Sveikutės:)
Pirmiausiai noriu visas pasveikinti su gražia, saulėta diena. Tegul jūsų visų veideliai dvelkia šiluma ir gerumu:) Rašau pirmą kartą, tačiau šį forumą skaitau gan seniai. Jame radau daug atsakymų į man rūpimus klausimus.
Skaitau jūsų žinutes ir atrodo, kad tik vakar visa tai pergyvenau ir aš... Na aš savo jau išlaukiau:)...daugiau kaip prieš metus. Ir šiandien skaitydama jūsų žinutes vėl užsinorėjau mažiuko:) Patikėkite, visi tie laukimai, nerimo dienos labai greitai užsimiršta vos tik pamatai savo būsimo vaikelio akeles:) Savo mažylę pamačiau 2 savaičiu amžiaus, bet jos žvilgsnį atsimenu dar šiandien:)
sveikinu prisijungus aršua
Nu jau dabar tai tu mums klok visą patirtį, kaip ten vaikų namuose, ar labai širdį skaudėjo kai buvai ten, ar iš karto parsivežei savo mažiuką , dabar globoji, ar esi įvaikinus, O beje kaip jums sekasi dabar ir kiek laiko,
Nuoširdžiai sveikinu tave sulaukus savojo

Nuoširdžiai sveikinu tave sulaukus savojo

Sveika prisijungus, aršua
Smagu, kad Jums viskas praeity. Džiaugiuosi už Jus. Tikiuosi, viskas gerai. O Jūsų mergytė turbūt nebuvo net vaikų namuose, jei tokią mažutę pamatėt pirmą kartą. Kaip Jums taip pavyko? Kaip sekasi dabar? Jei nesunku, gal galėtumėt papasakoti savo įvaikinimo kelią. Ir kaip dabar sekasi? Kokios baimės pasitvirtino, kurios aplenkė? Jei nenorit viešai, tai gal galit asmeniškai man parašyti. Manau, kad kažkaip tai įmanoma. Nelabai ką dar žinau aš
.
Noriu padėkoti ir zuika2 už patarimus. Iš tiesų šitas ir įvaikinimo forumai yra vienintelė mano sąsaja su įvaikinimu. Studijuoju nuo sausio mėnesio. Beveik kasdien. Perskaičiau turbūt po 2 kartus, kai ką ir daugiau
O kaip Jums sekasi? Mergytė auga, kaip suprantu, apie metus pas jus. Viskas gerai?


Noriu padėkoti ir zuika2 už patarimus. Iš tiesų šitas ir įvaikinimo forumai yra vienintelė mano sąsaja su įvaikinimu. Studijuoju nuo sausio mėnesio. Beveik kasdien. Perskaičiau turbūt po 2 kartus, kai ką ir daugiau

laba
mes pradėjom rinkti dokumentus įvaikinimui ir susidūriau su problema apie kurią net minčių nebuvo kilę
kada baigėsi visos baimės dėl genetinių bėdų,ligų ir šiaip visokiausių fobijų tikrų ir susikurtų ir jau tikėjausi kad visos dvejonės baigtos,ti nė velnio,pasirodo didžiausios bėdos tik prasideda.didžioji dauguma artimųjų stojo piestu prieš mintį įsivaikint.turbūt patarsit,nekreipt dėmesio,atsiribot ir t.t.bet taip jau susiklostė,kad gyvenam velniškai aktyviai,namai kasdien pilni žmonių,absoliučiai visi savaitgaliai praleidžiami taip pat bury žmonių ir ką ?mūsų vaiką visi myli,o ką daryt su mažiuku,kuris pasirodo reikalingas tik mums trims
pasakyt visiems ,kad išsitrintų mano mobilų ir mes keičiam gyvenimo būdą ir niekur neisim iš namų.ai,kažkokia velniava



QUOTE(geguziuke @ 2008 04 21, 20:19)
Gal forume yra mamyčių išlaukusių savo
ir žinančių kiek laiko trunka kai pakviečia į vaikų namus, lauksim atsiliepimų , ir patarimų 


Mes pirmosios laukem 3 men, antrosios - 3 savaites... o siandien suzinojau, kad mano antroji dukryte turi dar viena sesute, gimusia balandzio 15, ka tik iskeliavusia i kudikiu namus.. Net negaliu pagalvoti, kad kazkur tyliai verkia mazyte


