Aš esu savęs kūrėjas...

[quote=Neverk, mama,2007 05 30, 22:05]
Kūriau, kūriau aš save, tris desietkas metų storojaus. Pilna pozityvo, meilės; sparnai jau kalasi, tik dar nesimato.
Tik štai naujiena — sergu vėžiu! O kūrybiniame plane tokio dalyko nebuvo... Kažkur padariau klaidų? Kaip identifikuot? Kaip ištaisyt? Kaip atpirkt? Kitame gyvenime? O jei ten atgimsiu žole, kažkas šnai ir nupjaus? Ar čia jau bus atpirkta (tfu, koks prativnas žodis šiame kontekste)? Ar ne protingiau būtų gydytis ir GYVENT ŠIAME GYVENIME?
Vaižgante, a, Vaižgante?

Į Vaižgantę kreipiamasi, Vaižgantei reikia ir atsakyti.
Pirmiausiai noriu pasakyti, kad apgailestauju, joj būtent tokia savęs kūrimo užduotis tau teko. Sirgti vėžiu nėra tragedija. Žinau, kas tai yra, nes nuo jo mirė mano tėvas, jo sesuo, mano močiutė. Mačiau, kaip jie kovojo su liga ir kokia skirtinga ta kova buvo. Apie tetą nežinau, nes su ja negyvenau, bet mano tėvas ir ypač močiutė nepriėmė šios ligos kaip tragedijos ir nesiskundė, nieko nekaltino. Abu ramiai geso ir užgeso.
Bet žmonės yra skirtingi. Vieni, sužinoję diagnozę, apsiverkia ir nusprendžia mėginti ją visokiais būdais įveikti,antri pradeda kaltinti visą pasaulį ir visas jėgas skiria pykčiui, treti palūžta...Gal dar kokių variantų yra- nežinau.Bet tai ir nesvarbu. Nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis tai priima.
Nereikėtų savęs tapatinti tik su kūnu ir vien juo rūpintis. Siela nebijo mirties, bet protas ir kūnas bijo. Ir mirties, ir kančios. Tą baimę įveikus, net žinant, kad vilties nebeliko, galima gražiai nugyventi paskutinius likusius mėnesius ir savaites. Mačiau, kaip tai darė močiutė. Ji padarė visus savo nebaigtus darbus, sutvarkė namus, o tik tada kreipėsi į medikus ir mums pasakė. Ir ligą priėmė ramiai- ne kaip bausmę, o Dievo valią. Ji buvo katalikė. Kasdien melsdavosi. Po jos pagalve visuomet būdavo "Naujasis testamentas", nors tais laikais tai buvo reta. Iki šiol atsimenu, kaip su ja giedodavom "Marija Marija...", kaip ji man vaikystėje pasakodavo apie Dievą.

Aš niekur nerašiau, kad susirgus rimta liga ar atsitikus nelaimei reikia kaltinti save. Protingas žmogus taip nesielgia. Jis permąsto, kodėl ta liga jam duota ir ką ji jam gali duoti. Liga yra klaidingo mąstymo pasekmė. O smerkti net savęs negalime...Save reikėtų ne smerkti, kaltinti, o mylėti. Net ir susirgus vėžiu. Nes duodama dar viena galimybė išmokti mylėti save ir kitus.

