Planuojam įsivaikinti

sėkmės ir judviem . Už linkėjimus ačiū, bet kol kas baisoka, reikia laiko apsiprast su viskuo, su problemėlėm, su statuso neaiškumu, su emocine būsena, viskas bus, kaip turės būti

dekui. butu labai grazu is bio puses, kad vaikui suteiktu laisve.

Labutis visoms,

kokios džiugios naujienos, julem. Mažylė jau pas jus. Kaip pasisekė mergytei, tikiuosi, pasisekė ir jums. Net neklausiu, kaip jautiesi-turbūt viskas dar aiškiai nenusakoma. Tik prieš savaitę labai laukei mažylio ir nerimavai dėl laukimo, o dabar esate kartu. Papasakok, kai tik galėsi, plačiau. Žinok mums, bent jau man, to laukiančioms, viskas viskas svarbu. Ir kaip sekasi, ir kaip adaptuojatės, ir kaip su tom motinystės atostogom. Rašyk, kai galėsi, kol šviežia.. Sutarėm ?

Ginte, Jūs kaip supratau kalbėjot apie vaikučius, šiek tiek vyresnius nei metukų, bet galimus įvaikinti? Kiek laiko buvo jūsiškiam, kai susipažinot? Kaip sekėsi? Man dabar aktualiausia, kaip reikės nuėjus bendrauti su vaikučiu, kad neišgąsdintume. Kaip jūs pradėjot? gal nesunku prisiminti...

Maniuška, sėkmės laukime. Mes irgi dar visokiam paruošimo, gal mūsų tikrinimo etape.

Laureta, o kaip jums sekasi adaptuotis taip toli. Jūsų mergaitės dar nesiilgi visko, kas liko Lietuvoj? Sėkmės kuo greičiau išspręsti mažosios sveikatos problemas

Kiekviena diena vis geriau ir geriau jauciames. Kadangi as nedirbu, tai abi su manimi istisom dienom Dirbam, tvarkom pagal save .Vyresnele norejo labai isvaziuoti, o mazyle nelabai supranta, kad kitoj saly. Tik tas tevelis nekalba lietuviskai Mazyle nenori grizti i kita buta. Nori gyventi su teciu. Be abejo sicia geriau, nuosavas namas, kiemas, dviratis, zaislai. O svarbiausia tetis. Kol mano mazyle lanke Lietuvoje darzeli, izvelgiau, kad labai dziaugiasi kai ateina kito vaiko tetis.
Kai gausiu draudima, tik tuomet galesiu su mazyle kreiptis pas gydytojus. Taciau labai gaila, kad tai nepastebejo ne vienas, kol lankemes konsutacijoms pas gydytojus. As itariau, kad negerai, o JAV ambasados gydytojas tik patvirtino. Tuomet beliko pasiimti mazyles ligos istorija is kudikiu namu. Mazyles situacija nera tokia katastrofiska. Bet skausma reikes pakenteti...

Mamytes , kurios isivaikinusios ar globoja. As kuriu albuma, kita savaite tureciau baigti. Gal noretumete prisideti ir dalintis savo dziaugsmu ir ten. I susitikimus as nenuvaziuosiu. O taip noretusi. Tai bent per atstuma galeciau pasidziaugti jumis ir jus manimi

Sveikutes Nezinau nuo ko ir pradeti, vis paskaitau jusu skyreli ir zinau, kad viena diena busiu viena is jusu. Siuo metu turiu labai daug klausimu ir jeigu gauciau nors keleta atsakymu, butu labai didelis aciu. Zodziu situacija tokia, paskutinius 10 metu gyvenau uzsienyje ir rugpjuti griztama gyventi atgal i Lt. Planuojame isivaikinti vaikeli, bet nezinau nuo ko pradeti. Pagrindinis klausimas tas, kad nei vienas kolkas nedirbsim Lt, nes kol susirasim darbus, apsitvarkysim buiti, turetu praeiti nemazai laiko. Tai kaip jus manot, kadangi mes busim nedirbantys, ar yra kokie nors sansai isivaikinti vaikuti, ar tik po to kai isidarbinsim. Gyvenama vieta turim, vaikuciui bus atskiras kambarys ir t.t Labai dekoju uz atsakymus.

aš mielai prisidėčiau savo mergytes į albumą.turi mano mergytes abi atrodo.gali panaudot nuotraukytes

