QUOTE(baubas @ 2007 06 04, 06:57)
Taip, augantys poreikiai-tai seksualiniai poreikiai. Ji man tiesiai sviesiai pasakė, kad aš netraukiu jos visiškai kaip vyras ir praktiškai visas seksas per 8 metus tai pareiga ir taip buvo beveik nuo pat bendravimo pradžios. O kadangi potraukio nėra, tai kokia kalba gali būti apie vaikus . Ir tai vienas kito kankinimas-kai abu pam param parara atskirai ir slapčia.
O šiaip mes praktiškai niekada nesipykdavom, netgi dabar sutariam fantastiškai ir viens kitą labai gerai suprantam. Fiziologiskai tai mes abu sveikutėliai, nei aš turiu problemų, nei jinai. Bet yra bet.
Tikriausiai kai moteris nenori nuo vyro vaikų tai jau kapiec
O šiaip mes praktiškai niekada nesipykdavom, netgi dabar sutariam fantastiškai ir viens kitą labai gerai suprantam. Fiziologiskai tai mes abu sveikutėliai, nei aš turiu problemų, nei jinai. Bet yra bet.
Tikriausiai kai moteris nenori nuo vyro vaikų tai jau kapiec
Išgyvenau visą šitą. Pradžioj pradėjo erzinti jo kvapas (higiena čia ne prie ko), manieros, reakcija, mimika......prisilietimai tapo nemalonūs...jo ne vietoj mestas humoras - apgailėtinas.....Sexsas tapo tikra kančia..... sukasdavau dantis ir nuolankiai atiduodavau žmonos pareigą kartą į mėnesį (dažniau nesugebėdavau)..... Artėjantys vakarai, kai žinodavau, kad šį vakarą vėl prašys (nuolankiai, kaip kačiukas) tapdavo NEPAKENČIAMI.....Vėliau supratau, kad sexso apskritai aš noriu, tik nenoriu sexso su juo.
Labiausiai mane erzino jo "ar tau gerai?"... "tu pabaigei?" (nors puikiai mato, kad besidulkindama žiūriu į laikrodį, arba, kai jau viskas tapdavo pernelyg žiauru, pasakydavau tiesiai šviesiai "pabaik greičiau, tuoj mano kinas")....Užknisdavo žiauriai jo švelnumas, jo nesugebėjimas skaityti kūno kalbos, jo nematymas, kad šlykščiuosi juo.....
Vis tik, manau, priežastis viso šito yra dvasinio ryšio praradimas.
Dabar aš išsituokusi. Kvepalų, kuriais jis kvėpindavosi kvapas, atsitiktinai užuostas atsitiktinio praeivio lifte, parduotuvėj, nesvarbu kur, man sukelia kažką panašaus į pykinimą.
Papildyta:
Blogiausia, kad dėl savo jausmų jam aš iki šiol jaučiuosi kalta. Kas paaiškins kodėl? bet jei būčiau likus su juo - būčiau pasidarius sau galą. Žodžiu, bet kokiu atveju blogai.
Papildyta:
Be to, dar ką norėjau pridurti..... Visi užjaučia tik tą atstumtąjį. Patikėkit, atstumti yra lygiai tokia pat kančia. Vis tiek, kaip bebuvę, jauti didelę atsakomybę už savo veiksmus, suvoki, kad tai tavo sutuoktinis ir kad viskas baigta, kad niekada jau kitaip nebebus, ir būti "budeliu" yra labai labai labai žiauri dvasinė kančia. Aš nekalbu apie jokius meilužius. Kalba neina apie tai, kad atšalai dėl trečiosios pusės. Visai ne.