Ar verta pirmai rodyti iniciatyvą?

Sveiki Norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę. Situacija tokia:turiu draugą (draugaujam jau daug metų), bet paskutiniu metu pas mus krizė. Pasakiau jam, kad jo nebemyliu, kad nebenoriu ir nebegaliu gyventi kartu, prašiau išsiskirti gražiuoju ir palikti mane ramybej. Bet jis nesutiko, sakė suprantantis, kad pats yra kaltas, kad pasikeis, kad įrodis kaip mane myli, sake kad pamatysiu kaip ir vėl jį pamilsiu. Aš jam tiesiai šviesiai pasakiau, kad aš net nebenoriu bandyti, nebenoriu pamilti. Žodžiu jis vistiek įkalbėjo, pasiliko, savo pažadus vykdo. Nėra jis blogas, tiesiog kiekvienas turi savo trukumu. Manau, kad paprasčiausiai atšalau, nebemyliu. Tiksliau myliu jį, bet greičiausiai kaip draugą, nes vistiek nemažai metų praleidom kartu, daug išgyvenom kartu. Žodžiu pasakiau žmogui ką jaučiu, jis prašė leisti jam įrodyti kaip mane myli, o aš žinoma negalėjau atsakyti, nes gražiuoju nepadėjo, o bloguoju aš nemoku kalbėti Taigi dabar bandom bet jausmu iš mano pusės nulis.
Dabar problema tame, kad jaučiu kaip pradeda patikti kitas žmogus. Jausmai nėra dar labai stiprūs. Tiesiog jau kelis metus mano širdis trokšta tikros meilės ir gal būt dabar rado tą žmogų. Bendraujame oficialiai (sieja darbas), po truputi pradedame bendrauti šilčiau (jis kaip ir mano netiesioginis direktorius). Bet jokių užuominų apie artimesnius santykius nebuvo, jis žino kad turiu draugą.
Klausimas: kaip manot ar galiu pirma parodyti tam žmogui, kad jis man patinka? Aš nekalbu apie karimasi ant kaklo ar kažkokias dviprasmiškas užuominas. Aš tiesa sakant net nežinau kaip reikia vyrus "kabinti" Tiesiog gal man reiketu ji paklviesti kavos (jis mane vaisina kai aptarinejam darbo reikalus) na su mintim kad galiu ir aš jį pavaišinti, ar dar kažką panašaus padaryti. Na aš net nežinau ką daryti, tiesiog nebežinau kur dingti, neberandu sau vietos, atrodo nebegaliu daugiau laukti. O gal su juo neverta net prasideti? Juk paskui kartu teks dirbti? Žmonos jis neturi, o dėl draugės nežinau. O kaip mano draugas? Kol dar nieko rimto nėra nenoriu jam sakyti, gal išvis nieko ir nebus. Bet jau žinau, kad jei matyčiau kad su tuo žmogumi gali kas nors išeiti iškart draugui pasakyčiau kad viskas. Bijau jį labai įskaudinti. Bet ką aš galiu padaryti, kad jam nebejaučiu meilės, aš jam nemeluoju, aš jam viską pasakiau, bet jis pats nenori manęs paleisti. Šventai tiki, kad viskas pasikeis. Žodžiu labiausiai domina nuomonė ar verta kažką pradėti (pirmai parodyti kad mane domina) su viršininku? Ir kaip tai reikia daryti subtiliai, nenoriu pasirodyti pasirengusi pulti ant kaklo, tiesiog norėčiau kad jis suprastu kad man patinka ir kad mūsų santykiai su draugu beveik baigti, kad jei ir aš jam patinku kad nebijotu rodyti iniciatyvos.
Na ir suvėliau aš čia kažkoks minčių kratinys bet gal suprasit ir parašysit savo nuomonę. Iš kart prašau nepulkit manęs smerkti, nes aš dar nieko nepadariau, nieko neišdaviau ir niekam nemelavau tiesiog parašykit ar verta man čia kažką bandyti arba pasakykit kad baigčiau svaigti

Su tuo draugu, mano nuomone, be reikalo tąsaisi Jis šaunuolis, kad kovoja už savo meilę, bet jei supranti, kad jo nepamilsi - kam švaistyti laiką, emocijas? Jis, man atrodo, nėra užtikrintas, kad nieko nebus, nes tu GRIEŽTAI nepasakei NE. Paaiškink, kad esmė ne žmoguas gerume ar blogume - tiesiog meilė renkasi pagal kitus kriterijus ir pakeist kažką nelabai išeis... Jei ne - su tavo švelniu charakteriu ir nenorėjimu skaudint įtariu prasitąsysit iki vestuvių.