Ištrauka iš D.Walsho knygos "Pokalbiai su Dievu":
"Kūrimo procesas prasideda mintimi- idėja, sumanymu, įsivaizdavimu. Viskas, ką dabar regite, kažkada buvo kokio nors asmens idėja. Nieko nėra pasaulyje, kas pirmiausia nebuvo grynoji mintis.
Tai- visatos paslaptis, jos egzistavimo pagrindas.
Mintis yra pirmoji kūrimo pakopa. Antrasis kūrimo lygis- žodis. Sakote, vadinasi, išreiškiate mintį. Taip kuriančioji energija pasiunčiama į visatą. Žodžiai yra judresni už mintį (dėl to kai kas gali pasakyti, kad jie turi daugiau kūrybinės galios), nes jų virpesių dažnis yra kitoks. Jie veikia (keičia, pertvarko) visatą labiau.
Žodžiai yra antroji kūrimo pakopa.
Trečioji kūrimo pakopa- veiksmas.
Veiksmai yra žodžių judėjimas. Žodžiai yra minčių reiškėjai. Mintys- tai suformuluotos idėjos. Idėjos- sutelkta energija. Energija yra išlaisvintos galios. Galios- tai savaime egzistuojantys elementai. Elementai yra Dievo dalelytės, maži visumos kiekiai, visko medžiaga.
Pradžia yra Dievas. Pabaiga- veiksmas. Veiksmas- tai kuriantis Dievas. Arba Save išgyvenantis Dievas.
Jūs galvojate esantys nepakankamai geri, nepakankamai nuostabūs, nepakankamai dori būti Dievo dalimi, su Juo bendradarbiauti. Taip ilgai neigėte tai, Kas Jūs Esate, jog pamiršote, Kas Jūs Esate.
Taip įvyksta ne atsitiktinai. Toks yra dieviškasis sumanymas, nes negalėtumėte skelbti, kurti, išgyventi tai, Kas Jūs Esate, jeigu tuo jau būtumėte. Todėl būtina iš pradžių atsisieti (paneigti, užmiršti) nuo Manęs, o paskui atkurti ryšį su Manimi iš naujo. Nes jūsų karščiausias noras (ir Mano didžiausias troškimas)- pajusti ir išgyventi save kaip Mano dalį,kuria jūs iš tikrųjų esate. Todėl išgyvenate save kurdami iš naujo kiekvieną akimirką. Aš- taip pat. Per jus. "

Gal sakysit, atsitiktinumas, kad kai užvedžiau šią temą, nei iš šio, nei iš to kilo mintis dar kartą perskaityti šią knygą? Sakiau ir stebiuosi- ištisi puslapiai apie savęs kūrimą...Tiesiog viskas vyksta savo laiku. Manau, kad šią knygą autoriui padiktavo Žemės Logosas Sanat Kumara.


M.K.Čiurlionis. Iš ciklo "Pasaulio sutvėrimas"

Ačiū, Vaižgante.

p.Kikimora, matau, kad nesupratai manęs Aš neaiškinu, tik išsakau savo nuomonę, kaip tu savo. Visi - lygūs.
"Kadangi karai prasideda žmonių galvose, tai žmonių protuose reikia kurti ir taiką."
Linkiu tolerancijos ir per save tikrai suvoksi pasaulį "pilnai".



vaižgante, niekas nevyksta be reikalo

"Dievas tare: Padarykite zmogu pagam musu paveiksla ir panasuma". Pr 1,26
"Paciame zmoguje uzkoduotas zinojimas, kas jis. Tik primirstas. Protas, panaudotas gamtos pazinimui, veliau ir kosmoso, isorini pasauli pakeite. Vidinis zmogaus pasaulis buvo uzmirstas ir netgi paneigtas. Zmogaus instinktyvumas-intuicija-uzleido pirmenybe protui. Stai rezultatai: zmogaus vidus - dvasia - maistauja, veda i dvasine krize. Pamirsome, kad uz matomos kuno anatomijos yra kitas zmogaus "kunas" - nematomas. Jis taip pat turi savo anatomija. Nematomas kunas jungiasi su kurianciaja jega, kuri "skalauja" kiekviena savo tvarini Visatoje. Bet svarbiausia musu kunu valdymo centras - Dvasia. Ji - Dievo kibirkstis - dvasinis AS, kuris yra amzinas. Laikinosios fizines asmenybes as - ego - musu pasaulyje atsiranda gimdamas. Laikina asmenybe gimsta kaip svarus lapas - jos duomenu bankas istrintas. Is kur mes atsiradome, mes nezinome, visos zinios yra musu dvasios archyve - pasamoneje."

Autorius?

Ona Kuoriene . Knyga "Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybes - BEGIMAS NUO GYVENIMO", 2002.

