Vaiduoklis namie?

Taip, pvz., yra fizikai, kurie užsiima ryšiu su anapusiniu pasauliu.

Skaitau skaitau ir siurpas kunu begioja. as tikiu pomirtiniu pasauliu.

o del keistu nutikimu, tai vaikystej daznai pabusdavau su jausmu, kad kazkas salia manes stovi ir stebi, atrodo jauciu kad zmogus. sukaupus drasa ir greit atsisukus pamatydavau katina gulinti ant fotelio toleliau. nusisukdavau miegot ir tarsi girdedavau zmogaus zingsnius selinancius salia manes, atrodo ateina, atsistoja prie lovos ir ziuri. ramindavau save kad ten tik katinas, bet psakui pradejau tiket, kad jis kaip angelas sargas mane saugo. bet jau tiek isibaimindavau kad ir dabar tokia baile esu.....

Na as trumpai
Likus keliems menesiams iki vyro zuties,dingo jo vestuvinis ziedas.Vakarais jis ji nusiimdavao.Gal kokia savaite ieskojau ,bet niekaip rasti negalejau.Ir viena diena atradau papuosalu dezuteje,kur iki to laiko gal desimt kartu ziurejau .Ir toks suspaustas vos ne elipses formos.Tai vyro klausiu kur taip zieda sulankstei?.O jis sako kai nusiiminejau normalus buvo.Sako tikrai buciau pajautes ,nes tokios formos uzsideti jau negalejo.
Po vyro mirties ,labai norejosi prie saves visa laika tureti kazkoki daikta kuris su juo susijes,todel susiradau kazkada jo man nupirktas odines pirstines dovanu.Kiekviena ryta su jomis vaziuodavau i darba.Ta diena vaziuodama mikruske nusiemiau jas ir pasidejau ant keliu-sita tiksliai atsimenu.Kai baigesi darbas ir rengiausi jau iseiti, ju niekaip negalejau rasti.Pagalvojau, greiciausiai pamirsau stodamasi jas paimti ,ir jos nukrito ant zemes.Taip pradejo skaudeti sirdi,net apsiverkiau .Puoliau klausineti bendradarbiu gal vis tik kuri mate,-bet ne viena nepastebejo.Ir po keliu dienu rubineje rengdamasi darbiniu medicininiu chalatu,akis uzkliuvo uz chalato kurio jau nenesiojau kelis menesius ,-nes jis vasarinis su trumpomis rankovemis,o nelaime buvo atsitikusi sausio menesi.Automatiskai, net nezinau kodel ji paemiau is spintos,ir ziuriu,i jo kisenes ietos mano dingusios odines pirstines ...niu ir vel apsiverkiau .

labs mergynos...va skaičiau skaičiau...ir prisiminiau kad pats turiu kai ką atminty...
Gal tai ir nieko nereiškia.Bet kodėl iš atminties neišsitrina?
Kai mirė senelis (tėvo tėvas) man buvo 8 metai. Po laidotuvių senelę išsivežė teta, namai liko tušti. Tušti stovėjo gal pora metų, aš kasdien eidavau ar dviračiu važiuodavau pro šalį iš mokyklos, dar užsukdavau kokių vyšnių ar kriaušių užkapot...
Nieko aš ten nebijojau, viskas normaliai...
Ir vieną naktį SAPNAS....Einu tipo aš keliuku pro senelių sodybą, vakaras, bet tamsu dar ne visai.Troboj dega šviesa....Pro langą matau...senelį kuris moja man...tipo užeik.
Užeinu...Kažkaip lyg ir suprantu kad miręs jis, bet baimės nėr...Tiesiog užeinu...duris atsirakinęs,kaip įprasta...
Senelis viduj, bet kažkoks ne toks...na kažkoks lyg jaunesnis, ...energingas toks...tokio gyvo man neteko jo matyt..., lyg susierzinęs kažko, piktas be ne ant manęs...Vedžiojasi mane po visus kambarius, ant aukšto net kažkaip pabuvojom....ir kalba kalba kalba...Vat ką konkrečiai jis kalbėjo visko neprisimenu...Tik vieną momentą..."Įsikūriau naujoj vietoj, maniau ūkis bus...šnipštas išėjo, kolchozas suėdė...Namą pats stačiau, kiek vargau, maniau vaikams ir vaikų vaikams užteks - o palikot tuščią...atiduosit kokiem pijokam.".. AŠ JUK BLOGA NENORĖJAU - TIK LUBAS NUO PUVINIO APSAUGOT....
Vat šito aš visai nesupratau....
Pora metų turėjo praeit kol ryžausi papasakoti mamai šitą sapną....
Reikėjo matyt jos išraišką....nepamiršiu niekad...
Tada ji man papasakojo,..... kad pagrindiniai konfliktai jos su uošviu, pirminė priežastis del ko tėvai išsikraustė į kitą kaimą...na viskas prasidėjo kai mama ėmė džiauti skalbinius ant aukšto o diedukas tai daryti draudė ir bambėjo kad supūdys lubas.....
Va tep va.

