Kada metas skirtis?

va va Tik tada neaišku, kaip su tais, kurie tuokiasi tik CMB? O kurie gyvena 10 metų sumetę skudurus (ar žaislus, ar kitus reikmenis)?



Dėl pirmos dalies visiškai pritariu - teko susidurti, kai vienas lekia, kitas sėdi, ir pastarojo bandymai uždaryti pirmą baigėsi skyrybomis. Būtent dėl to, kaip ir sakai - kategoriškai buvo neigiamas žmogaus būdas, sakoma "tu pasikeitei", Nors iš tiesų pasikeitė tik "sėdinčiojo" lūkesčiai.

Aš manau, kad kiek besistengtum matyti žmogų gerą (galų gale, jeigu jis ir iš tiesų geras), visų pirma turi pats/pati savo jausmus ir mintis susidėlioti į vietą, pamatyti ką TAU duoda TAVO gyvenimas, o ne apie tai, ką tau turi duoti vyras. Paimkime moterį, užsiknisusią buityje, kuriai niekas nebesako komplimentų, nebegiria pagaminto maisto, kuri dovanas sau perka pati, šeimos atostogas organizuoja pati... Statistinę, laikančią tris kampus. Asmenį, užgožtą buities (ar mažai tokių?). O jei dar vyras iš antros pusės tampa konfliktuojančia puse, tada manau reta kuri užsikraus sau dar ir santykių gaivinimo naštą. Aš noriu pasakyti, kad turi būti kažkokia motyvacija, ne vien tai, kad mes esam susituokę ir privalom tokiais likti. Pvz., kad neįsivaizduoji savęs be to žmogaus ar panašiai.

"Dėl pirmos dalies visiškai pritariu" Iš šito sakinio supratau, kad bus prieštaraujama antrai daliai. Bet kažkaip nematau jos. Tos prieštaros.
Tu teisi taip sakydama. Visgi toji antroji pusė irgi tavyje turi matyti žmogų. Žodžiu, esmė ta, kad mes dažnai atsakomybę už savo laimę sukrauname kitam žmogui. Atseit jis blogas, todėl aš nelaimingas, jis nebūna su manimi, todėl aš nelaimingas. Taikau tai abiems pusėms. Labai teisingai pasakei: "pamatyti ką TAU duoda TAVO gyvenimas, o ne apie tai, ką tau turi duoti vyras".
O tas užsiknisimas buityje, kad ir kaip ten bebūtų, juk pats kaltas, kad užsiknisi. Kodėl moterys mano, kad jos privalo lyginti, skalbti, valgį gaminti, kambarius kuopti ir dar vaikus į mokyklą palydėti? Jos pačios paima visus tuos kampus ir laiko įsitvėrę. Tada jaučiasi gerai, tada jos kažką reiškia.

Žodžiu, žmonės, gyvenkim sau. Nesijauskim atsakingi už kito laimę ir nekraukim atsakomybės už savo laimę kitiems.
Papildyta:


Jeigu galima krikščionius vadinti sekta, tuomet - taip.

Nejauku turėtų būti tiems, kurie į bažnyčią tuoktis eina dėl gražesnės aplinkos, o į tokias "topines mintis", kaip, "Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria", dėmesio neatkreipia...

"Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria" yra Dievo žodis, o ne "topinė mintis".

čia ne prieštara turėjo būti, aš norėjau pasakyt, kad teoriškai viskas skamba teisingai, bet praktiškai pritaikyti galima nevisada. Nevisada norisi kovoti kovas dėl "mūsų", nėra jėgų nusipiešti sau laimingą perspektyvą su tuo žmogum, dėl kurios atrodytų verta stengtis.

gerai, tegu ir pati kalta, kad užsivertė buitį ant savęs, bet tai ką, jeigu jau užsivertei, tai ir tempk iki galo? Ir nemanau, kad tai įsiprasminimo būdas, tai tikrovė tokia. Džiugu, jeigu vyras auklėtas taip, kad bulvių skutimas ir indai kriauklėje siaubo nesukelia, bet tai kol kas išimtis, ne taisyklė.

Aišku, įvedus į lygtį namų tvarkytoją, abiems sutuoktiniams patinkančias profesijas/veiklas, padorų biudžetą, turiningą laisvalaikį, dalykai taptų paprastesni. Tada lieka vienas kitam įdomūs žmonės, temų randantys kitokių nei "paskola" "remontas" "pirkiniai" ir pan.

Prisitaikiau prie Affrodite stiliaus.

smalsiuk nuo kada prisitaikyt pradejai??

Taip, ilze, tu teisi. Gyvenimas yra baisingai sudėtingas. O kartais mes jį dar sudėtingesniu padarome.

Aišku, jei gyveni su tokiu, kuris sako, daryk mane laimingu, jokie išvedžiojimai nepadės. Visgi tuos dalykus, apie kuriuos mes čia kalbame, turėtų daryti abu.

na, nemanau, kad ta moteris, kuri kreipesi pagalbos del savo problemos, galetu ka nors besuprast is tu jusu filosofiniu isvedziojimu....reikia konkreciu patarimu, o ne barstyti pudros miltelius..

