Kažkieno išakytą mintį apie 1 dienos kelionę į Sacharą kitaip kaip svaičiojimu negaliu pavadinti. Sorry autorei. Nieko asmeniško, tiesiog mano nuomonė.
Kilometražas - 1200 km. Per vieną dieną - nebent važiuoti neišlipant..
Su mumis važiavo šeima, kurios mažiausias buvo 17 mėn. amžiaus. Mano galva, į tokią kelionę galima leistis tuo atveju, jei ir vaikas ramus, ir tėvai - kantrūs. Nė su vienu saviškiu nesiryžčiau, nors jie gerokai vyresni. Toliau bus aišku, kodėl taip galvoju.
Pirmąją dieną išvykom iš Suso apie 6.30 (papusryčiauti spėjom). Važiavom ilgai (bent taip pasirodė), buvo tik vienas privalomas "techninis" sustojimas kabake pilname turistų - 4 busai - su žvėėėriškom kainom (kitoj gatvės pusėj pirkom mineralinį 3kart mažesne kaina - apie tai rašiau pirmame ilgajame poste). Pirmas programinis sustojimas buvo El Džeme, kur apžiūrėjom romėnų amfiteatro liekanas. Įspūdinga. Paskui sušokom į autobusus ir vėl važiavom. Sustojimas buvo Matmatoje - pasifotografuoti, po to - pietūs berberų restoranėlyje (gėrimus teko pirkti atskirai), vėl autobusas, programinis sustojimas-apsilankymas berberų gyvenamajame name, arbatytės gurkšnis. Vėl kelias po buso ratais. Va, kas kas, o keliai Tunise - superiniai.
Važiavom iki Duzo. Jei žemėlapis nemeluoja, nuo Suso iki Duzo - 401 km. Su visais pavingiavimais, esu tikra, gavosi daugiau. Privažiavę Duzą, pasukom tiesiai į "karavansarajų" (čia aš taip juokais pavadinau). Realiai ten turistams prasideda pažintis su Sachara. Galvas apmuturiuoja jų tradicinėmis skaromis, duoda mano minėtus vilnonius chalatus, atveda ir liepia lipt ant kupriuko. Svarbu - pasiimti vandens buteliuką ir klausytis varovo nurodymų. Arba įlaipina į karietaites. Tada visas karavanas keliauja į "dykumą". Vyras juokėsi iš tos atrakcijos, nes atsisukęs matai namus, kranus ir pan. civilizacijos apraiškas. Aš sakiau, kad reik žiūrėti "teisingai", t.y. į dykumos pusę, kad niekas netrukdytų įsivaizduoti esant dykumoje. Tik užlipusius vietinis paparacis nufotografuoja, grįžus "iš dykumos" galima (bet nebūtina) įsigyti savo nuotrauką už 3 Tdn. Man dykuma patiko. Tiesa, karštis nerealus, smėlis keliauja, tad to mažojo vaikiuko nesivežė, jojo tik vienas iš tėvų. Maždaug 1 km pirmyn, trumpas sustojimas pasisemti smėlio (rekomenduoju, nes tik grįžus įvertinau, koks jis netikėtai smulkus, dykumoj tarp dantų grikšėdamas man trukdė
) Dykumoj greitai greitai padariau tik porą kadrų, nes vėjas neša smėlį, ir bet kuris bandymas fotografuoti fotoaparatui gali būti paskutinis. Kadangi kupriai neskuba, visai tai užtrunka. Juolab, kad grįžus reik grąžinti aprangą, nusiprasuti, susimokėti už nuotraukas ir pan. Po ekskurso į dykumą mus nuvežė į viešbutį. Viešbutis mums tiko ir patiko. Gavom vakarienę (švediškas stalas), gėrimus pirkom atskirai. Kas ten būsit, turėkit omeny, kad desertai - salės gale. Nes daug kas pavakarieniavo ir be vaisių, ir be pyragų. Aš buvau tikra, kad arabiška vakarienė NEĮMANOMA be deserto, todėl leidausi į jo paieškas, kurios buvo apvainikuotos nuostabaus skonio arbūzu. Na, pyragai irgi buvo nešpietni..
Va, miegoti buvo tvankoka, bet visgi užmigau (kaip veikia kondicionieriai, naktį tingėjau aiškintis, rekomenduoju iš anksto pasiklausti gidų, nes skaičiau, kad kai kuriuose viešbučiuose, kur yra centriniai kondicionieriai, jie viekia tam tikrom valandom).
Keltis teko 4 val. Greitai greitai pusryčiai (vaikiukai vargšeliai apsimiegoję, nes irgi sunkiai užmigo, o miegučio trūko). Sakė, kad pusryčiai prasidės 4.30, bet kai mes atėjom tokiu laiku, jie buvo kaip reikalas įsivažiavę, kai kurie turistai jau buvo ir pavalgę.
Rašyk dar, dar
