Kaip išmokti gimdyti ???

Oi, nebutinai. As saremio metu sugebedavau sokti is lovos ir begti i tualeta Mane tarp saremiu siaubingai miegas eme, tai guldavausi i lova, bet saremiui uzejus negaledavau isguleti.

Ačiū bet kad taip ir yra iš tiesų-skyrės natūralūs sąrėmiai nuo užskatintų kaip diena ir naktis

Geras, gal iki gimdymo nepamirshiu

Paklausiau akuseres kaip kvepuoti ir ji viska paaiskino

Galima ne ismokti gimdyti, bet tam pasiruosti. Laiko uztenka - tam yra 9 men.: reikia tik dometis, skaityti, lankyti kursus ir t.t. Gyvenu uzsienyje (atsiprasau, del to ir rasau ne lietuviskomis raidemis), cia per TV rodomos tokios laidos, kaip "Mano gimdymo istorija", "Mazylio belaukiant" ir pan. Ziurejau sias laidas, nes norejau zinoti, kas manes laukia, kokie yra galimi variantai, pavojai ir pan. O kai zinai, tai ir baimes nebelieka.

Gimdziau 2 kartus, abu vaikuciai gime virs 4,5 kg. Pries stumima apimdavo baime, bet stengiausi ja nugaleti - pries akis iskildavo vienoje laidoje vienos akuseres pasakyta fraze: "Stumk skausma lauk". Suvokiau, kad reikia padeti vaikeliui gimti - juk jam be deguonies kiekviena akimirka yra brangi! Padejo ir tai, kad vyras - pats artimiausias zmogus- visa laika buvo salia ir laike mane uz rankos (o stumiant tenka labai tvirtai isikibti...) . Saremiu skausmams malsinti man buvo taikoma epidurine nejautra.

Visoms busimoms mamytems linkiu drasos, pasitikejimo savo jegomis ir po visko uzplustancios beribes laimes ir pacios svelniausios meiles savo mazyliui....

labai teisingas pastebėjimas. Kadangi mokausi ir manau (tikiuosi) ateityje būsiu, kuri priiminės jūsų lialiukus tai galvoju, jog išmokti gimdyti neįmanoma. Čia tas pats, kas man išmokti iš vadovėlio, kaip priimti gimdymą, bet kai ateini ir kiekviena pacientė su sava istorija ir gimdymas vyksta savaip, tai sunku pritaikyti tai, kas buvo parašyta vadovėlyje

Stebėdama kitus gimdymus, dalyvaudama juose ir pati jau pagimdžiusi du vaikelius priėjau išvados, jog labai svarbu pasitikėti mediku, kuris yra su tavimi. O jei nepasitiki juo, tada labai labai turi pasitikėti savimi nes bet kokiame darbe turi būti lyderis/autoritetas, kuris, kaip sakant vadovautų paradui, kad jis įvyktų. O jei nepasitiki, mintys nukrypsta į nerimą, blaškymąsi, tada tikrai daug kas tampa nekontroliuojama.

Mano pačios asmeninė patirtis dvejopa- pirmą vaikelį gimdžiau susitarusi su puikia gyd. Regina Mačiulevičiene iš KMUK viskas buvo idealu- pasitikėjau čia gydytoja aklai, nes mačiau, kad ji viską daro puikiai. Viskas ir buvo puikiai. Neminiu skausmą ir pan. nes tai ne nuo medikų priklauso, bet gimdymą vadinu puikiu, nes aš sveika, vaikutis sveikas, emocijos (nors ir skaudėjo) taip pat puikios.

Antrą kartą gimdžiau kitoje ligoninėje, kuria nepasitikėjau, jos darbuotojais taip pat nelabai. Tačiau buvo jau ne pirmakartė, be to, jau buvau atsimokiusi medicinos šiek tiek- todėl visas va;andas gimdykloj prabuvau su vyru- apvaikštinėjom visą palatą, apsižiūrinėjom instrumentus, aš jam pakomentavau, pati ėmiau kamuolį, šokinėjau , pati dariau pratimukus įsiūbuoti veiklai. Akušerė atėjo tik priimti naujagimį viskas irgi buvo super, nes žinojau, ką darau.....

Bet matau daug moterų, kurios neklauso, kas sakoma: gal iš baimės, gal iš skausmo, bet visa tai įmanoma kontroliuoti, bet to reikia mokytis- manau, kad geriausias laikas- besilaukiant vaikučio....

