QUOTE(Kissa @ 2007 07 03, 16:27)
Paskaičiau aš forume istorijų, kai merginas vaikinai palieka po 4 metų draugystės, tuomet jos gyventi nebenori, verkia, rūko ir pan. Et, velniop, nereikia gal man tos meilės, nes tikrai neištverčiau. Būdama kartu vis galvočiau "kas bus, jeigu jis mane paliks". O dabar gyvenu sau bent jau ramiai be jokio streso
Mane paliko po metų, bet vis tiek nesigailiu. Anksčiau labai bijojau mylėti, nes paliks, skaudės ir pan., o dabar nebijau, nes meilės - puikus jausmas, o išsiskyrimo jausmą jau vieną kartą ištvėriau, tai dar kartą ištversiu. Tik tikiuosi, kad to jau nebereiks
QUOTE(Naoko @ 2007 07 03, 20:37)
na cia ne tradicine meile vyrui, kur atsiranda seima ir panasiai. as tiesiog isimylejau neparasta asmenybe ir su seksu tai neturi nieko benro

bet argi ne tokiameile yra nuostabiausia:)
Meilė - visada nuostabus jausmas

O tokia meilė turbūt ir tave skatina pasitempti?
QUOTE(Kissa @ 2007 07 04, 12:36)
Ai, mergaitės, gyvenkim, džiaukimės, svajokim, lepinkim save, o ta meilė ateis. Anksčiau ar vėliau
O kai ji ateis, tada ir prisiminsim dienas, kai buvom laisvos, nepriklausomos, galėjom bet kada su draugėmis nulėkti į kavinę ar prie jūros, turėjome begalę laiko grožio salonams ir sporto klubams, leisdavom sau visai dienai išsijungti telefoną ir vartytis lovoje. Vakarais nereikėdavo niekam gaminti vakarienės. Ir šiek tiek sau pavydėsim tų prabėgusių dienų...
Kolkas visas laikas tik mūsų. Nėra kur skubėti. Juk gyvenimas nuostabus, ar ne?
Va būtent džiaukimės dabar, o ne tada, kai jau sutiksim meilę. Kur bus laimė, jei vienišos ilgėsimės meilės, o sutikę meilę, ilgėsimės tų laisvų dienų? Taip ir nugyvensim visą gyvenimą galvodamos apie praeitį ar ateitį.