Sveikos mielosios, noriu paklausti Jusu, ar nekilo mintis- velniam as surisau savo gyvenima su siuo zmogumi?
mano situacija tokia: istekejau pries pusantru metu, is beprotiskos meiles. Tuo metu atrode, kad pasaulis paskendo rausvame ruke. Tokia ta meile isprotejusi buvo. Beje, susituokem po 3 pazinties menesiu.
Na, po to gime dukryte, labai laukta ir išsvajota.
As kol laukiausi pajutau, kad manyje kazkas keiciasi, dažnai verkdavau, tapau nervinga. Bet juk tai neštumas:) Vyras palaikė mane ir suprato.
Bet po gimdymo mano ašaros tik dar labiau paplūdo... Nežinau, ar čia tiesio pogimdyminė depresija, ar mano skystas charakteris...
Tačiau dabar, vyras nėra toks dėmesingas, koks buvo ankščiau. Jis nebėra toks šaunus, koki as jį pažinau. Jis turi begalę ydų, kurių aš vis labiau ir labiau negaliu pakęsti...
Na nežinau, jaučiu kad mes jau nesam tokie brangūs ir reikalingi vienas kitam. Jaučiu, kad mūsų interesai yra absoliučiai skirtingi...
Baisu pagalvoti, link ko mes einame. Pradedame svetimėti. Visas mūsų bendravimas tėra santikių aiškinimasis.
Papasakokit, kaip Jūs kovojate su tokiomis šeimos negandomis?
net nezinau ka ir patart-tik svarbiausia-stenkites nepabrezti jo trukumu, o skatinti gerus dalykus...svarbiausia, kad vis dar diskutuojate-nes kai isivyraus tyla namie-tuomet suprasit, kad diskusiju etapas buvo tas, kurio metu dar galima kazka padaryti