Kadangi dalyvavau ir vedamuose kursuose ir kaip būsima mama, ir kaip būsima medikė, pastebėjau, kad mamoms labiau rūpi kokį rūbą, vežimėlį ar žaislą nupirkti nei kaip padėti sau ir vaikeliui tą gimimo stebuklo akimirką.

stikliuke - kuo tapsi gydytoja ar akušere?

aš pritariu, kad svarbu jaustis saugiai, manau į tai įeina ir tiesiog žinojimas, kad tavim bus pasirupinta

O dėl to paklusnumo - mano patirtis, kad ne visada reikia klausti nors žinai turbūt įvairiai būna. Visam gyvenimui prisiminiau atvėjį, kai palatos draugę išvežė iš patologinio gimdyti (jau buvo laikas), ji dar pas mus, dešimtą val pradėjo šaukti - gulėjo ir šaukė aaj skauda negaliu, o pagimdė tik dešimtą ryto. Kai pasakojo po to ji tiesiog įsikabino į pagalvę ir verkė-šaukė, ir ką akušerė belėpdavo daryti- pabandyti atisėsti ant kamuolio, pasivaikščioti... - atsisakydavo, nes skauda gi... man atrodo, tas supratimas nugalėjo - jei skauda, geriausia gulėti, nes tai darom, kai skaudo nuo ligos. Čia tai neveikia, padėtis gali pakeisti skausmo stiprumą, atisdarymo greitį, tačiau na juk apie tai reikia žinoti.

O ta mergina būtent ypatingai gimdymu nesidomėjo, nes sakydavo, kad tai - gydytojų darbas, negerai jeigu pacientas žino tai, ką priklauso žinoti gydytojams. Pati buvo medikė.
Papildyta:

gal čia aš senstu mane tiesiog surakindavo, galėjau bent atsiremti į sieną arba atsiklupti, o atsistoti ar atsisėsti gulint saremio metu - be šansų

antras variantas

O dėl antro teiginio nepritariu. Nors čia irgi individualu- žinau nemažai žmonių, kurie nenori klausyti kai jiems pasakoji apie jų būklę, patari kaip palengvinti savo gyvenimą. Pasako, kad nenori žinoti, tačiau aš esu už žinojimą, esu už tai, kad pacientas nebūtų pasyvus (jis ilgą laiką LT buvo pasyvus), nes dalyvaudamas procese jis gali suvokti, kiek daug gali padėti sau ir medikams.
Man žinojimas būtinas, nes nežinojimas gimdo baimę, o bijant ir menkas dalykas gali būti lemtingas....

Dėl skausmo, po įvairių operacijų mes budinam pacientus jau po paros, skatinam judinti kojas, rankas, o aprėkia, kad skauda, kad nenori, bet mes raginam ne todėl, kad mums čia reikia, o todėl, kad nors ir per skausmą, bet į išgijimą. Gimdymui tas pats taikoma: moterys šaukia, kad kam čia vaikščioti, kam čia tas kamuolys, nenoriu nieko daryti, man skauda, noriu burbulinės vonios, noriu gulėti, tačiau daugeliu atveju aktyvumas yra tai, kas paskatina, pagreitina veiksmą (o kiekviena tikriausiai vis galvoja- greičiau greičiau greičiau (bent jau aš taip galvojau) O gimdyvės galvoja kitaip- jos mano, kad mums patinka jas raginti judėti...juk ne dėl savęs prašom, o dėl jų....

Kaip sakau- aš dar šviežia savo gimdymo įspūdžiais, todėl nesivadovauju vadovėliais ir popieriais vien- aš daug ką ir iš savo praktikos galiu patart- nes ir nėštumai ir gimdymai kardinaliai skyrėsi, todėl patirtis dvejopa

O visoms sėkmės gimdyti- aš irgi dar kada nors prisijungsiu, gal irgi būsiu išmokusi

butent! Ypac kas liecia gimdyma, baime gali net veikla sustabdyti, o kai zinai tiksliai kas vyksta tavo kune gimdymo metu ir kad tie pojuciai yra normalus ir naturalus - baimes nebelieka.

Juokingas temos pavadinimas, dievaži

Triskart bandžiau "išmokti" - nu niekaip vis nesijaučiu mokanti. Beviltiška esu mokinė

Na, aš po trijų jau jaučiuosi pramokusi. Tiesą sakant, jau ir su trečiu žinojau, ką daryt. Bet aš dar su pirmu nėštumu į visokias paskaitas ir užsiėmimus vaikščiojau, daug prisiskaičiau. Žodžiu, daug teorijos + keli praktiniai užsiėmimai - ir jau patyrusi gimdyvė.
Bet iš tiesų vis tiek pagalba gimdant reikalinga. Gimdyvė su savo į debesis iš skausmo nuskridusiu stogu negali sužiūrėti tokių smulkmenų, kaip ant gimstančio kūdikio kaklo užsivijusi virkštelė, ar susisiūti įplyšimų. Bet jausti ir sukontroliuoti gimdymo eigą - taip.

Vienintelis dalykas ką išmokau prieš gimdymą - nebūti egoiste ir suprasti, kad taip, man skauda, bet tam leliukui manyje skauda dar labiau. O jis negali pasiskųsti, negali pakeisti pozos skausmui mažinti, galų gale negalima jam kokios nošpos suleisti kad nažiau skaudėtų. Ir šitas suvokimas man tikrai padėjo: kiekvieno sąrėmio metu stengiausi kvėpuoti ir atsipalaiduoti, kad kuo mažiau gimda spaustų vaikiuką, tuo pačiu ir man mažiau skaudėjo. Įdėkit sau į galvą - ne jūs gimdot, o jūsų leliukas gimsta. Pamiršit apie save ir pagalvokit kaip tam bejėgiui vaikeliui galit padėti.