Augintinis tik gyvūnas

ir jum negeda man gimines ir draugai ne tam,kad naudos is ju tureti,o kad padeti vieni kitiem. va drauges vaika ziuriu,siaip sau,nors galeciau gi pinigus imti per pusbrolio ladotuves uz giedorius sumokejau(naslei),pinigu daviau.As nesu savanaudiska,paprasciausiai,kaip sauksi taip atsilieps.O draugu piktu ir blogu neturiu,manes tokie netraukia.

Sraunius kodel galvoji,kad nesuprasiu,juk pati augintiniu turiu,kodel nuvertini kita zmogu,vien tik tai,kad man ne tik kad moralines pagalbos reiktu sergant(beje aciu dievui pati esu stipri,nesuskystu nelaimeje),bet ir i vaistine nubegti ir gydytoja priimti. Juk cia zmogiska,ne suniska.

uh, į pirmą dalį neatsakinėsiu, netaip supratai atsakymus.
Sirgti gali ne tik žmogaus fizinis kūnas, bet ir siela ( štai katė ir padėjo nepridaryti nesąmonių). O vaistų atvežti gali ir taksistas

ok, tvarka
manau gerai, kad parašiau tą postą, nes tuomet labai gerai matosi kaip negalima ant kitų žodžiais taškytis, sakyti, kad tu toks ir anoks, nes čia tik forumas, mes čia neįtalpinsime savo viso gyvenimo ir viso požiūrio į jį, todėl labai neteisinga yra vieni kitus kažkuo kaltinti, moralizuoti, iš vieno sakinio daryti išvadas, apšaukti egoistais ir iš viso atidarinėti tokią temą, kokią atidarė Luknė
mes mylime ne tik augintinius ir rūpinamės ne tik jais, o jei kada pasirinktumėme ne kaimyną, o augintinį, tai tik kaimyno pravalas, kad buvo mums blogas, kad nelaimėje jo neprisiminėm, o augintinio nuopelnas, kad nelaimėje apie jį pirmą galvojame. Todėl būkim gerais forumiečiais ir nevarykime vieni ant kitų, nes galbūt kada būsim tais kaimynais

Visokių žmonių pasitaiko visur , vadinsime juos "mylėtojais" "nemylėtojais" ar dar kaip nors... Ir manau, jei žmogus "turi" augintinių, tai dar toli gražu nereiškia, kad jį galima vadinti "gyvūnų mylėtoju". O apie tą nepagarbos žmogui akcentavimą, tai ką galiu pasakyt- šioje temoje išskaičiau tiesiog jūsų pasipiktinimą žmonėmis, kurie netinkamai prižiūri savo augintinius, bet šito juk negalima "nurašyti" visiems gyvūnų augintojams, nepriklausomai nuo to kaip jie vadina savo augintinius, ir kaip tik manau, kad tie kurie laiko savo augintinius lygiaverčiais šeimos nariais, tikrai daro daug mažiau tų pažeidimų ir nusižengimų ir tikrai atsižvelgia ir į aplink gyvenančius. O "parazituojančių" visuomenės narių yra visokių ir visokiuose sluoksniuose ir visokiose amžiaus grupėse, tai nepriklauso nuo gyvūnų turėjimo ar neturėjimo... O visuomenės švietimą aš įsivaizduoju, tai pirmiausia šeimoje turi būti apie tai kalbama- tai ne šuo ar katė kalti, kad laksto ne vietoje, triukšmauja ne laiku, tuštinasi pievelėse ir kakų nesusirenka, kad prisidaugina be jokios kontrolės, kad valkatauja ir kandžiojasi. Visų pirma turi būt išaiškinta, kad tai mes- žmonės kalti, kaltas mūsų tamsumas, abejingumas, žiaurumas, neatsakingumas. Ir dėl to , kad vien pyksime nuo to niekas nepasikeis.
Asmeniškai aš ir mano vyras imamės tokių priemonių- mes palaikome ir remiame gyvūnų globos organizaciją , padedame bent jau pinigėliais, kalbamės su artimaisiais , draugais apie tai kokio blogio pradžia yra neatsakingas gyvūnų dauginimas, netinkama priežiūra ir t.t. Aš manau, kad tikrai tie mano kalbėjimai davė nors šiokių tokių rezultatų , nes mano teta pagaliau kastravo savo katę užuot nuodijus ją hormoninėmis tabletėmis, taip pat kaimynai pagaliau ėmė vedžiot savo šunį su pavadėliu, po to , kai jiems įteikėme atspausdintas gyvūnų laikymo taisykles, su pabrauktomis juos asmeniškai liečiančiomis vietomis. Manau, kad ir mūsų pavyzdys (kalbu apie kakų rinkimą) galbūt bus užkrečiamas.
Manau, kad visų pirma kiekvienas turime pradėti nuo savęs, taip ir pasieksime kažkokių pokyčių. Maži dalykai kažkada virsta dideliais. Ir aš stengiuosi, kad mano aplinkoje būtų kuo daugiau gerų mažų dalykų.
O kad atskirti gerą nuo blogo- skaitau skaitau, renku informaciją, klausiu daugiau patirties turinčių.