man buvo 19. su draugais nusprendėme palėkti prie ežero pavakaroti. jauni, išsiblaškę, nerūpestingi. aišku, neprisisegę saugos diržų. kažkur pusiaukėlėje man toptelėjo mintis ir sakau vairuotojui (aš sėdėjau priekyje) - gal prisisegam saugos diržus. juokavom, prisisegėm. po poros minučių - virtome žvyruotame kely. Tik Angelui sargui galiu dėkoti už šią mintį - kaip sakė policininkai, turėjau iškristi per priekinį langą, tik diržas išsaugojo ................

pačią šiurpas krečia dar šiandien.

tik maldomis galiu dėkoti už galimybę likti čia.

nu,jo,cia tai geras


na,va,idomu,kaip skeptikai ivertintu toki ivyki

Intuicija, nuojauta

oi toki dalyka as ir turejau,tik atsisukus maciau ne katina ,o moters silueta juoda man grumojancia pirstu.Man buvo kokie 8 metai.Ilgai ilgai gal apie metus man rodes ta moteris,nesupratau nei kas ji nei kodel ji man pirstu grumojo.

Manau vaikai ta mato ir jaucia labiau nei suaugusieji.

Tema buvo sukurta išsiaiškinti kūdikio elgseną, bet pasipildė įvairiais pasakojimais. Labai gerai. Tik reiktų atskirti aiškiai du skirtingus dalykus - vaiko elgesį ir vaikystės prisiminimus bei nepaaiškinamus dalykus. Pirmieji dažniausiai neturi jokio "vaiduokliškumo". Vaikai žiūri ten, kur jiems įdomu. Ar įsivaizduoja, ar susidaro kažkokį vaizdinį - visai nesvarbu. Turbūt pritarsit, kad turėtų būti labai primityvus naminukas, visą laiką įsitaisęs ant spintos ir nesugebantis nuo jos nulipti ir pakeisti vietos. Mūsų dukra irgi metus laiko įsivaizdavo, kad turi šunį - reikėjo jo nepalikti išvažiuojant, nepriverti durimis, rūpintis, kad užmigtų ir pan. Jau atrodė, kad gal čia koks sutrikimas, bet kaip atėjo, taip ir išėjo. Prisipažinkim, ne mažiau išsigalvoja ir suaugusieji, tik kitaip (apie santykius, kitų žmonių požiūrį, ateitį ir pan.). Dėl vaikystės prisiminimų - augantis organizmas "praryja" įvairiausią informaciją. Ir tiesiogiai, ir netiesiogiai (kažką nugirsta, tuo metu tai nieko nereiškia, vėliau tai susijungia su kita informacija - pasamonėj gimsta kažkokia nereflektuota išvada, kurią priimame jau kaip konkretų potyrį). Dauguma prisiminimų taip ir prasideda - buvau 5 (6, 8 ar 9) metų ir matydavau tą ir tą. Dar dažniausiai vakare ar pabudę naktį. Ir svarbi pasakojimo detalė - patikinimas, kad tai buvo tikrų tikriausiai. Aš nepamenu, ar vaikystėj valgiau mėtinius čiulpinukus. Bet jei kas man nuoširdžiai papasakotų, kokie tie čiulpinukai ir, kad mano vaikystės metu jie tikrai buvo ir juos valgė - turbūt patikėčiau, kad ir aš valgiau. O patikėjęs ir kito paklaustas galėčiau papasakoti visai gražią istoriją. Dėl kvapų - tas pats - jie atsigamina pasamonėj. Aš kartais jaučiu specifinius vaikystėj užuostus kvapus. Nejaučiu jų realiai, bet tarsi ateina į sąmonę ir atsigamina. Iki smulkmenų, tarsi uosčiau dabar. Laidotuvių kvapai taip pat žmonėms giliai įstringa į sąmonę, nes laidutuvės palieka gilius emocinius išgyvenimus. Dėl barškėjimo, tarškėjimo ir bildėjimo - seniai įrodyta, kad žmogus per mažai žino ir kartais (užfiksuoti stebimi, aprašyti) jie niekaip nepaaiškinami. Nors dažniausiai paaiškinami (vėjas, katė, drugelis, kirvarpa, kaimynas ir pan.). Tačiau nutinka ir tokie nepaaiškinami dalykai (pvz. pėdutės), kuriuos esame vadinti stebuklais.

Nuo kada fizikai uzsiima rysiu su anapusiniu pasauliu?! Visiska nesamone!
Atleiskit, miela vaizgante, bet kuo daugiau perskaitau jusu postu, tuo daugiau juose absurdiskumo izvelgiu... Ar jus nemanote, kad rasant apie tokius esminius dalykus kaip egzistencija, nereiketu vadovautis vien savo vaizduote ir lakia fantazija?...

Mielos damos, paskaičius susidaro įspūdis koks įdomus jūsų visų gyvenimas. Tai bilda kasnors, tai vaikas ar šuo keistai elgiasi, tai matot siluetus. Ir aš taip noriu Gyvenime nesu mačius ar patyrus NIEKO paranormalaus ar nepaaiškinamo - jokių garsų, siluetų. Kame šaknys? Net dievas nebaudžia kai viešai teigiu, kad juo netikiu, kad mano tikėjimas kitoks (močiutė vis prikiša, kad dievas nubaus už tokius žodžius). Kartais atrodo, kad galiu sakyt ką noriu, atoveiksmio vistiek kažkaip nesulaukiu...

Ateis laikas ir sulauksi....