QUOTE(viksriukas @ 2008 11 18, 12:17)
As visada norejau apie savo draugyste papasakoti yspudingai grazia istorija.... 
Bet isejo taip, kad ji beveik banali Buvom su MB grupiokai, kurie net dorai nebendraudavom, kai jis metais atsiliko, pradejom karts nuo karto susitikineti. Jis ateidavo pas mane i bendrabuti, eidavom kartu i parduotuves, i kabakus. Bet esme tame, kad tuo metu as jau turejau vaikina, o jis tebuvo "TIK" geriausias draugas Dabar taip juokingai skamba. Bet atvirai pasakysiu jis buvo tikrai geriausias mano per visa tumpa gyvenimeli turetas draugas. Net su merginom taip nebludindavom ir nesilinksmindavom, kaip su juo. Mane lyg magnetas prie jo trauke, nezinau kas jame tokio, kad negaledavau ne dienos su juo nesusitikus. Aisku, kaip visada buna tokiose situacijose,tuometini savo vaikina matydavau tik karta per menesi, o su geriausiu draugu susitikdavom kasdien ir visur eidavom kartu. O viename festivalyje...... 
Jau aisku, tikriausiai kuom tas festivalis baigesi.. Mes isgerem, pradejom kaip visada dukti, sokti ir netycia uzejom i jo megstamo Roko-metalo koridoriu, ten tuo metu grojo kazkoki lyriska gabala. Apsvaige nuo alaus ir nuo dar kazko, kas ta vakara sklande tarp musu mes pasibuciavom. Tuo metu man ausyse lyg suspigo balsas "Ka tu darai? Cia juk tavo geriausias draugas!" Bet jis nebuvo isgirstas. Nemokejau perlipti per save ir nebeismatyti su juo daugiau. Taip buvo beveik net fiziskai neimanoma! Susitikdavom issiaiskinti ka zadam toliau daryti su musu draugyste, bet trauka buvo nezmoniskai stipri, jo kvapas vede is proto, siluma sklindanti nuo jo, artumas, tos svelnios rankos, lyg kudikio putlutes lupos aptemdydavo prota kiekviena karta susitikus. Bandem nesimatyti pora savaiciu, bet as neistverus paprasiau susitikti ir aisku mes pasimylejom, parke, svieciant vasaros pilnaciai... Savo tuometini drauga irgi be galo mylejau arba man tik taip atrode. Tad tie puse metu, kai bandziau apsispresti ka man daryti buvo tikrai sunkus ir kupini asaru. Labai kankinausi, nes nenorejau paleisti nei vieno, bet supratau, kad zaisti jausmais negalima. Aisku nugalejo ta nezmoniskai stipri aistra ir stai jau si lapkriti svenciam 3 metukus, kaip esam drauge
Bet isejo taip, kad ji beveik banali Buvom su MB grupiokai, kurie net dorai nebendraudavom, kai jis metais atsiliko, pradejom karts nuo karto susitikineti. Jis ateidavo pas mane i bendrabuti, eidavom kartu i parduotuves, i kabakus. Bet esme tame, kad tuo metu as jau turejau vaikina, o jis tebuvo "TIK" geriausias draugas Dabar taip juokingai skamba. Bet atvirai pasakysiu jis buvo tikrai geriausias mano per visa tumpa gyvenimeli turetas draugas. Net su merginom taip nebludindavom ir nesilinksmindavom, kaip su juo. Mane lyg magnetas prie jo trauke, nezinau kas jame tokio, kad negaledavau ne dienos su juo nesusitikus. Aisku, kaip visada buna tokiose situacijose,tuometini savo vaikina matydavau tik karta per menesi, o su geriausiu draugu susitikdavom kasdien ir visur eidavom kartu. O viename festivalyje...... Jau aisku, tikriausiai kuom tas festivalis baigesi.. Mes isgerem, pradejom kaip visada dukti, sokti ir netycia uzejom i jo megstamo Roko-metalo koridoriu, ten tuo metu grojo kazkoki lyriska gabala. Apsvaige nuo alaus ir nuo dar kazko, kas ta vakara sklande tarp musu mes pasibuciavom. Tuo metu man ausyse lyg suspigo balsas "Ka tu darai? Cia juk tavo geriausias draugas!" Bet jis nebuvo isgirstas. Nemokejau perlipti per save ir nebeismatyti su juo daugiau. Taip buvo beveik net fiziskai neimanoma! Susitikdavom issiaiskinti ka zadam toliau daryti su musu draugyste, bet trauka buvo nezmoniskai stipri, jo kvapas vede is proto, siluma sklindanti nuo jo, artumas, tos svelnios rankos, lyg kudikio putlutes lupos aptemdydavo prota kiekviena karta susitikus. Bandem nesimatyti pora savaiciu, bet as neistverus paprasiau susitikti ir aisku mes pasimylejom, parke, svieciant vasaros pilnaciai... Savo tuometini drauga irgi be galo mylejau arba man tik taip atrode. Tad tie puse metu, kai bandziau apsispresti ka man daryti buvo tikrai sunkus ir kupini asaru. Labai kankinausi, nes nenorejau paleisti nei vieno, bet supratau, kad zaisti jausmais negalima. Aisku nugalejo ta nezmoniskai stipri aistra ir stai jau si lapkriti svenciam 3 metukus, kaip esam drauge 
