Aš esu savęs kūrėjas...

Žmonėms kartais visiškai nėra naudingos kito žmogaus permainos. Jiems būna patogiau, kad žmogus būtų toks, koks buvo. O čia ima jis ir keičiasi ir pasidaro nebe toks "patogus". Nu nesąmonė

Shiduh, bet aš ir neturėjau omeny konkrečiai Vaižgantės, kalbu bendrai apie save, tave, kitus.... Ar mes galime pamatuoti, ar tai žingsnis atgal, ar pirmyn? Gal tas žingsnis atgal iš tiesų yra milžiniškas pasiekimas, jei žiūri į žmogų, koks jis buvo prieš metus? O jei žiūrėti į tai, koks tas žmogus dabar, tai gal iš tiesų -jis žengė atgal? O gal tas žengimas atgal yra būtinas, kad galėtum eiti į priekį?

Man kartais norisi įsivelti į ginčus, pasisakyti už vienus ar kitus.... Bet kam to reikia? Kam nuo to geriau, ar blogiau? Jei žmogus sąžiningas pats sau, visa kita nesvarbu... O prieš kitus mes galime apsimetinėti iki begalybės, vaidinti kokius norime vaidmenis, bet nuo savęs nepabėgsime...

Mes visi mėgstam lyginti save su kitais (Ir aš taip darau.) Iš tiesų nėra nei daugiau dvasiškai pažengusių, nei mažiau. Kiekvienas mokomės savo klasėje. Visų mūsų patirtis (ir dvasinė) yra visiškai skirtinga.
Ir šitoje temoje pavyktų išvengti asmeniškumų tik tada, jei nelygintume savęs su kitu...Nesu aš šventoji, neklystančioji, bet kadangi drįsau užvesti šią temą, esu pastatyta po padidinančiuoju stiklu. Kiekvienas mano parašytas žodelis vartaliojimas kaip labai svarbus daiktas ir kritikuojamas. Ar turi tai prasmę? Kur kas būtų įdomiau pasidalinti patirtimi. Bet pasakyti ką nors savo (ką pats išgyvenai, patyrei, išmokai) yra kur kas sunkiau, nei išrėžti- va, tu taip pasakei, va, tu taip parašei, tu tokia, tu anokia...Tu man atsakyk į tokį klausimą, tu- į anokį...
Kai kurios čia atėję tik taip ir elgiasi. Ar turi tai kokią prasmę? Ar galima iš pykčio, pavydo, smerkimo ką nors gražaus sukurti? Ne, tik į savo karmos ąsotį dar kibirą purvo įsitėškiam. Kam?

...kad butu ka valyti...kad is nuobodulio "galvu nenukandziotume" vieni kitiems...na juokauju as cia...
Siandien mano kuryba vyksta pilkomis ir niurokomis spalvomis, nors sirdis dziugauja sakyciau del man nezinomu priezasciu.Pastebejau netolyguma - bet svarbiausia , jog izvelgiu to netolygumo priezastis, o juokingiausi, kad tai ka dabar rasau, man jau yra pazystama ir zinoma, isgyventa situacija...jausmas toks, jog tai jau isgyvenusi netolimoje praeityje, o gal dar tik isgyvensiu...vel tas aiskus suvokimas , kad laikas neegzistuoja ir tada pasidaro labai viskas paprasta ir nebelieka sunkumu...kaip noreciau su tuo pasidalinti su visais...tad stai tokia mano kuryba siandien

ups...pazadejau daugiau smailiuku nebedelioti...tad istrinu ta mano megstamiausia, kuri dedavau gale posto... (bet vis tiek jis man patinka)

Valyti visada yra ką...Gerai, kad yra duota galimybė valyti save vizualizacija...

