti, kad labai dažnai "atsuktų kraniukų" priežastis - sveikatos ar nervų sistemos problemos, o kartais - paties šeimininko netyčia įdiegti neteisingi įpročiai, ir net nebando pašalinti priežasčių. Kartais - netaisyklingas šėrimas, netinkamas šėrimo/pasivaikščiojimų grafikas.