Papildyta:
Ten pat rasoma:"Religijoje sakoma, kad gimstame su gimtaja nuodeme. Tamsiaja pasamones puse, kuria mes visi linke nuslepti, pridengti sarma ar kauke, psichologai vadina seseliu.Seselis prasiskverbia per spontaniskus veiksmus, kuriu zmogus net neketino atlikti, pavyzdziui, koks nors zodis ir burnos issprudo ar smestelejo mintis, kurios nesitikejai. Patirtis nuo gimimo iki brandos ir senatves ta seseli galejo sustiprinti ar susilpninti. Jo silpninimui skirtas dvasinis zmogaus gyvenimas. Seselio veikimas labai priklauso nuo poveikio is salies.Kai zmogus vienas, viskas gerai,o bendraujant su kitais, seselio poveikis vis stipreja."

Su temos antraste sutinku,nes manau,kad gyvenimas, kuri dabar gyvenu,yra mano gyvenimas,mano likimas,kuri pati pasirinkau ir turiu realizuoti.Kuriu save dabartyje,nes praeitis,tai pelenai.Ar geri ar blogi ivykiai - bet jau praeity.Todel nebeuzkraunu saves praeities problemomis,ir netampau ju su savimi.Kad ateitis yra islaptinta,tai manau irgi dievo malone.Mums duota dabartis ir uz ja mes atsakingi,tarsi egzaminas,patikimumo isbandymas ir tobulejimo galimybe.

o kodel tada lankaisi pas burejas ir paniekini sia Dievo malone?

daznai man kyla klausimas, ar jus tikrai tikite tuo, ka rasote, ar tik siekiate graziai parasyti...

"Gyvenimas yra kūrimas, o ne atradinėjimas.
Kiekvieną dieną jūs gyvenate ne tam, kad sužinotumėte, ką gyvenimas jums parengė, o tam, kad jį kurtumėte. Jūs kuriate savo gyvenimą kas akimirką to galbūt net nesuvokdami.
Paaiškinsiu, kodėl taip yra ir kaip tai vyksta.
1. Aš sukūriau jus pagal savo paveikslą ir panašumą (*Tai nereiškia, kaip kad kas nors gali manyti, jog mūsų fiziniai kūnai panašūs (nors Dievas ir gali panorėjęs įgyti bet kokį pavidalą).Tai reiškia, jog mūsų esmė, savastis yra ta pati.Mes esame sudaryti iš tos pačios medžiagos. Esame "ta pati materija". Turime tas pačias savybes ir gebėjimus- tarp jų gebėjimą kurti fizinę tikrovę iš nieko.)
2. Dievas yra kūrėjas.
3. Jūs esate trys būtybės viename. Galite išsikviesti šias tris dalis kada tik norite- Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią; protą, kūną ir dvasią; aukščiausiąją sąmonę, sąmonę ir pasąmonę.
4. Kūrimas yra procesas, kuris kyla iš tų trijų jūsų kūnų dalių. Galima sakyti, kuriate trijuose lygmenyse. Kūrimo įrankiai tokie: mintis, žodis ir veiksmas.
5. Visas kūrimas prasideda mintimi ("Kyla iš Tėvo").Tada kūrimas nukreipiamas į žodį ("Prašykite ir gausite. ieškokite ir rasite. Belskite ir jums bus atidaryta."Mt 7,7). Kiekvienas kūrimas išsipildo veikiant ("Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų." Jn 1,14).
6. Kai kas nors sugalvojama, bet neištariama, kuriama viename lygyje. Kai sugalvojama ir tai pasakoma, kuriama kitame lygyje. Kai sugalvojama, pasakoma ir padaroma, tai įgyvendinama jūsų tikrovėje.
7. Galvoti, kalbėti ir daryti tai, kuo jūs iš tikrųjų netikite, neįmanoma. Todėl kūrimo procese privalo dalyvauti tikėjimas arba žinojimas. Tai yra absoliutus tikėjimas. Jis yra aukščiau už vylimąsi. Tai garantuotas žinojimas ("Tavo tikėjimas tave išgydė."Mt 9,22). Taigi baigiamoji kūrimo pakopa visados apima žinojimą. Tai yra vidinis aiškumas, visuotinis įsitikinimas, visiškas ko nors pripažinimas.
8. Šis žinojimas persipina su nepaprastu, galingu dėkingumu. Tai išankstinis dėkingumas. Ir tai, ko gero, yra svarbiausia kūrimo prielaida: už kūrimą būti dėkingam iš anksto. Toks pasikliovimas ne tik atleistinas, bet ir skatintinas. Tai tikrasis meistriškumo ženklas. Visi Mokytojai žino iš anksto, kad tai, kas sumanyta, bus padaryta.
9. Šlovinkite ir džiaukitės viskuo, ką kuriate ir sukūrėte. Atsisakyti dalies savo kūrinių, vadinasi, atsisakyti dalelės savęs. Kokia bebūtų ši jūsų pačių sukurta dalis, pripažinkite ją, paskelbkite sava, laiminkite ir būkite už ją dėkingi. Stenkitės jos nesmerkti, nes pasmerkti ją, vadinasi, pasmerkti save.
10. Jei kai kurie kūriniai jūsų nedžiugina, palaiminkite juos ir paprasčiausiai keiskite. Kurkite iš naujo. Siekite tikrovės iš naujo. Galvokite iš naujo. Kalbėkite iš naujo. Darykite naujus darbus. Būkite didingi ir visas pasaulis paseks jūsų pavyzdžiu. Kvieskite ir raginkite žmones tokiems pat didingiems darbams. Sakykite:"Aš esu Gyvenimas ir Kelias, eikite paskui mane".
Štai kaip Dievo valia pasireiškia "kaip Danguje, taip ir Žemėje".

