Vyro vaikai

Apie vyru vaikus tesiame kalbas cia

Aš nesu užjaučianti ta prasme,kad ją išteisinčiau,tiesiog ,gaila žmonių gyvenimų ir dar tokių jaunų,nes Dublin vos pilnametė,mažajai dar galima tikrai padėti,tik reikia noro .

praeita tema

Lachese, pritariu. Kaip "labiausiai suaugęs" visgi daugiau atsakomybės turėtų prisiimti vyras. Ir pagalbos ieškot, ir padėt joms prisitaikyt, kalbėtis su dukra. Juk tai jo, o ne pamotės meilės dukrai labiausiai reikia.

O žinot jus, kaip aš juos pasirinkau, išsirinkau, išfiltravau... O jus ar buvote vaikų namuose, matėt jų akis? Kaip jaučiasi vaikas išmestas į gatvę sulaukęs pilnametystės, neturintis gyvenimo įgūdžių, kur pirmoje eilėje nuteka valstybės jiems suteikti skatikai? Sakot mano pavyzdžiai hiperbolizuota utopija... Aš ten lankausi pastoviai, mano vyras tai vadina mazochizmu, bet tai mano pasirinkimas.

Mano Achilo kulnas vaikai, pastoviai pagaunu kablį, kai kalba pradeda suktis apie juos, nesvarbu, ar tai mano, ar kitų, kada jie pradedami skirstyti į pirmarūšius ir antrarūšius, visuomenei prarastus. Vaikus prarandame tik tada, kai į juos numojame ranka, kai mėtomės atsakomybę, tai priklauso tėvui, motinai ar dar kažkam... Ambicijų karai, o kenčia vaikai. Jei negali būti meilės tada yra protas.

Tiesą sakant man vienodai rodo vaiko alkoholikė-mama, ji jau teismo nubausta, Dublin, jos vyras. Vaikas išmestas iš savo gyvenamosios terpės į svetimą šalį, vienišas... Jums to mažai? Silvutė teisi, kodėl nebuvo susimąstyta, įvertinta prieš priimant tokį kardinalų sprendimą, pasiimti vaiką į šeimą. Niekas su ginklu prie smilkinio nestovėjo.

Gerai, Dublin. Aš lenkiu galvą tik prieš tas moterys, kurios suranda išminties jėgų priimti svetimą, išgąsdintą, priešiškai nusistačiusį prieš ją vaiką-ežiuką, į namus. Sugebančia ištirpdyti ledus, supratimu, geranoriškumu, užuojauta. Ir ranką ant širdies padėjus, kas tai gali ir turi padaryti. Vaikui reikia ne vien tėvo, jam reikia šeimos, kad ta teta ne vien savo taisyklėmis reguliuotu jam gyvenimą. Sakot meilės negali būti, gal pradžioje, bet jei nuoširdžiai rūpinamasi vaiku, tas prisirišimo jausmas atsiranda, pradedi gyventi vaiko gyvenimu, jo jausmais, vėliau atsiranda ir meilės jausmas, nes pradedi matyti savo darbo vaisių, tai panašu į Pigmalioną ir Galatėją (tai nei išmyslas, o mano patirtis). Jis įsimylėjo į savo kūrinį. Svarbiausia reikia nuoširdžiai to norėti, ir neskaičiuoti paaukotų vaikui jausmų, neblusinėtis. Mes suaugę turime pasirinkimo laisvę, o vaikas...

Vyras niekada jos nelepino ir nelepins... Man sunku tai skaityti, gal todėl, kad aš visą savo gyvenimėlį buvau ir esu lepūnėlė. Aš lepinu visus man brangius žmones, jie man atsako tuo pačiu. Kada galima žmogų palepinti jei ne vaikystėje, o jei tai suteikiama ir suaugusiam, tik džiaugtis reikia... Nes suaugę tai tie patys vaikai.

