Kada metas skirtis?

#37
QUOTE(coliuke115 @ 2007 07 05, 15:21)
As su savo vyru gyvenu jau 9 metus. Taciau vis dazniau atrodo, kad taip toliau neimanoma. Pykciai barniai riksmai. Nors turbut 7 metus mes nebuvom pakele balso vienas ant kito. Tiksliau as nusileisdavau. Viena diena supratau, kad toliau nebegalima leisti lipti sau ant galvos, nes pagarbos del to nesulaukiau. Is esmes atrodo, kad vyras yra idealus: Istikimas, rupestingas, atsakingas, nelaksto, negeria ir taip toliau, bet pykciai nuolatiniai. Del smulkmenu... Mes gyvename kaip draugai. Jis netraukia manes kaip vyras.. Vis dazniau pagalvoju apie skyrybas, bet bijau, kad nesuklysciau. Gal tai tik laikina silpnybe, gal viskas praeis. Galu gale tikrai zinau, kad ir blogesnemis salygomis zmones gyvena.
Tikrai zinau, kad ne viena susidure su tokiomis problemomis. Gal turite minciu... Gal noretumete pasidalinti savo patirtimi. buciau dekinga...  rolleyes.gif

mano situacija, mano mintys doh.gif As kartais pagalvuoju, ar as laiminga? O noriu buti laiminga labai labai. Nenoriu piktys, nenoriu bartys. Kam toks gyvenimas...Pirma mints skirtys, nes as galiu rasti kita zmogu, vyras - tinkama sau moteri. Vaikai... labai myli teti ir mama...O tetis ar myli mama, o mama tecio? Gal tikrai reikia poilsio, pabegti nuo rutinos. Bet lengva pasakyti...pabegti, kur? su vaikais? Vieno zinau, kad santuoka nera iki gyvos galvos. Vyras keiciasi, zmona keiciasi ir jei keitimo laikotarpyje jie atitinka vienas kitam, tai puiku, nei ne...?
Atsakyti
#38
QUOTE(Fructic @ 2007 07 18, 22:25)
Labai svarbu, kad abu norėtų keisti blogus santykius šeimoje, nes, kaip žinia, vienas lauke-ne karys.

Neteko sutikti nei vieno išsiskyrusio žmogaus, kuris dėl skyrybų prisiimtų sau didesniąją kaltės dalį - visada tas nenorintis nieko keisti stuobrys kažkodėl būna antroji pusė... g.gif Todėl gal tai ne nenoras keisti, o nesusikalbėjimas, ką reikia keisti - vienam svarbiausia viena, kitam visai kita. Gal būtent todėl, kad jaučiamasi tuo didvyriu kariu, galinčiu savarankiškai sukurti dviejų (ir ne tik) žmonių laimingą gyvenimą (laimingą žinoma, kaip jį įsivaizduoja tas pats didvyris), ir užslopinama paskutinė sutuoktinio viltis išsaugoti šeimą.
Papildyta:
QUOTE(Fructic @ 2007 07 18, 22:02)
Atsakiau, rodos, visai nepiktai ir nesitikėjau tokios reakcijos. "Skyrybų nepateisinu jokiu atveju..."  g.gif Pavydžiu tau jaunatviško maksimalizmo. "Tu jį tiesiog turi.": šiek tiek užgavo, bet tiek to, daug ką gali atleisti besilaukiančiai...

Atsiprašau, jei užgavau - nenorėjau. blush2.gif Dėl jaunatviško maksimalizmo - sutikčiau, jei nepažinočiau pakankamai garbaus amžiaus bendraminčių.
Atsakyti
#39
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2007 07 19, 13:11)
Neteko sutikti nei vieno išsiskyrusio žmogaus, kuris dėl skyrybų prisiimtų sau didesniąją kaltės dalį - visada tas nenorintis nieko keisti stuobrys kažkodėl būna antroji pusė... g.gif Todėl gal tai ne nenoras keisti, o nesusikalbėjimas, ką reikia keisti - vienam svarbiausia viena, kitam visai kita. Gal būtent todėl, kad jaučiamasi tuo didvyriu kariu, galinčiu savarankiškai sukurti dviejų (ir ne tik) žmonių laimingą gyvenimą (laimingą žinoma, kaip jį įsivaizduoja tas pats didvyris), ir užslopinama paskutinė sutuoktinio viltis išsaugoti šeimą.
Papildyta:

Atsiprašau, jei užgavau - nenorėjau. blush2.gif Dėl jaunatviško maksimalizmo - sutikčiau, jei nepažinočiau pakankamai garbaus amžiaus bendraminčių.