Pastaba ir priminimas tiek sau tiek ir beskaitantiems ;

Buna, kad zmogus masto, kalba ir daro pastoviai viena ir ta pati , bet tikisi pokyciu tiek aplinkoje tiek ir savyje bei rezultatuose - sis kurimo procesas vadinamas "beprotyste"

Gal galima būtų paaiškinti? Nesupratau, ką norėjai pasakyti...

Nesvarbu ka norejau pasakyti - svarbu ka tu suvoki perskaicius ir kur "skamba" varpelis...o jis kaip matau "neskamba" nes tu gyveni intensyviai save kurdama.
Kaip pavyzdi parasysiu - turiu pazystama - ji tiki jog serga - ir tikrai - jos savijauta su laiku prasteja, galiausiai prasidejo depresija, jokie antibijotikai nepadeda(kodel ji juos vartoja - as nesuprantu) , ji tiki jog yra kazkokia infekcija ,kurios "durni daktarai" neranda.As ziuriu i tai, kaip i visiska disbalansa del isitikinimu sistemos ir poziurio i save.Visiskas saves nevertinimas, pretenzijos pasauliui, vyrams, o ir gyvybe visumoje.Surandam "nauja buda" priezasciu salinimui, organizmas sureaguoja mazdaug per 48 valandas, sujudinta gyvybine sistema reaguoja skausmingai, kartais tinimu, kartais, kitu simptomu paastrejimu - ji issigasta ir nutraukia bet kokia pradeta praktika ir griebiasi antibijotiku. O liudniausia, kad tikisi - nu jau si karta tai jau pasveiksiu.Ir vel ratas ima suktis...
Jei zmogus , kuriam "nesiseka" pakalbetu atvirai ir nuosirdiziai su tuo, kuriam sekasi, pamatytume, kad is esmes skiriasi paziurios ir vertybiu sistema, kas visumoje ir kuria kitokias aplinkybes, kitokius rezultatus gyvenime. Todel "beprotystes"apibrezimas ir yra - daryti ta pati vel ir vel ir tiketis kitokiu rezultatu...yra BEPROTYSTE
Tai taip pat kuryba, nors ir neigiama