Na, šiandiena nusprendėm su draugu skirtis.. skauda labai, bet neįmanoma daugiau būti kartu, kai:
- atsikėlęs ryte tau nenusišypso o tik piktai dėbteli
- kai nebeišeina paatvirauti nes viena pusė kurčia
- kai nusileidi per kiekvieną konfliktą, kad tik neišsiskirti, taip jis įgauna tam tikrą pranašumą, nes gali tavo silpnumu manpuliuoti
- kai nebeišeina jo pralinksminti ar tiesiog priversti nusišypsoti
- kai tiesiog jis nebekalba
- kai pavargsti viską daryti viena
- kai namų ruoša, vaikai ir kt. rūpesčiai atsigula ant tavo vienos pečių
- kai tiesiog esi ignoruojama o ašarų nebemato ar net įžeidžiai į jas reaguojoa
- kai konflikto metu atsiranda skaudūs užgauliojimai
- kai prašai jo kažko ir jis negirdi, turi kartoti bent savaitę kol nekyla dėl to konfliktas
- kai prašai atsakymo jis tik gūžčioja pečiais
- kai su tavimi jis dirba, bet paskambinus draugam išeina su šypsena ir gali nelaukti gryžtant...
- kai pati pastebi jog kabinėjiesi prie smulmenu ir vien todėl, kad išties tave jis erzina, nes elgiasi su tavimi taip, kaip prieš tai išvardintuose punktuose
- kai jis pyksta jog nesimyli tada kai JIS nori ir nesvarbu, kad išties prastai jautiesi, ar kad išbudinta naktį kai jis gryžta netrykšti noru su juo tuoj pat aistringai permiegoti.. bet juk aš ne androidas...
- kai vietoje to, kad spręsti proglemų priežastis jis kalbėtų, tai jis tiesiog išeina..
- kai tu jam turi daug ką papasakoti po dienos, nori papliurpti kaip anksčiau, o jis tyli ..
- kai antra pusė tiesiog tampa nelinkusi nusileisti ar ieškoti kompromisų.
- ir žinoma, kad dėel šių dalykų man dingsta noras mylėtis.. visgi kai kažas yra negerai norisi tai išsiaiškinti ir tuomet būtų ir tie jausmai lovoje. Bet dabar gaunasi taip, kad turiu prisiversti... aišku, po to viskas būna gerai,m bet iki to momento, tas jo lindimas mane erzina...




uoj.. sunkiausia, kad niekada nebus TAS laikas skirtis.. visada tai yra nepakeliamai sunku... ir visada bandai lyg ir užglaistyti tuos dalykus, bet vis tiek jie niekur nedingsta. Visgi negali viena pusė tik stengtis santykius išlaikyti. Dar labai sunku kai skyrybų metu pradedi atsiminti viską kas buvo gerai. O buvo tiek daug. Ir kartais net tai blogais periodais pastebi, kad jam ne visvien.. Bet.. Kažkoks užburtas ratas.. Liūdna. Kaip aš pavargau... Nebesuprantu ar aš esu per daug reikli, ar visos moterys tokios, ar čia išties svarios priežastys.. Galvoje jovalas. NAmie blogai.. Uoj.. atrodo kad sprogsiu..

Perskaičiau Zitlali išvardytas priežastis. Dar pagalvojau apie emiliuks pastabas.
Ne, mes čia tik pudros miltelius galime pilstyti. Kad ir Zitlali atveju. Kas pasakys, kiek ji iš tiesų stengėsi, kiek iš tiesų vyras nesistengė, kas iš tiesų blogai. Geriausiai tai žino ji ir jis, bet gali ir jie nežino. O mes galime tik svaičioti.
Nejaugi čia žmonės kreipiasi norėdami gauti konkretų patarimą konkrečioje situacijoje? Su žmogumi gyventi - tai ne dulkių siurblį įsigyti (o netgi čia nuomonės subjektyvios). Gali pasiskaityti įdomių minčių, samprotavimų. Bet negi kažkas tau pasakys, kas su jumis negerai?

Patarti žinoma, kad čia patars, bet jau ar priimti patarimus pačios reikalas. Visgi teisingai sakai, situaciją žino visvien geriausiai tik pora. Juk neįmanoma nešališkai nupasakoti viso kartu praleisto laiko ir kiekvienos smulkmenos Patarti tokiuose dalykuose čia yra be galo atsakingas ir sudėtingas momentas. O ir pačios istorijos visada yra rašomos tik jau kai tikrai 'užknisa' viskas Tai jos visos ir panašios būna. Su nuoskaudom, liūdesiu ir t.t. ir aišku išklausoma lieka tik viena pusė. Čia daugiau eina ne patarimo prašyti o užuojautos. Nes mamos moka užjausti., O kartais tokiais momentais labai padeda.