Į TEMĄ

KAIP AŠ NUSIPIRKAU PAČIĄ GRAŽIAUSIĄ SALOTŲ GŪŽĘ
turiu tokią problemelę (greičiausiai tai karminis mazgas ): mano mama pats "nelaimingiausias, labiausiai nuskriaustas, išnaudojamas ir nemylimas" žmogus visame pasaulyje, ji prisimena tik tai, kas gyvenime nutiko blogo, tik tuos, kurie nuskriaudė, visame kame ji mato vargus, nepriteklių, pavydą; baimė dėl rytojaus - nuolatinis mūsų šeimos palydovas; mes - vaikai - užaugome, kad ir mylimi, tačiau nesąmoningai mokomi, kad pasaulis - priešiškas, draugų - nėra, gyvenimas - tai "ašarų pakalnė"; formuojantis pasaulėžiūrai, vis ateidavo mintis į galvą "na, negi tikrai viskas taip blogai" , bet vis tik ta negatyvizmo sėkla buvo įsodinta ir gerai įaugo į pasąmonę: pas gydytojus aš vis dar negaliu ramiai nueiti, nes "niekam tavo sveikata nerūpi", negaliu ramiai apsipirkti, nes "visi tik ir taikosi apsukti" ir t.t., suprantu, kad viskas tik mano galvoje, kad aš pati savo priešiškumu sukuriu tokį santykį su aplinka (nes visada apsuka, ir dar nė vienas vizitas pas dantistą nesibaigė laimingai ), bet...pakeisti tai sunkiai sekėsi..
prieš kelias dienas vaikštinėjau po turgų; myniau myniau aplink žalumynų prekystalius, žiūrėdama ne tiek į salotas, kiek į pardavėjas, kol galiausiai sustojau suvokusi (pirmą kartą gyvenime), kad nuolat taip darau, nuolat apsipirkynėjimą paverčiu tikra kankyne, bijau būti apgauta, nes visos pardavėjos man panašios į aferistes tada tiesiog užsimerkiau ir atsimerkusi pažvelgiau į eilę veidų už prekystalių kitomis akimis, tiesiog pažvelgiau į jas su meilę, iškilo vaizdai kaip kiekviena iš jų pukši savo darželyje prie lysvių su morkomis ir svogūnais, kaip skuba ankstų rytą į turgų, gal būt važiuoja ilgą kelią, kaip pergyveną dėl kaitrią dieną greitai vystančių špinatų ir salotų, kaip važiuojant vakarop namo nuperka anūkams lauktuvių - saldainių (mano močiutė taip darydavo )... tą dien grįžusi namo pažiūrėjau į savo nupirktas salotas...tikrai, tai buvo pati gražiausia gūžė, kokią tik kada esu nupirkusi
akimirka, kai suvoki, jog nesi aplinkybių auka, kad pati formuoji savo gyvenimą, formuoji Save, savo pasaulį, nuostabi,
štai toks vienas, nedidelis epizodėlis iš mano Savęs Kūrimo

DABAR NE Į TEMĄ


tikrai, Vaižgantė, kam?

pasiskaicius toks ispudis, kad jus viena kita pazistat. na ir pasinarpliojat tarpusavio santykius... o as tai ne vienos is jusu nepazistu...

Argi sudėtinga susipažinti? Atvažiuok pas mane masažuotis ir susipažinsim.

o tai gal tu atvaziuok pas mane akmeneliu isigyti...? kaip supratau vaikuciu yra, tai galetum mano sunui ka nors i kompanija prigriebti. pavaisinciau ajurvedine duonele...

p.s. juolab kad as taip netoli centro...

To aš irgi mokausi ir jau ilgai, bet jeigu jau gali save kurti tai kodel negali ir kitų dalykų norėti, o be to čia kaip pavyzdys buvo ir nebutinai man pritaikytas, aš tik norėjau pasakyti, kad jeigu jau gali save vienas pats kurti tai esi tikrai kaip visagalis, noriu ir turiu. Bent jau mane daug dalykų gyvenime pakeitė aplinkybės ir ačiū Dievui tik i gerą pusę.