Etera, puikiai tave suprantu, mes pasakėm apie įvaikinimą tik mamai mano ir ką, ji siaubingai pergyvena, bando atkalbėti..o va draugai, pažįstami kaip tik palaiko...manau močiutėm ir seneliam sunkiausia, jie bijo jog negalės pamilti ne jų sūnaus vaiko..., vyro mama dar nežino..nu bet jau galiu issivaizduoti.,..sakėm mergytę atisvešim į sodą ir lyg juokaudami pasakysim kad čia mūsų paauginta jau..paskui gal lengviau sakau supras
na aširgi turputuką bijau..bet ..., tereikia parsivežti namo mergytę, pabendrauti ir matysim...
aš dirbu ir būnu šalia jos jau pusmetuką, pažįstu ją toj aplinkoj vaikų namų, kitur dar nežinau kaip ji elgsis
na aširgi turputuką bijau..bet ..., tereikia parsivežti namo mergytę, pabendrauti ir matysim...
aš dirbu ir būnu šalia jos jau pusmetuką, pažįstu ją toj aplinkoj vaikų namų, kitur dar nežinau kaip ji elgsis
Mes ketvirtadienį baigiame kursus pagal naują "Pride" programą. Nors ir labai daug "gasdina" dėl vaiko pažeistumo, iš tiesų ten daug geros informacijos, kuri būtų pravarti ne tik įvaikinantiems, bet ir biologiniams tėvams, apie ryšių stiprinimą, apie pokalbio su vaiku vedimą, bausmes ir dar daug daug... Kadangi mes abu medikai, daug patys domimės vaikų auklėjimu ir psichologija, tad nemažai ir žinojome, bet visvien verta juos išklausyti, be to susitikome su savo "likimo broliais"... Kursus sudarė 11 užsiėmimų. Vieni per savaitę. Tad truko beveik tris mėnesius. Tuojau ir mes pereisime į laukimo periodą.

Labas rytas. Sveikinimai įveikus vieną etapą. O mes turbūt eisime į kursus nuo birželio 4 d., nors dar oficialaus kvietimo negavome. Mums akcentavo, kad mes pirmieji, kuriuos mokys kažkokia įmonė ar organizacija, kuri laimėjo konkursą. Tie patys ir vertins. Šiaip pas mus niekas dar nesilankė, gal tai įeina į mokymus ir viskas vyks kursų metu? Iš tiesų niekas apskritai su mumis dar nesusisiekė (balandžio 14 d. padavėm dokumentus), pati tik skambinau vieną kartą, galvojau gal pametė kartais
Laukiu kursų ir neabejoju, kad bus daug naudingų dalykų, nors irgi domimės, kiek įmanoma. Bet kuo daugiau studijuojam, tuo daugiau klausimų
Skaitau ir žaviuosi žmonėmis, kurie čia rašo. Ne todėl, kad rašo
, o todėl, kad šitaip mąsto, gyvena, myli žmones ir gyvenimą. Savo poelgiais ir mintimis šildo kitus.
Geros visiems savaitės, ačiū, kad esate

Laukiu kursų ir neabejoju, kad bus daug naudingų dalykų, nors irgi domimės, kiek įmanoma. Bet kuo daugiau studijuojam, tuo daugiau klausimų

Skaitau ir žaviuosi žmonėmis, kurie čia rašo. Ne todėl, kad rašo

Geros visiems savaitės, ačiū, kad esate

QUOTE(Vasarvidė @ 2008 04 23, 23:18)
Sveika prisijungus, aršua
Smagu, kad Jums viskas praeity. Džiaugiuosi už Jus. Tikiuosi, viskas gerai. O Jūsų mergytė turbūt nebuvo net vaikų namuose, jei tokią mažutę pamatėt pirmą kartą. Kaip Jums taip pavyko? Kaip sekasi dabar? Jei nesunku, gal galėtumėt papasakoti savo įvaikinimo kelią. Ir kaip dabar sekasi? Kokios baimės pasitvirtino, kurios aplenkė? Jei nenorit viešai, tai gal galit asmeniškai man parašyti. Manau, kad kažkaip tai įmanoma. Nelabai ką dar žinau aš
.
Noriu padėkoti ir zuika2 už patarimus. Iš tiesų šitas ir įvaikinimo forumai yra vienintelė mano sąsaja su įvaikinimu. Studijuoju nuo sausio mėnesio. Beveik kasdien. Perskaičiau turbūt po 2 kartus, kai ką ir daugiau
O kaip Jums sekasi? Mergytė auga, kaip suprantu, apie metus pas jus. Viskas gerai?