Antroji dalis - megsti tarnybinį romaną tikrai nėra gera mintis Ypač jei baigsis ne itin teigiamai- dirbti kartu bus jei ne neįmanoma, tai žiaaauriai sunku. Bet įtariu, kad taip paprastai nenurimsi, todėl aš siūlyčiau tiesiog neskubėti Juk rašai, kad santykiai šiltėja - tai manau gali sau leisti nusiųsti kokią žinutę paštu (kad ir kažką iš tų .pps), pakviesti kavos irgi nebūtų tragedija, tik neskubink visko (žinau, kad tai labai sunku, jei atsiranda jausmai - gi iš pražių taip visko norisi )

Tai va to tarnybinio romano aš ir bijau. Bet jau taip jis man patinka, kad negaliu dar baisu, kad nepaaiskėtu kad draugę turi, tada visai nekas gautusi. Gal protingiausia būtų laukti ir leisti įvikiams patiems vystitis, bet taip sunku kai viskas taip neaisku, kai siela taip trokšta kažką mylėti, nes turbūt nebeatsimenu koks tai jausmas.
O dėl savojo draugo tai nežinau. Na kas mane pažįsta tai žino kokia aš: nemoku pykti, nemoku bartis ir būti griežta. Manau kad atsiradus kitam žmogui mano gyvenime aš sugebėčiau griežtai, tvirtai pasakyti jam ne. O dabar tiesiog liežuvis neapsiverčia, nes jis taip stengiasi, neturiu nė vieno priekaišto jam, lepina mane, 1000 kartu per diena girdžiu kad myli mane. Iš dalies net pyktis ima ant saves kad nemyliu tokio žmogaus

negi niekas neturi nieko pasakyti šiuo klaisimu?

Tavo situacijoje pirmai rodyti iniciatyvą nepatartina. Tačiau tu gali atvirai parodyti, kad tau yra malonūs jo rodomi dėmesio žestai. Tik tiek. Jei matysi, kad santykiai vystosi toliau, manyčiau, derėtų išsiaiškinti, ar jis "laisvas" ar ne. Jei laisvas, viskas priklausys nuo jūsų abiejų, jei ne - situacija dviprasmiška. Todėl ir verta pačiai nesuskubėti.

O su vaikinu...Kam tasytis, jei nieko nesigauna? Pagailėk žmogaus laiko ir jausmų. Jei jis nesugeba nutraukti santykių, nutrauk juos pati.

Gyventi su žmogum tik iš gailesčio... nesuprantu kam to reikia. Vyras pažemintas, tu nelaiminga. O būdama nelaiminga, pradėsi darytis kandi ir pati nebepajausi, kaip pradėsi nekęsti. Turėtum rasti būdą su juo atsisveikinti.

Į mintį, kad tarnybinis romanas yra negerai, galiu pasakyti, kad ne visada, nes šiais laikais darbo vietos pakeitimas yra visai nesudėtingas procesas. Be to, niekada nežinai, kaip pasisuks gyvenimas, gal darbą pakeisit kuris nors dėl visai kitų priežasčių.