Is esmes tai manau kitaip...visagalis - dar nereiskia, kad darom ir kuriam viska ka sugalvojam.Visagalyste eina kartu su atsakomybe.Galim noreti visko ka tik protas sugalvoja, bet ar tai bus tikrai tai kas mus praturtins, ar tai bus tikrai tai, kas mus priartins prie Pradinio saltinio , ar tai tikria bus tas, kas neiskaudins artimo? Cia manau raktelis.
O siaip tai vakar isgyvenau labai idomu ivyki.Uzvakar jaunele isejo su drauge i koncerta, na o man prireike visu mano "galiu", kad susiimciau ir nepulciau i panika.Nezinau kaip LT, nors nujauciu, bet Chicagoje neziurint visu tvarkosaugos pastangu, koncertu metu jaunimas isigudrina prikresti ivairiausiu baiku, tad dvi janutes merginos ir didele minia jaunimo su uzkaitusiomis emocijomis nevisai ta vierta, kur as noreciau matyt savo jaunele, bet...tai buvo baimes ir savitvardos dialogas ir tai isgyvenau uzvakar pries uzmigdama ir paskutinis ka pamenu tai buvo tai, jog pasidejau mobilu prie lovos, kad reikalui esant is miegu nereiketu ieskoti...ryte nubudusi griebiu mobilu, atsidarau paziureti kiek valnadu ir matau "praleistas skambutis" ANA...nusterusi pasitikrinu laika ir ar nera zinutes - laikas 9:15 minuciu - tai laikas , kada as atsiguliau...soku is guolio, lekiu laiptais virsun, atidarau duris i miegamaji.... mazoji saldziai miega lovoje... ochhhh... palengvejo.Sedu prie kompiuterio, neriu i svetainele, imu darbuotis ir mintys... reikia paskambinti vyresnelei, nes pamirsom sutarti laika del keliones, renku numeri, laukiu - signalas po signalo... ir girdziu mazaja uz nugaros...Mama, as cia, atsisuku, apkabinu ir labinuosi ir toliau laukiu atsako i skambuti...mazoji mane apkabina ir kartoja, mama, as cia.... pakeliu akis ir sakau - as matau tave, ji juokiasi - tad kodel man skambini? mano veidas nutysta, pasiziuriu i numeri ir imu juoktis - atsiprasau, kad prikeliau ja is miegu ir paaiskinu, kad skambinau sesei, o ne jai, nuspaudziu raudonaji mygtuka, telefonas uzgesta, renku numeri , isiklausau ir laukiu...mazoji uz nugaros man... Mammmm, ir vel... as jai - kas vel? dirsteliu i telefona - vel jos numeris...pasiurpstu - kas su manimi darosi? tada samoningai garsiai sakau - Dabar as skambinu HEnrietai - renku numeri - ir ka jus manot? VEL MAZOSIOS NUMERIS... ir tik tada kai susivokiu, kad as dar vis toje akimirkoje, kai pamaciau is ryto, jog praleidau mazosios vakarini skambuti ir pasakau SAMONINGAI SAU, kad mazoji jau namie ir ji saugi ir nieko baisaus, kad praleidai skambuti, tik tada tesugebu surinkti reikalinga numeri.Gal kai kam pasirodys, kad man negerai su galvele, bet esme tame, kad mums visiems negerai su galvelemis...nes nesamoningai kuriamas gyvenimas ir auksciau to aprasymas tik patvirtina tai ir yra musu kuryba - kartais samoninga, kartais ne, todel nutinka dalykai kuriu nesitikim, nutinka dalykai, kurie mus skaudina, gazdina ir net kuria musu kunus - kitaip tariant - ligas, o kai kuriais atvejais pilnatve , meile ir ramybe, tad tik nuo musu priklausys ka sukursim:)

Siek tiek domejausi apie savęs kūrimą. Skaičiau įvairių straipsnių, bet labiausiai įstrigusios yra Joseph Merphy mintys. Tame logikos matau, bet deja sunku man gyvenime jas pritaikyti, nera kol kas vidinio įtikėjimo. O taip norėčiau