Noriu padėkoti ir zuika2 už patarimus. Iš tiesų šitas ir įvaikinimo forumai yra vienintelė mano sąsaja su įvaikinimu. Studijuoju nuo sausio mėnesio. Beveik kasdien. Perskaičiau turbūt po 2 kartus, kai ką ir daugiau

Sveikutės..
Mes su vyru..vis pamąstom apie įvaikinimą.. Dabar rimčiau ėmėm domėtis... Labai įdomu visi patarimai, viso įvaikinimo eiga. esam iš Šiaulių. Gal yra bendraminčių iš šio mieto. Mąstom apie 1-3 metų mergytę..

Sveiki. Žinau, koks tai laikas, jei dar tik bandot apsispręsti. Oi oi, viskas aišku, sudėlioji taškus, ir vėl kokia mintis verčia iš naujo mąstyti. Mąstėm, analizavom, baiminomės ir vėl pasitikėjom. Ir tik tada, kai padavėme dokumentus, jautėmės lyg kalnas nusirito, jautėmės padarę tai, ką reikėjo ir kasdien vis labiau esame tvirti. Galiu paatvirauti, visi medikai mums sako, kad abu galime turėti vaikų, nėra net už ko užsikabinti. O jų nėra... Tai labiausiai mąstėm, ar mokėsim būti, jei ką iškart dviejų tėvai, ar mokėsim gyventi taip, kad abu vaikai jaustųsi tik savi. Nutarėm, kad galim ir norim.
Šiaip mes iš Vilniaus. Bet žinau, kad Šiaulių apskrity mokymai nevyksta. Ten mūsų giminaičiai šiuo metu tvarkosi dokumentus dėl įvaikinimo (ir sutapk šitaip
). Jie padavė prašymą ir kitus dokumentus -tiksliai jie surašyti įvaikinimas.lt-gegužės pradžioj ir vaiko teisės jiems sakė, kad iki birželio viską baigs ir pradės ieškoti vaikučio. Na, mums visai kitaip. Tai gal jums irgi bus panašiai kaip jiems.
Bet kokiu atveju sėkmės, čia iš tiesų skubėti nereikia. Ir bus taip, kaip turi būti. Mūsų vaikų neįsivaikins niekas kitas
Norėčiau paklausti turinčių patirties. Mes buvom parašę, kad norim vaikučio iki metukų (lytis nesvarbi). dabar paskaitėm, kad yra daug vaikučių 2-3 metukų, tiesiog daugumai jie per dideli. Tai va-mano prašymas, pasidalinkit, kas ėmėt panašaus amžiaus. Gal ką patartumėt: mažulį leliuką ar didesnį. Ar tiesiog klausyti širdies? Labai norėtųsi būti su tuo, kuriam mūsų reikia labiau.
Šiaip mes iš Vilniaus. Bet žinau, kad Šiaulių apskrity mokymai nevyksta. Ten mūsų giminaičiai šiuo metu tvarkosi dokumentus dėl įvaikinimo (ir sutapk šitaip

Bet kokiu atveju sėkmės, čia iš tiesų skubėti nereikia. Ir bus taip, kaip turi būti. Mūsų vaikų neįsivaikins niekas kitas

Norėčiau paklausti turinčių patirties. Mes buvom parašę, kad norim vaikučio iki metukų (lytis nesvarbi). dabar paskaitėm, kad yra daug vaikučių 2-3 metukų, tiesiog daugumai jie per dideli. Tai va-mano prašymas, pasidalinkit, kas ėmėt panašaus amžiaus. Gal ką patartumėt: mažulį leliuką ar didesnį. Ar tiesiog klausyti širdies? Labai norėtųsi būti su tuo, kuriam mūsų reikia labiau.