O vyrukui, kuris Tau patinka reikėtų duoti suprasti. Paflirtuok su juo pokalbio apie reikalus pradžioje arba pabaigoje. Tik nepersistenk, kad neatrodytų, jog pamiršai reikalą dėl kurio geriate kavą. Rask priežąstį susitikti dažniau. Į pokalbį įpink neoficialaus pokalbio akimirkų...
Žodžiu elkis taip, kaip Tau sufleruos moteriška intuicija

O dar klausimas. Atsitiktinai pildydama dokumentus pastebejau, kad to direktoriaus gimtadienis neuzilgo. Kaip manot ar deretu man ji pasveikinti ar ne? Ta prasme pasveikinti zinute, arba tel.skambuciu ar tiesiog email'u

Verta ar neverta turbūt priklauso nuo to kokie tavo planai to vyro atžvilgiu
Bet kiek suprantu, tu noretum atkreipti jo demesi, todel, manau, pasveikink. Bet velgi tai reiketu daryti subtiliai... Lyg ir kolegiskai, bet su lengvu asmeniskumo prieskoniu

Aš galiu pasakyti tik tiek - neskubėk dėti taško savo vaikino atžvilgiu. Pati sakai, kad draugaujate daug metų (jei teisingai supratau, ir kartu gyvenate) - gal tiesiog išsisėmė tokie jausmai, kokie buvo kažkada, nuo pirmojo susižavėjimo, bet ar reikia dėl to panikuoti? Tavo vaikinas elgiasi labai protingai, mėgindamas išsaugoti tai, ką tiek metų kūrėte, ir būtų išties kvaila pasinaudoti proga iškeisti tokį atsidavusį žmogų į tarnybinį romaniūkštį su vyru, kuris net neaišku, ar yra laisvas. Man tiesiog atrodo, kad padarei nepakankamai, kad galėtum priimti sprendimą, jog su dabartiniu vaikinu jums ne pakeliui. Kone visos poros anksčiau ar vėliau išgyvena tokius laikotarpius, kai regis beliktų skirtis, bet neišsiskyrus meilė kaip jausmas (o ji toli gražu ne vien jausmas) vėl sugrįžta - kitokia, bet net stipresnė.

Man buvo lygiai taip pat tik kitam lygmeny - aš dar jaunutė Buvo lygiai tas pats su vaikinu savo, tai nulėkiau pas kitą, bet paskui grįžau, kai pamačiau , kad geriau nebūna ir esu šimtą kartų laimingesnė. Gal dėl to kad įsitikinau savo pasilakstymu, ar man tas žmogus reikalingas ar ne?
Jei tau labai nusibodo viskas, tai padaryk pertraukėlę, pažiūrėk kaip einasi, o paskui spresk kas bus toliau( gal viršininkas visai ne toks puikus) , nes jei tavo vaikinas myli - tai leis grįžti.
va ir primaliau, tikiuosi kas nors suprato ką norėjau pasakyti..

Baik svaigti.....ne ne juokauju. Jei tikrai zinai, kad viskas baigta, tai puiku ieskok naujo vyro!
Bet zinok po kiek laiko ateis tas pats jausmas ir su kitu vyruku. Vel turesi pergyventi krize. Nejau ir tada begsi???
Pabandyk isgyventi krize. O tada pamatysi, kad net nebuvai nustojusi myleti.

Aciū už pasisakimus bet tiesą sakant nežinau ką daryti. Greičiausiai, kad plauksiu pasroviui, žiūrėsiu kas bus. Su draugu tai sunku, kaip sakė amanika pasidariau kandi, tokia kaip senė boba bambeklė, nieko nenoriu, niekas neidomu. Dar aisku prisideda ir tai, kad žinau, jog jeigu išsiskirtumėm visi mano draugai mane suprastų ir palaikytų. Nesakau, kad mano draugas koks blogietis ir draugai jo nemėgsta, tiesiog aplinkiniai mato, kaip mes gyvenam ir jau senai suprato kad laikas skirtis mums. Aš tuom noriu pasakyti tai, kad tas žinojimas kad visi tarytum laukia mūsų išsiskirimo, atrodo dar labiau suriša mano rankas ir dar mažiau noriu gelbėti mūsų santykius.
O širdis atrodo tuoj iššoks kaip trokšta jausti, mylėti.....taip mes kartu gyvenam, taip mes jau ilgai draugaujam, bet kokius 2 metus o gal ir dar ilgiau jauciuosi vienisa.

Ai žodžiu pagyvensim pamatysim kas bus, nusprendžiau nieko nedaryti.