aciu tik as tokia begede vis dar tau nenusiunciau

Maniškiui buvo 1 metai ir 3 mėn. be kelių dienų. Pasiklausinėjau auklėtojų ir kūdikių namų soc. darbuotojų kaip patartų pradėti bendrauti, tia jos patarė pradžioje nesivesti vaikiuko į jokius susitikimų kambarius ar pan., o tiesiog pabūti grupėje, jam įprastoje aplinkoje. Tas tikrai pasiteisino, nes jau net po kurio laiko, kai buvo visiškai prie manęs pripratęs ir laukdavo ateinant, išėjimas į naują aplinką jį labai gąsdino. Ko ir norėti, juk žmogiukas nelabai ir įsivaizdavo, kad pasaulis daug daug platesnis už tuos keliasdešimt kvadratinių metrų, kuriuose su labai mažom išimtim buvo praleidęs beveik visą savo gyvenimą. Aišku po kiek laiko praėjo ir naujos aplinkos baimė, tada jau iš karto prašydavo eiti "tapu tapu", t.y. nebenorėdavo likti grupėje.
O sekasi manau kiekvienam skirtingai, ta prasme kad vaikučiai vis tik labai skirtingi, ir skirtingai reaguoja tiek į naujus žmones, tiek į kitas naujas patirtis. Manau labai svarbu bet kuriuo atveju žinoti, kad vaikai labai keičiasi, ir nedaryti daug išvadų apie jų elgesį ar charakterį iš vieno ar kelių pabuvimų kartu. ZAIKOS2 pasakojimai aprašyti prieš pusmetį irgi patvirtina, kaip pasikeitė jos mergaitė, netgi per kelias savaites nuo jų pažinties. Mano berniukas ir jo elgesys irgi labai keitėsi.

Ne, aš tiesiai į kūdikių namus nevažiavau, laukiau pasiūlymo iš VTAT, kurį gavau maždaug per 2 savaites nuo mano įrašymo į įvaikintojų sąrašus. Tada ir važiavau susipažinti konkrečiai su savo vaikučiu, kuris dabar yra mano sūnus Kad kai kurie kiti jo grupės vaikučiai irgi galimi įvaikinti sužinojau vėliau tarp kitko (iš auklėtojų, arba pažįstamų kursų dalyvių, kuriems tie vaikučiai buvo siūlyti ir t.t.)
Taigi nedaug galiu patarti apie kitas iniciatyvas, bet tikrai bet kuriuo atveju padės, jei draugiškai bendrausit su VTAT, įvaikinimo tarnyba ir t.t. Tiesiog daug ir nuoširdžiai klausinėkit visus kur įmanoma, ir jokiu būdu atvirai nesipiktinkit sistema ir pan., nes tada niekas nenorės pasakoti jums daugiau nei būtinai priklauso. Beje, jeigu domina vaikučiai su ne visai sutvarkytais popieriais, tada kaip suprantu vienas iš geriausių informacijos šaltinių yra būtent VTAT. O jeigu domina tik jau galimi įvaikinti, tada galit pabendrauti ir su įvaikinimo tarnyba

Aciu tau Ginte ZZ, kad "paprotinai " biskiuka , Aciu Julem uz atskyma taip tap . Be galo laukiam is taves naujienu, isivaizduoju, kaip ten pas tave dabar karsta, bet uztai kaip smagu !!! Sveikinu

Coco 24, pas mus situacija lygiai tokia pati. Mes dar vis gyvenam uzsienyje, eina sesti metai, bet siais metais tikrai griztam. Buvom atvyke i LT pries keleta men, apsilankem Kauno miesto VTAT, labai maloniai buvom priimti. Tiesiog sviesiai tiesiai vedejai isklojom tiesa, kad, norim vaikintis, kad noretumem ta procesa pagreitinti kiek imanoma, kad neturim juridiniu namu,kad tik grize nezinom kaip bus su darbais ir t.t. Taigi, mes parasem pareiskima (reikejo tik musu pasu) , vedeja sake, kad itraukia mus i galimu isivaikinti sarasus, po to renka savo informacija (ar neteisti ir t.t), ka tik pries keleta dienu is Pastoges gavom email, kad rugpjucio men rengiami kursai, o mes kaip tik rugsejui dviem savaitelem griztam, tai gal ir kursuose sudalyvausim. Del gyvenamosios vietos,mes registruoti kazkur Kaune, o kur, tai ir patys nezinom, greiciausiai bute, kuris jau seniai parduotas. Bet turim nama, kuris dar nera iregistruotas, nes ka tik pastatytas, bet vedeja sake visai nesvarbu, svarbu, kad jus parodysit, kur jus gyvenat faktiskai. Del financu, taip pat , sako pasidesit kokia 10 t Lt i banka, parodysit kad juos turit pirmai pradziai, o veliau susirasit darbus. Mano manymu tai pacioj pradzioj, o veliau kai prieis teismo diena, gal ir reikes kokiu kitu dokumentu, bet, manau su laiku ir taip viskas susitvarkys, darbai, namai ir t.t
Taip, kad mums pasirode tikrai nera taip sudetinga, kol kas. Sekmes !!

Oi aciu uz atsakyma, tikrai pradziuginai, nes galvojau, kad mums kolkas sansu nelabai yra... Reiskias viskas imanoma. Laukiu nesulaukiu tokios dieneles, kai galesim pradeti tvarkytis dokumentus...

Labutis,mes tokio pat likimo,kitais metais grystam is uzsienio,visam i Lietuva,ir taip pat meginsim isivaikinti leliu.Bet klausimu sitiek,kad nezinau ne ko klausti. Maniuska papasakojo labai idomiai,butu gerai kad taip galetu.O tu is kokio miesto?as is Klaipedos.