Esu iš tų retų "egzempliorių" kurie kažkiek kaltės dėl skyrybų prisima sau(aišku ne didesnę dalį, bet pusę- tikrai). Ir kai bandžiau kažką keisti, tai tikrai ne vien jį, bet ir mūsų abiejų santykius. Tiesiog labai buvo sunku, kai bandžiau pakeisti savyje, tai kas jam nepatinka, o iš jo pusės jokių pastangų nesulaukiau. Patikėk, Smalsute, yra tokių vyrų, kurie mano, jog jie yra didelė vertybė, vien dėl to, kad jie vyrai.
Baltu pavydu pavydžiu garbaus amžiaus žmonėms, kurie nepateisina jokių skyrybų. Vadinasi, jie nugyveno labai laimingą gyvenimą. Mano tėveliai irgi gražiai gyvena, bet mama man visuomet sakydavo, kad skyrybos-dar ne pasaulio pabaiga, pasaulio pabaiga, kai gyveni šeimoj, kaip pragare ir nieko nedrįsti keisti. verysad.gif Galų gale, juk gyvenam civilizuotam pasaulyje, ir tėvams išsiskyrus, vaikai tėvo nepraranda. Pavyzdžiui dabar, mano vyras su vaikais atostogauja pajūryje, o aš viena namuose, lankau vairavimo kursus. Šią dieną nei vienas iš mūsų nėra labai nelaimingas. Įsivaizduokit dabar namuose visi sėdėtumėme "šeima" ir urgztumėme su vyru vienas nat kito. Ar tai vaikams laimė?
Atsakyti
#40
QUOTE(sindirela @ 2007 07 07, 11:48)
Patikėk kitos gyvena su daaau prastesniais vyrasi, ir geriančiais ir pas mergas lakstančiais ir smurtaujančiais, taip kad patikėk bent iš šalies atrodo kad vyras tavo nėra skirybų vertas 4u.gif


nežinau kaip kitiems, bet man nuo to, kad kitiems dar blogiau nė kiek nelengvėja...Pasiskaičius galima susidaryti nuomonę, kad jeigu vyras pakenčiamas, tai reikia ir kentėti g.gif

QUOTE(Meškuolė @ 2007 07 14, 07:40)
Vienintelis, kas gali padėti, protingas pokalbis. Ir sakyti reikia ne tai, kad aš visus 7 metus taikiausi su tavo nesąmonėmis, o tai, kad aš buvau nepatyrusi, todėl padariau klaidą ir iš karto nepasakiau, kas mums blogai.


O kas jeigu pradžioje santykių ji entuziastingai "priimi jį tokį, koks yra", po to vis užsimena, kad šį bei tą santykiuose reikėtų keisti, vėliau prasideda "pokalbiai" ir pažadai, kad nuo šiol bus taip ir taip, bet jie ir lieka pažadais... Tada ji vis primena "žadėjai", bet iš emės niekas nepasikeičia. Turbūt taip būna, kai santykiai netenkina tik vienos pusės, o kita nemato problemų. Ką daryti tokių atveju? DAR kalbėti? Grasinti skyrybomis? Gyventi toleruojant vienas kitą ir slopinant nepasitenkinimą?

Kodėl REIKIA priimti žmogų tokį, koks yra? Toli gražu ne visose situacijose gali sau įsikalbėti meilę kito trūkumams. Ir tikrai ne visada to reikia. Kam saugoti santykius, kurie neteikia džiaugsmo? Vaikai - atskira tema, jos čia neliečiu. Iš inercijos? Ar kad taip priimta? Būna sitacijų, kai ir puikūs žmonės išsiskyrę jaučiasi geriau, nei būdami kartu. Taip kad kategoriškai sakyti žmogui "kirkis" raba "nesiskirk" manau, negalima.




