(Kartais jį "švelniai" vadinu kelmu, todėl kad labai jau sunkiai pasijudina, kaip sakoma "lėtų apsukų")
Ir turiu sūnų Nr.2 Evaldas 2m 2mėn ir 26d
Apie jo atėjimą noriu ir papasakot.
Visą nėštumą galima sakyt kaip ir nesijaučiau nėščia. Vyras dirbo užsienyje, buvo grįžęs tik keliom savaitėm. O aš būdama labai savarankiška, be to nepratusi prašyt pagalbos ypač vyriškos, per tuos 9mėn iškasiau garažui pamatus, išbetonavau, žiemai anglių 2tonas nusipirkau, aišku savarankiškai į rūsį sunešiau, ir mokslus baiginėjau. Didžkis į darželį ryte, aš į mokyklą (baiginėjau vidurinį kartu suspecialybe, nes buvau metus pirmo besilaukdama).
Mano terminai gimdyt keitės kelis kartus, tai taip ir tiksliai nežinojau kada laukt tos šventės. Įpusėjo vasaris. Vieną naktį parpiu sau patenkinta ir tik staiga vaje...
kad suims skausmas 
Iškart mintis "kaip mano dižkis? Negaliu išvažiuot gimdyt ir jį vargšą vidury nakties vieną miegantį palikt." Mamos draugas žinojau kad tokiu laiku į Vilnių turi išvažiuot, sugriebiu tel, ir sakau: mama varyk pas mane, man atrodo kažkas bus. (Paaiškinimui: gyvenu soduose apie 5km nuo miestelio ir mamos namų) Mama aišku pažada tuoj atlėkt, o aš ramiausiai apsiverčiu ant kito šono ir užparpiu. Suskamba tel. Galvoju, koks čia durnius vidurį nakties drįsta skambint? Atsiliepiu net nepažiūrėjus į skambinančio nr. O mama man sako: atrakink duris ir įsileisk mane, taigi šalta lauke.Padedu tel ir vos vėl neužmiegu, pamanius kad prisisapnavo, bet kažkaip grįžo blaivus protas, keliuos įsileidžiu vargšę mamą.
Sugulam ir išmiegam iki ryto.Rytą mama pareiškia, kad daugiau naktim pas mane per pusnis nebraidys (pasirodo ją draugas paleido prie tokio keliuko, nuo kurio 1,5km mama naktį pas mane per pusnis iki juosmens atbrido)
ir liepia rinktis daiktus ir kartu su sūnum kraustytis pas ją kol pagimdysiu. Taip ir padarom. Diena praleidžiam besivartydami lovose, tinginiaudami ir televizoriu spoksodami. Vakare sugulam miegot ir ramiai išmiegu iki 1val. Paskui keliuos į tualetą ir jau nebeužmiegu. Keliuos, pavaikštau, stengiuos nepažadint mamos ir sūnaus, vėl gulu. Sąrėmiai dažnėja, skauda, bet kentėt galima, būna ir blogiau. Sulaukus kol skausmai užeina kas 4min žadinu mamą. O ji klausia: ko nemiegi? Tai kad skauda sakau, ji: kas kiek laiko? Aš: kas 4min. Tai ko lauki? Važiuok. Nu ka, galvoju, važiuoju. 4,30min rašau sms vyrui (jis tokiu laiku į darbą eidavo) branguti, važiuoju gimdyt. Paskambina, palinki sėkmės, pažadu parašyt "jau po visko". Palaukiu kol praeis sarėmis, čiumpu kraitį, ir į mašiną. Užsivedu, vėl palaukiu kol praeis... Nu va, aš jau priimamajam. 
Sesutė klausia ko čia atsibeldžiau, gimdyt sakau. Ji keistai mane nužiūri ( buvau mažai svorio priaugus kažkodėl ir atrodžiau kaip geriausiu atveju 5-6mėn nėštumo, o mokytojai išvis nesuprato kad laukiuos, nors to neslėpiau, ir sąžinigai kasdien pamokose sėdėjau). Nu gerai pakomentuoja sesutė, liepia sėstis, dar pasitikslina mano kortelėj ar tikrai jau galiu gimdyt, ir pradeda rašyt popierius. O aš sau sėdžiu patenkinta. Geroji sesutė šiaip ne taip baigia rašyt, vis dar keistai į mane žiūri ir klausia ar nors kartą buvo sarėmis kol ji rašė. Buvo, ir ne vienas sakau. Tai ko tu čia sėdi? o tai ką man daryt? Šokinėt? Einam, paviesiu gydytoją, apžiūrės ir tada jau žinosim ar tikrai gimdom.
5val 10min Ateina gydytojas, apžiūri, 8cm, prakerpa vandenis, ir konstatuoja, kad iki 6val turėsim kinderiuką.Persirengiu, nuveda į naujai suremontuotą gimdyklą (kai pirmą gimdžiau nėr ko lygint kokia buvo) paguldo į lovą, pradeda vaikiuko tonus rašyt, ir ramiai išeina visi gert rytinės kavos, man pasakydami: nu tu žinai kaip būna, kai jau norėsi gimdyt, pašauk.
Guliu ir svarstau, kaži kada reiks šaukt, ir kaip ten būna bandau prisimint. Sarėmiai normalūs, dažni, skauda bet kentėt galima, sakau palauksiu kol stipriau skaudės. Matyt susirūpinę kodėl vis dar nešaukiu, grįžta visa aptarnaujančio personalo komanda. Pasiteirauja kaip jaučiuos, ir girdžiu kaip kalbas tarpusavį: kažin kieno ten mašina vyr.gydytojo vieto stovi, kada patrauks ir pan. Nu neiškenčiu, klausiu kokia mašina, apibudina, taigi mano sakau, aš ten ją pasistačiau, ką aš žinau kieno ten vieta, neparašyta juk. Išgirdę kaip atvažiavau, skaniai pasijuokę iš to liepia baigt tinginiaut ir pradėt gimdyt.
6val 15min po juokų, pasikalbėjimų tarp sąrėmių ir stūmimų, ir ant mano krūtinės atsigulė 2700kg 48cm leliukas
Tetukas gavęs žinią kad dar kartą tapo tetuku pakomentavo "greit apsisukai" 
Taip ir nesulaukiau tų didelių skausmų, kurie vargu ar buvo gimdant ir pirmą kart, tik jaunesnė buvau, gal jautresnė dar. Nesakau kad visai neskaudėjo, skaudėjo, bet klykaut ir šūkaut dėl to reikalo nemačiau.
Po trijų dienų, kartu su lelium ant rankų, atlaisvinom vyr.gydytojo mašinos stovįjimo vietą
P.S. mažylį vadinu vijurku arba nepagaunamuoju, nes būtent toks jis ir yra
