QUOTE(Aimma @ 2007 07 18, 14:00)
ievune
Labai geras komentaras.
Turiu prisipažinti, kad esu turėjus labai nemalonią situaciją, kai mano visai nepiktybinis, vaikų numylėtas šuo išgąsdino mažą vaiką. Nors jo tėvai, mano kaimynai, pranešė taktiškai, kad vaikas naktimis prastai miega, šūkčioja ir jam duoda vaistus, labai nesmagiai jaučiausi. Ėjau aiškintis, atsiprašinėti. Tėvas nesureikšmino šios situacijos, bet, patikėkit, nesijaučiau teisi. Išsisprendė viskas savaime. Aš saugojau šunį, kad nepribėgtų prie vaiko, rišdavau. Gerai, kad to vaiko namiškiai protingi. Supratę, kad tokių susidūrimų vis tiek neišvengs, patys pratino vaiką prie šuns, siūlė paglostyti, pažiūrėti, kokios švelnios ausys ir juoda nosis. Gal dabar, praėjus kokiems 4 metams, tas vaikas nebijo paniškai šunų, bet pastebėjau, kad netikėtai susidūręs dar krūpteli. Džiaugiuosi savo kaimynais, kurie kiti net nemėgdami gyvūnų, yra tolerantiški.
Manyčiau kompromiso reikia ieškoti abiem pusėm. Paskaitinėjus šunininkų temas, nuolat randu padejavimų, kaip visi lenda prie šuns, nori pagniaužyti, pakalbinti. Na, ir kas? Aš ir pati pasiūlau, jeigu norit glostykit. Jeigu nepasitikit savo šunimi, tai galit maloniai, su šypsena atsakyti. Kategoriškumas visada iššaukia priešiškumą. Jeigu realiame gyvenime vyksta toks bendravimas kaip tarpais čia, tai šunys turi išmokti skraidyti, kad nesusidurtų su vaikais, o vaikai šventai tikėti, kad šunis augina raganos
kol rasiau savo nuomone, Aimma tik patvirtino mano zodzius, kad tolerancija laaaaabai svarbu

Turiu prisipažinti, kad esu turėjus labai nemalonią situaciją, kai mano visai nepiktybinis, vaikų numylėtas šuo išgąsdino mažą vaiką. Nors jo tėvai, mano kaimynai, pranešė taktiškai, kad vaikas naktimis prastai miega, šūkčioja ir jam duoda vaistus, labai nesmagiai jaučiausi. Ėjau aiškintis, atsiprašinėti. Tėvas nesureikšmino šios situacijos, bet, patikėkit, nesijaučiau teisi. Išsisprendė viskas savaime. Aš saugojau šunį, kad nepribėgtų prie vaiko, rišdavau. Gerai, kad to vaiko namiškiai protingi. Supratę, kad tokių susidūrimų vis tiek neišvengs, patys pratino vaiką prie šuns, siūlė paglostyti, pažiūrėti, kokios švelnios ausys ir juoda nosis. Gal dabar, praėjus kokiems 4 metams, tas vaikas nebijo paniškai šunų, bet pastebėjau, kad netikėtai susidūręs dar krūpteli. Džiaugiuosi savo kaimynais, kurie kiti net nemėgdami gyvūnų, yra tolerantiški.
Manyčiau kompromiso reikia ieškoti abiem pusėm. Paskaitinėjus šunininkų temas, nuolat randu padejavimų, kaip visi lenda prie šuns, nori pagniaužyti, pakalbinti. Na, ir kas? Aš ir pati pasiūlau, jeigu norit glostykit. Jeigu nepasitikit savo šunimi, tai galit maloniai, su šypsena atsakyti. Kategoriškumas visada iššaukia priešiškumą. Jeigu realiame gyvenime vyksta toks bendravimas kaip tarpais čia, tai šunys turi išmokti skraidyti, kad nesusidurtų su vaikais, o vaikai šventai tikėti, kad šunis augina raganos