Dublin žmogus pasiklydęs tarp savo ego ir pareiga. Galima polemizuoti tai jos pareiga ar ne, bet kas tada turi priglausti tą vaiką... Jau girdžiu tėvas, motina... O jei jie nesugeba, jei Dublina savo išvedžiojimais, ir pamąstymais sugeba nustatyti tėvą prieš savo vaiką, o ir vaikas ne šventasis. Kaip toliau gyventi su mintimi, kad ne viska nepadarei. Kaip žiūrėti į savo laimingų mergaičių akis ir suvokti, kad kažkur yra beglobis niekam nereikalingas vaikas, o vėliau nelaiminga moteris, nes jei nebuvo laimės vaikystėje abejoju ar sugebės ji būt laiminga kai išaugs. Vadinasi mes suaugę programuojame tolimesnę vaiko ateitį. Ar ne verta vardan to pasistengti, peržengti per savo nusistatymus, taisykles, juk tavo rankose žmogaus likimas.

Jei nerandi savyje jėgų, geriau nežalok vaiko.

mano mama dirbo vaikų namuose.... tada perėjo dirbi į tokius namus,kur dirbo mama gal dešimčiai vaikų,tai buvo seniai,bet niekada nepamiršiu,kaip tai atrodo...

To viskas ir pasakyta. Pasirinkimas, gali rinktis. Ne visoms taip sekasi.

O kad Dublin kažką ten žaloja. Na netikiu. Nebūtų ji gera mama, tai vyras sugalvotų mergaitę pasiimt.

Aš, turbūt, neįdėmiai skaičiau - koks tas skirtumas mažas? Dublin, ką - kokių 16-18 metų? Na, tokiu atveju, dar ją suprasčiau. Bet vistiek neteisinu.
O jau vyras tai nė komentarų nevertas. Visai, kaip tas sportininkas Duonėla - mano vaikai yra tik su ta moterimi, su kuria gyvenu čia ir dabar. Visi kiti, kad ir mano padaryti vaikai, - ne mano rūpestis, ne mano vaikai...
Dublin vyrui turėtų būti kiek daugiau metelių, bet smegenų funkcijos, matyt, nuo to nepriklauso. Aišku, jis palaiko Dublin, šitaip paprasčiausia jam lengviau. Vargšas vaikas, devynių metų, o jau įveltas į tokias suaugusiųjų gyvenimų peripetijas...Jums neatrodo baisu, kai du žmonės (suaugę) suvienija visas jėgas prieš vieną vaiką? Ir jaučiasi puikiai, naktimis ramiai miegot gali, net neabejoju tuo...

Jai 22, taigi tik 13 metų. Bet jau įvaikint su tokiu metų skirtumu neleidžia.

Du suaugę? O mamytė kur? Ji pareigų neturi?

Oj mirėja pirmesnė,nepasižiūrėjau mėnesio,galvojau,kad 21. Na aš irgi tų pačių metų gimimo,taigi man dar 21 .

Taigi 1985

is kur toks uztikrintumas

22 metų motera jau turėtų turėti kiek tolerancijos, bet ne kiekvienam jinai duota. Turiu omeny, toleranciją podukros kaprizams, ar kokiam kitam pastarosios žvėriškumui.

Tai kad mamytė, pasak Dublin, - degradavusi, ką iš tokios paimsi, be to jinai gi nesiskundžia čia, SMe, niekuo, tad kažką spręsti apie ją sunku... Gal tam vaikui, ištikrųjų būtų saugiau augti su tėvu, bent pradžioje taip atrodė visiems istorijos dalyviams. Kai vaikas pasirodė besąs gyvas padaras su savo trūkumais, tiems patiems istorijos dalyviams viskas atrodo kitaip. Žodžiu, tam vaikui vietos nėra niekur, saugumo jai nesuteiks niekas.
Jei veiksmas vyktų Lietuvoje, aš tikrai praneščiau kokioms vaikų teisėms (jei jos realiai ką nors galėtų padaryti)...
Papildyta:


Iš posto parašymo stliaus, tono etc. Aišku, jūs galit argumentuot, kad parašytas tekstas neatspindi nė vienos rašančiojo emocijos, aš jau niekaip negalėčiau kontrargumentuot, bet, žinot, tiesiog tai jaučiu....Kartais tos raidės vistik spinduliuoja kažkokią nuotaiką...