Tai , jei jums sukelia sunkumų ir problemų- imkitės priemonių, pasikalbėkite su šunų savininkais, jei pokalbis neįmanomas, galite kreiptis į atitinkamas tarnybas.
Tarp kitko , mūsų namuose mūsų šuneliai irgi vadinami "vaikais" ir elgiamasi su jais , kaip su šeimos nariais . Bet lygiai taip pat aš suprantu, kad mes privalome laikytis tam tikrų taisyklių ir suvokiu, kad gyvename tarp žmonių, taigi stengiamės aplinkiniams nekelti nepatogumų. Bet čia manau vėlgi nepriklauso nuo to ar tu augini gyvūnus, ar gyveni vienas ar su gausia šeima- problemų aplinkiniams gali sukelti bet kas su požiūriu- "o po manęs nors ir tvanas".
Čia manau ne gyvūnų augintojų problema, o visos visuomenės.
O tokios aštrios diskusijos kyla todėl, kad kaip jau Indreaja minėjo- labai dažnai gyvūnams "nurašomos" ir suverčiamos būtos nebūtos bėdos , kurių priežastys dažnai glūdi visai kitoje vietoje.

*MAGIC* eilini karta taikliai pati vis noriu kazka rasyt, bet ziuriu beviltiska...
Man mano gyvunai yra seimos nariai, kuriems as turiu garantuoti geriausias salygos, kiek man tai leidzia aplinkybes ar netekeciau mylimos papugos, suns,ar zmogaus man vienodai skauda...

Sulyginote

Pavadintumėte viršininkę ožkele ar viršininką asilėliu, o įsimylėtą draugą - gaideliu, gal būtų kitaip Aišku, kad visgi yra situacijų, kai neleidžiame sau kitų žmonių vadinti gyvūnais...o kodėl, jei tai taip nekalta ir pagarbu???

Kam čia dabar įsižeisti, kai netyčia kam užmynus ant kojos kas nors atsiliepia "kiaule, kur lipi?". Tik kažin ar nepasakytumėt ką nors malonaus atgal

Taip skaniai senai juokiausi

Pasenusi diskusija Senai jau išimtys padarytos ir išaiškintos. Jau šituo nelabai pamanipuliuosi, jei kas norės baudikę surašyti.

Kažkur 8 lapais atgal diskusija virė, kad šeimos nariai nepatenkinti, kai yra sulyginami su gyvūnu (atrodo šunį vadina dukryte, o šeimininkės mamai, nepatinka būti šuns "močiute"). Mano sesuo gyvena greta manęs ir mano tėvų. Pas ją du vaikai maži, pas mane šuo Abi kartu gerdamos kavą išleidžiam "vaikus" į kiemą pažaisti (šuo atlieka vyresnėlio, protingesniojo darbą). Kartu juokiames kad mano mamai paliksim vakare anūkėlius prižiūrėti, t.y. ji vaikus, o aš šunį. Šiaip dukryte niekada nevadinu, bet iš kalbos kai išeina, tai net giminės jau seniai juokiasi ir įvardina Divą kaip mano "vaiką" Bet mano šeimai tai nekelia problemos, jie jaučiasi mylima ir vertinami nepaisant to kaip aš myliu ir rūpinuosi šunimi. Ir su kaimynais mnao santykiai puikūs. Daugelis jų nuostabūs žmonės, patys laiko gyvūnus. Ateidami išgerti alaus vasaros vakarą atneša saldainių sesės sūnui ir skanėstą mano šuniui... Nematau čia jokios tragedijos, jie irgi nemato. Mes irgi lepinam jų augintinius ir kaimynų namus visada viena akim saugai... Ir jie mūsų saugo
Kai normalūs santykiai su aplinkiniais, tai niekam nerūpi kaip tu vadini ir kokią vietą tavo šeimoje užima šuo ar katė

