Kada metas skirtis?

Na, maniskis ne karta yra sakes, kad jeigu harmonijos nera, tai as kalta, nes man viskas netinka ir tai as gadinu atmosfera seimoje . Va tokie tat musu pokalbiai siekiant harmonijos

O kaip kitaip, jei ne gražiai ir švelniai? Komanduoti, diriguoti ir įsakinėti??? Atsipeikėkit. Jei šitaip elgiatės su savo vyru, nesistebiu, kad kyla problemos

Laba,

prisedau ir as parasyti, nes nebezinau jau kam issikalbeti. Nesinori eiti ir skalambinti visiems aplinkui, kad galvoje dedasi uraganai, kad psichika pakriko, kad ziauriai sunku ir baisu..
Su vyru esam susituoke virs 3 metu, kartu dvigubai tiek. Geras jis, myli mane, myli musu vaika.. Bet jauciu, kad nebemyliu jau jo.. Jis susirado visiskai sau patogu darba, t.y. kuriame nereikia nieko dirbti, tik atbuti, dirba visas 7 dienas per savaite, o tas darbas nereiskia, kad jo atlyginimas didelis.. Jis pasikeite visiskai, nesirupna savo isvaizda, garderobu, kunu.. Nustojo bendrauti su draugais, ju nebeliko. Tiesiog apkerpejo, pasidare nebeidomus, neteko mano pagarbos. Nuolat kartojau jam, kad reikia kazka daryti, gal pakeliauti kartu, gal kazkaip kitaip atgaivinti jausmus, graziai ir neizedzianciai pasakydavau, kad reikia ir plaukus pasitvarkyti, ir graziau apsirengti, pati pirkau jam rubus, kosmetika ir t.t. Bet..
Esu pati labai nepastovi, bet nuolat kalbu su juo vyru kalba - tiesiai sviesiai, be jokiu tarp eiluciu, ir prasau is jo to paties, visada isgirsdavau, kad viskas su manim puiku, jis labai myli, kad as labai jam patinku ir t.t.
Pries kelias dienas pasakiau jam, kad mums reikia pabuti atskirai. Tai yra sunku, nes turime nemenka paskola uz busta, tad antrajam moketi nuomos uz kita busta apskritai neimanoma. Bet leidau jam suprasti, kad man gana, ir kad mums yra sansu isgelbesi musu santuoka, bet kai jis pasistengs ismokti gyventi, megautis, ieskoti budu tobuleti, prades savimi rupintis.. Nuo to laiko nebendraujame, namuose spengianti tyla..
Jauciu, kad tolstu dar labiau, ir matau, kad suklijuoti visko gali nebepavykti.. Tuo paciu darosi labai liudna, tiesiog gaila, kad tai ivyko..

Stai tokia as, kiti sakytu daro problema, kur jos nera. Bet esu jauna mergina, ir manau, kad ateities nusipelniau geresnes. Ar suprantate mane?

O kas gamina valgyti,aptvarko,kai jus pvz sergate?

Na zinau, yra tokiu asmenybiu, kurie visada mato problema kituose, bet esme, kad jie patys dazniausiai buna problema, tad pokalbiai su tokiais tas pats, kad su pliku pesiotis

As pati... tikrai buvo tokiu situaciju, kad sirgau, ir buvau su l. auksta temperatura... Tai tvarkytis jau nesitvarkau. Zinoma ir jis nepajudina nei pirstelio.
O kas liecia maisto gaminima, tai irgi buna mano beda. Pati issiverdu arbatos, koki sumustini susitepu. Siaip dazniausia jo taktika buna tokia, kad staiga ir jis labai "blogai" pasijaucia ir guli salia... nes kaip minejau jo namuose dvi vietos: lova arba vonia.. siaip pavyzdziui isvaziuoja i darba ir visa diena net nepaskambina, ar man ko reikia, gal vaistu kokiu ir pan. (kai sergu)
Viena karta buvau isvaziavusi savaitei, tai namuose viska radau taip kaip ir palikau. PVZ.: stovejo puodas su virtomis bulvemis, tai po savaites radau lygiai toje pacioje vietoje, tik sau su "pukeliu"..
Papildyta:



Tikrai labai sudetinga situacija. Man panasu, kad jusu vyrui depresija..

Aš gerai jus suprantu,tiesiog vyras priprato,kad jūs visada šalia,o dar vaikelis yra. Manau negali žmogus per trys metus taip staigiai pasikeisti,tik meilė-seilė daro savo,tame laikotarpyje kai esame visi isimylėji mes labai stengemes,ypač vyrai. Nors yra ir moteru kurie po vedybu apsileidžia.Aišku nežinau visos jūsų sutuacijos,bet mano vyras iki tol kol nesutiko mane irgi nelabai prižiūrėjo save,paskui pasikeitė,pradėjo drabužius pirkti,odekolonus gerus...,o dabar jam nesvarbu kaip jis atrodo,gali visa vakara su glaudem namie prasivaiksčiuoti
Papildyta:

Ne depresija jam,o tiesiog nenori nieko keisti. Depresija labai sunkus susirgimas,o kad žmogus neprižiūri save gal reikia ieškoti atsakymo iš tėvų,vyro mamos. Mes viską atsinešam iš vaikystės,savo šeimos.
Papildyta:
Papildyta:
[quote=Tigriukė@,2011 10 03, 21:23]Labas vakaras visoms.
Norėčiau užduoti klausimą kuris neduoda man ramybės . Kur tas paskutinis taškas kai reikia skirtis su vyru,kada jūs supratot kad kitos išeities nėra-vienintelė išeitis skyrybos. Ar verta dėl vaikų,dėl bendro turto gyventi kartu. Gal reikia ieškoti kitą išeitį,gal galima pasikalbėti su šeimos psichologu,nors žinau ką jis gali pasakyti. Mano vyras gali būti "geru" ir "suprantančiu" tik dvi-trys dienas,paskui ta pati istorija. Neturiu pasitikėjimo,nežinau kuo laukti iš juo kitą dieną... Pradėjo išgėrinėti,gali visą savaitę gerti,ne daug bet užtenka tam,kad kabinėtis prie manęs,vaikų. Ką daryti nežinau. 1000 000 kartų  dėl vaikų ir kitų dalykų nuoširdžiai norėjau išsaugoti mūsų šeimą.Nenoriu daryti greitu išvadų,bet man rodos laukti stebuklo iš juo per vėlu. Arba kentėti,gyventi banguotą gyvenimą su  tiranu arba skirtis. Patarkit prašau mamos,nelikit abejingos. P.S. ir dar jis pradėjo paranoiškai pavydėti,nesveikai be pagrindo.     

Papildyta:

[/quote
Gaila,kad niekas į mano postą neparašė nei žodelio,tieko to...pripratau ]

Taip, as irgi nemanau, kad mano vyrui depresija, tiesiog salia stipri ir viska ant savo peciu naturaliai uzsikraunanti moteris. Bet negaliu saves versti tingeti, nieko nedaryti, as veikli, aktyvi, lekianti, daranti.. Ir jis priprato.. Tad mano kalte didele tame, taciau as nezadu apkerpeti ir leisti savo vyrui reikstis.
O buvo jis kitoks, norai buvo dideli, siekiai dideli, o dabar nieko nebeliko.. Manau, pasitikejimas savimi dingo.

Tigriuke, niekada nesutiksiu, kad reikia gyventi del vaiku. Visos tevu emocijos, nesutarimai, harmonijos nebuvimas persiduoda vaikams, ir tikrai nieko gero neduoda. Juk laimingi vaikai auga tik pas laimingus tevus.. O kada taskas, tik pati gali atsakyti. Kai jau nebegalesi salia jo buti.. Kai pasakysi sau, kad pavargai, ir nori geriau.

Strongnotweak ,ačiū kad atrašet. Esate visiškai teisi dėl vaikų,man viena gera draugė tą patį sako,dėl vaikų neverta gyventi su vyru,tačiau gyvenimas kartais neprognozuojamas,atrodo va tas taškas kai nieko nereikia laukti tik bėgti nuo juo (vyro),bet paskui vėl kaž koks prašvesejimas ateina,nors trumpas bet vistiek atrodo galima ir vėl "pakentėti dėl vaikų". Man trūksta pinigų tam,kad išsiskyrti,turim paskola,jis mane pastoviai gasdina jeigu skirsime teks būto atsisakyti,pas tėvus savo ne už ką nevažiuosiu,mano tėvai atskira tema,jie labiausiai bijo,kad išsiskyrsiu,jie seno požiūrio žmonės ( ypač tėvas).

[/quote
Gaila,kad niekas į mano postą neparašė nei žodelio,tieko to...pripratau ]
[/quote]
Čia tik tavo pačios sprendimas, juk nepulsi skirtis, jei mes čia SM taip pasakysim ir neliksi su juo, jei jau apsisprendei Mes galim tik išsakyti savo nuomones, bet jos nėra panacėja. Nei mes, nei joks psichologas už tave nenuspręs, tik pati, nes tu gyveni toje situacijoje, o mes ką, mes tik iš tavo postų susidarom bendrą vaizdelį, garsiai pamąstom ir tiek

Tai del paskolos gyvensit? Pas mus tas pats, tie uztemimai ir prasviesejimai, pazadai jau metus tesiasi. Paskola didele labai, bet jeigu bus priimtas sprendimas - isgyvensim

severa,aš neprašau už mane spręsti skirtis su vyru ar ne,bet kodėl negaliu paprašyti patarimo iš mamų,kurios irgi turi arba turėjo panašiu problemu Žinok,kartais geras nuoširdus patarimas nors ir neišprendžia problemu,bet tam kartui nors kiek lengviau pasidaro,kad ne viena tokia esu ir vyrai mūsų kaž kuo panašus. Man dažnai atrodo,kad Lietuvoje vyrai išlepinti,ne vyriški,aišku ne visi,bet labai daug tokių,kurie žiūri į žmonos burną ir laukia stebuklo,o pats sėdi ir nieko nedaro.
Strongnotweak dėl paskolos tikrai negyvensiu,tik reikia viską apsvarstyti,jeigu būčiau viena seniausiai išeičiau,bet esu dviejų berniukų mama.