QUOTE(be rėmų @ 2011 12 21, 09:39)
Gal man geriau Vanduo galėtų paaiškinti, o kodėl tada budistai eina medituoti į kapinynus? Kad pažintų savo baimes, jos ištakas ir priežastis? Kad pamatytų pasaulio ir visko laikinumą? Ir baisu kažkaip net parašyti: ar pats esi pergyvenęs, kad materija, kūnas, nuosavas kūnas yra tik iliuzija?
Pavyzdžiui, tarp Mongolijos budistų labai populiarus ritualas, kurį dar 12 amžiuje sukūrė moteris, Tibeto joginė, Mačig Labdon.
Ritualas atliekamas vienatvėje, gyliai kalnuose.
Šaukiamasi dvasių ir dėmonų, o paskui atiduodamas jiems savo kūnas pasisotinti.
Arba kai Buda netikėtai pradėjo sakyti pamokslus kviečiančius ištvirkauti, tenkinti savo visas aistras, vogti, plėšti, nužudyti savo tėvus, mokytojus ir netgi užsiimti hanibalizmu, tai jo mokiniai pradėjo alpti išgirdę tokius pamokslus.
Be abejo, kad visos tos praktikos vyksta viduje, pscihikoje ir jokiu būdu negali išsivęržti į įšorinį pasaulį.
Tai galima sulyginti su gylios pscihoterapijos sensais, kurių metu siekiama išsilaisvinti iš destruktyvių, griaunančių gyvenimą pergyvenimų, siekiama išvystyti atjautos, gailestingumo jausmą , atsirišti nuo iliuzijos << aš >> ir t.t.
Visos tos praktikos būdavo griežtai įslaptintos, kad nebūtų neteisingai traktuojamos įvairiausių šarlatanų.
Visos baimės, siaubas, košmarai pscihikoje tokių praktikų metu yra siekiama transformuoti į malonumą, pasitenkinimą.
Nes siaubas yra neigimo signalas pscihikoje ir jis turi būti pašalintas.
Pavyzdžiui, kai aš kadaise 15metų atgal, buvau įnikęs į religiją ir meldžiausi už tuos, kurie man atrodė apsėsti, tai mane pradėjo naktimis nuo 23 iki 1val tame tarpe pulti tamsios jėgos, piktos dvasios.
Ir visa tai, tarpinėje būsenoje tarp miego ir budrumo, arba kitaip tariant trečioje savihipnozės stadijoje.
Pakaruoklius, vaiduoklius irgi matydavau tik toje tarpinėje tarp budrumo ir miego būsenoje, negalėdavau pajudinti kūno, nei rėkti, pilnai paraližuotas, matau kaip kariasi, jo gyvenimo kai kuriuos įvykius prieš karimasi ( ir viskas atitinka, pagal liūdininkus pažinojusius tuos pakaruoklius), paskui kai prieina prie mano lovos ir t.t.
Visus tuos siaubus ir košmarus ir net natūralų savo mirties išgyvenimą susitikimo metu su tamsos jėgomis transformavau į tokią palaimą, kad žodžiais nepapasakosi. Sulyginimui sakydavau, kad pajutau šventą dvasią fiziškai, kūnas tirpo tokiame malonume, emocijos tokios šviesios ir skaidrios, na nėra žodžių tam išreikšti.
Tokios ir panašios praktikos yra pavojingos, nes gali baigtis ir išprotėjimu.
Todėl senovėje praktikuojantys tantrą ilgai ieškodavo tinkamo mokytojo. Šiandienine terminologija, tai talentingi pscihoterapiautai.
Ne knygose teorijų prisiskaitę, bet išgyvenę ant savęs ir sėkmingai išlindę.
Kas liečia būsenų pergyvenimą, kad viskas yra tik iliuzija, ar viskas yra mano sąmonė, tai esu bandęs tas būsenas perteikti žodžiais, užrašyti. Bet deja, greitai supratau, kad tai tik sau pačiam...