Gyvūno išvaizdą pasirinkai dar prieš įsigydama, šukuoji ir dabini kaspinėliais ir rūbeliais, kurie tau patinka, jei nepatinka elgesys vedi pas dresuotoją ir jis išdresuoja taip kaip tau patinka - tai yra tikroji meilė su žmogum to nepatirsi, , nes jis asmenybė ir nesileis modeliuojamas, o tai priežastis tau jo negerbti. Tuos jausmus vadini meile, o ne egoizmu?



Nelabai supratau jųsų nuomonės apie nepagarbos žmonėms akcentavimą. Ar jūs nepastebėjote tų pasisakymų, kuriuose deklaruojama, kad daugumos žmonių negerbia ir nemato visiškai jokio reikalo gerbti?

Labai džiaugiuosi jūsų gražiomis iniciatyvomis. Visiškai sutinku, kad maži dalykai po truputį virsta dideliais. (Bet nedidelės nepagarbos apraiškos, pamažu irgi virsta didelėmis. Sakyti kad gyvūna ir žmogus vienodai verti, yra nedidelė nepagarba, o pasirinkimas gelbėti šunį vietoj žmogaus jau rimtesnis dalykas, tegu ši istorija ir išgalvota, bet nuostatą išreiškia.)

Aš nenurašau gyvūnams visų bėdų, už savo augintinį pilnai turi atsakyti šeimininkas.

Darbiniai santykiai - kita tema. Leidžiu sau gyvių vardais pavadinti kitus tik jei yra kalbama apie tam tikros grupės charakterių bruožus, tarkim jei žmogus atitinka tam tikro zodiako ženklo bruožus, pavadinu ir karve, ir liūtu, ir vėžiu. Tik kalbos tonas gali įžeisti, bet jei juokies ir savo gyvenimą apverkiančiai draugei atsakai: "na, žinai, jūs abu tikri jaučiai ir ... t.t.". Kiek bandau prisiminti, bet nei karto nepavadinau kito gyviu su tikslu įžeisti.
Iš pusiausvyros negali išvesti netgi nepraustaburnių apšaukimas "žiurke", juokas suima ir mintyse pasakau " ugu, tikrai taip" ( tik va aiškinti jiems, ką man reiškia gyviai "žiurkė/pelė" net nesiruošiu )
O kas dėl įstatymų: na ar čia lietuvių toks bruožas, kad jei yra įstatymas, vadinasi reikia imti bandyti kažką manipuliuoti
Papildyta:

na jau, Dauguma mamų turi gabaliuką molio ( vaikas), kurį iki pilnametystės minko ir dar kaip . Tai ar čia ne lygiai toks pats egoizmas?

tai, kad stengiuosi modeliuoti tik minimaliai, kai tik viršiją ribą, nes įžiūriu pas savo augintinę asmenybės apraiškas ir visiems juokauju, kad jei būtų žmogus, tai taptų prezidente, nes labai gerai manipuliuoja ir lipa galvom, kas su ja susipažįsta sako tą patį taip, kad aš jos nedarau pagal save, myliu tokią, kokią man Dievas davė

Labai geras pastebėjimas.


Taip manau tai irgi egoizmas, bet kaip su tuo susiję šeimininkai sudievinantys savo augintinį. Jei mamos neteisingai elgiasi, galima ir šeimininkams neteisingai traktuoti savo augintinius.


Šuo lipa ant galvos tau ir tiems kas su tavim susipažįsta, o tu tuo didžiuojiesi? Tu tiki Dievą?


P.S. Gal kas galėtų paaiškinti, kodėl būtina augintinius vadinti ir laikyti savo vaikais? Ar tikrai nematote skirtumų tarp savo vaikų ir augintinių? Jei matote skirtumus, kodėl nemanote, kad skirtingus daiktus verta vadinti skirtingai?