Atsakyti
#41
QUOTE(ilze @ 2007 07 19, 13:58)
Kodėl REIKIA priimti žmogų tokį, koks yra?


O kaip kitaip? Visi žmonės geri, tačiau visi skirtingi. O bandymas jį paversti tokiu, kokio nori, nužudo žmoguje kažką, kas vėliau pasireiškia dar labiau nepageidaujama elgsena. Jei tau jis nepatinka toks, koks yra, tiesiog nebūk su juo.
Atsakyti
#42
QUOTE(Meškuolė @ 2007 07 19, 15:15)
O kaip kitaip? Visi žmonės geri, tačiau visi skirtingi. O bandymas jį paversti tokiu, kokio nori, nužudo žmoguje kažką, kas vėliau pasireiškia dar labiau nepageidaujama elgsena. Jei tau jis nepatinka toks, koks yra, tiesiog nebūk su juo.


"Jei tau jis nepatinka toks, koks yra, tiesiog nebūk su juo." Su tuo sutinku. drinks_cheers.gif Bet perskaičius tokį sakinį: "Visi žmonės geri...", taip ir norisi paklausti, kokiam pasaulyje, moteriške, tu gyveni? Tai jau tikrai ne tam pačiam, kur ir aš. schmoll.gif
Atsakyti
#43
QUOTE(Meškuolė @ 2007 07 19, 15:15)
O kaip kitaip? Visi žmonės geri, tačiau visi skirtingi. O bandymas jį paversti tokiu, kokio nori, nužudo žmoguje kažką, kas vėliau pasireiškia dar labiau nepageidaujama elgsena. Jei tau jis nepatinka toks, koks yra, tiesiog nebūk su juo.


aš supratau, kad čia eina kalba apie tai, kad gyventi kartu bet kokia kaina etc.
Tą ir norėjau pasakyti, kad jeigu jis/ji nepatinka, kokie nors bruožai ilgainiui tampa nebepakeliami, nemanau, kad būtina save laužyt įsiteiginėjant "aš privalau jį priimti su trūkumais" ir varyti sau kaltės kompleksą kai nepavyksta.
tada paprasčiau tiesiog nebūti kartu.
Atsakyti
#44
QUOTE(Fructic @ 2007 07 19, 15:18)
Bet perskaičius tokį sakinį: "Visi žmonės geri...", taip ir norisi paklausti, kokiam pasaulyje, moteriške, tu gyveni? Tai jau tikrai ne tam pačiam, kur ir aš. schmoll.gif

O gal tu tiesiog nematai juose gerumo?
Nuvilia, įskaudina, užmušti norisi, bet pasakai sau, kad jis geras, kad jis tik ne taip elgiasi, nes kažko nesupranta ar nemoka, ir pasidaro miela. Kitaip ir į tuos blogus dalykus žiūri. Ką tik praėjau tokių emocijų virtinę.
QUOTE(ilze @ 2007 07 19, 15:23)
aš supratau, kad čia eina kalba apie tai, kad gyventi kartu bet kokia kaina etc.
Tą ir norėjau pasakyti, kad jeigu jis/ji nepatinka, kokie nors bruožai ilgainiui tampa nebepakeliami, nemanau, kad būtina save laužyt įsiteiginėjant "aš privalau jį priimti su trūkumais" ir varyti sau kaltės kompleksą kai nepavyksta.
tada paprasčiau tiesiog nebūti kartu.

drinks_cheers.gif
visada reikia vertinti, ar gaunu daugiau nei negaunu. jeigu labai mažai gauni, tai aišku, kad nejausi pasitenkinimo. o gal kitas iš to gaus, tai tegu duoda tai, ką turi, tam kitam. tiesiog jei gauni gana daug, nereikia reikalauti, kad dar ir to, ko negauni, gautum.
Atsakyti
#45
QUOTE(ilze @ 2007 07 19, 16:23)
Tą ir norėjau pasakyti, kad jeigu jis/ji nepatinka, kokie nors bruožai ilgainiui tampa nebepakeliami, nemanau, kad būtina save laužyt įsiteiginėjant "aš privalau jį priimti su trūkumais" ir varyti sau kaltės kompleksą kai nepavyksta.
tada paprasčiau tiesiog nebūti kartu.

