Turbūt reiktų pradėti nuo to kad mūsų grožis apsigyveno mamytės pilvelyje pirmąją vestuvių naktį.
Man šis ženklas daug tvirtesnis Dievo palaiminimas nei žiedų sumainymas
Nuo pat pirmos akimirkos buvau įsitikinusi, kad
ir abu su vyru be proto džiaugiamės. Visas nėštumas mūsų naujoje šeimoje buvo pakylėtas, nors nesklandumų buvo daug- vaikelis sunkiai tvirtinosi, pirmus mėnesius labai pykino ir buvo liepta tik guleti, vėliau teko ir ligoninę aplankyti. Labai stiprią paramą gavau iš daktarytes ir jos sesutės, pas kurias lankiausi. Niekad man nebuvo sakoma kad man gręsia persileidimas (kaip kad man buvo išrėžta ligoninėje), tiesiog švelniai paaiškindavo koks svarbus man yra poilsis ir kaip svarbu yra kasdien glostyti savo pilvuką sunčiant pačias šilčiausias mintis...Gimdymo terminas buvo nustatytas rugsėjo 24d.. todėl drąsiai prisiregistravau Supermamoj pas pačias pačiausias `06 rugsėjinukes.
Bet mažoji visai nenorėjo atsisveikinti su šiltu savo namuku ir jau darėsi neramu... praėjus savaitėlei, jau atrodė kad niekad taip ir negimdysiu... išsiruošėm su vyru ramiai praleisti sekmadienį. Nuvažiavom prie Baltijos jūros pasivaikščiojom, aplankėm močiutę, o tada sumastėm kad būtų šaunu ir į pirtį pas tėvelius nulėkti... Visą dieną jutau kažkokius skausmukus, bet maniau kad tai paruošiamieji sąrėmiai. Kol vyras maudėsi pirtyje, sąrėmiai vis stiprėjo, o aš negalėjau aplinkiniams išsiduoti, nes būtų supanikavę. Davus vyrui ženklą susimetėm daiktelius ir išlekėm niekam nesakė i ligoninę.Dieve, koks buvo šokas pamačius gimdymo palatą...
ir kokios tik nesisuko mintys... norėjosi pabėgti kai niekas nematys... Buvo taip bloga, taip nemalonu. Visos procedūros tik dar labiau erzino. Vėmiau ir alpau ir protelis jau susisukti pradėjo. Galiausiai apsispendžiau epidūrui. Tada sekė ramus laukimo laikas. Labai sekėsi mums su daktarais- akušerė labai maloni ir švelni pasitaikė. Nors gimdyti sėkėsi tikrai sunkiai (padėti subėgo net kelios moteriškės), bet jokio skausmo jau nebepamenu. Tuo metu kai ant pilvelio uždėjo man ta grožį... nesuvaldomai riedėjo ašaros...
o mūsų mažytė žiūrėjo tiesiai man į akis ir neverkė (kaip kad rodo filmuose), ji žiūrėjo savo juodom juodom akim... Nuo šitos akimirkos pasijutau lyg prožektorių šviesoje ir eičiau, tiksliau skrisčiau raudonu kilimu... Mane veža į palatą. Seselės kalbasi kaip vienos vyras vakar vėlai gryžo , kitos šuo batus apdirbo... O man atrodo kad visas koridorius nušviestas ryškia šviesa ir mes šiandien pakylėti aukščiau žemiškų rūpesčių... 
ir kai naktį pramerkus akis pamačiau kad mano vyras bijo užmigti- saugo mus abi- vėl užliejo šilta jausmų banga. TAIP GERA BŪTI MAMA!!! 