Niekas lyg ir nesiginčija, kad tai paprasčiau - ilgainiui ėmė kažkas nepatikti, vadinasi susirenku žaislus ir kraustausi į kitą smėlio dėžę. Tik ar paprasčiausia išeitis visada pati geriausia?
Atsakyti
#46
QUOTE(_Smalsutė_ @ 2007 07 19, 15:55)
Niekas lyg ir nesiginčija, kad tai paprasčiau - ilgainiui ėmė kažkas nepatikti, vadinasi susirenku žaislus ir kraustausi į kitą smėlio dėžę. Tik ar paprasčiausia išeitis visada pati geriausia?


Kai tuokiasi neįvertinę, ar galės su tuo žmogumi gyventi, tai ir skiriasi taip pat.
Atsakyti
#47
QUOTE(ilze @ 2007 07 19, 14:58)
Kam saugoti santykius, kurie neteikia džiaugsmo?

O kas pasakė, kad santuoka - tai nesibaigiantis džiaugsmas? unsure.gif

Saugoti verta jau vien kaip kokybišką rūbą, kuris lyg ir išėjo iš mados - labai nemaža tikimybė, kad vieną dieną mielai jį išsitrauksi iš spintos kaip naujutėlaitį (žinoma jei per tą laiką neleisi sudoroti kandims).
Atsakyti
#48
QUOTE
Niekas lyg ir nesiginčija, kad tai paprasčiau - ilgainiui ėmė kažkas nepatikti, vadinasi susirenku žaislus ir kraustausi į kitą smėlio dėžę. Tik ar paprasčiausia išeitis visada pati geriausia?


QUOTE
O kas pasakė, kad santuoka - tai nesibaigiantis džiaugsmas? 

Saugoti verta jau vien kaip kokybišką rūbą, kuris lyg ir išėjo iš mados - labai nemaža tikimybė, kad vieną dieną mielai jį išsitrauksi iš spintos kaip naujutėlaitį (žinoma jei per tą laiką neleisi sudoroti kandims).


Aš nežinau, kaip galima manyti, kad pažėrus stereotipinių frazių esi visada teisus...

Ir ar apskritai galima įrodyti žmogui, kuris tikrai tikrai niekada niekada nesiskirs, kad kitiems kartais tai yra neišvengiama?

Kraustytis į kitą smėlio dėžę, kaip sakote, tikrai nėra paprasčiau. Plaikti per tiek metų susikurtą gerbūvį, vėl pradėti nuo nulio jums atrodo paprasčiau? O aš manau, kad paprasčiau yra kišti galvą į smėlį, kaip turbūt ir nutiko tai moteriškei su koldūnais.
Kas pasakys, kiek pastangų saugoti santuoką yra gana, ir kada to daryti nebeverta? Turbūt pateisintumėte tik tada, kai muša, geria, paleistuvauja? Kitu atveju - ką gavai, tą ir turėk, ir apie kitokius variantus nemąstyk, nes bus tik blogiau.

O perfrazavus - santuoką bet kokia kaina saugoti, nes galbūt kada nors ji gali pasirodyti visai vykusi. Ypač dar jeigu atitinkamai padirbėsi savitaigos srityje. Aš nesakiau, kas džiaugsmas kasdien turi trykšti fontanais, aš turiu omenyje, kai jo išvis nėra.

QUOTE
Kai tuokiasi neįvertinę, ar galės su tuo žmogumi gyventi, tai ir skiriasi taip pat.


Gaila, tačiau nėra taisyklių, kaip reikia įvertinti galėjimą gyventi kartu. Pagyventi kartu prieš santuoką? Draugauti tam tikrą laiką? Metus? Tris, kad pažiūrėti, ar tikrai meilė trunka tiek? Ir kiek laiko gyventi kartu, kad būtų gana pripažinti, kad tikrai netinka? O gal dar kaip nors kitaip?
Atsakyti