Meilė ateis į mano gyvenimą

gal nesumovei... papasakok, kas buvo

Po nuostabaus menesio jis staiga atitolo... ir i mano menkute uzuomina atsake - "tai cia kazkokia pretenzija?"
Dabar laukiu kada apsireiks vel...

O aš gyvenime neturiu ko gailėtis. Visi mano vaikinai buvo netikę na, gal vienas toks neblogas sakyčiau o vieno atsisakiau, po to šiek tiek gailėjaus, bet dabar manau, kad taip ir reikėjo padaryti Šiaip visada aplink mane buvo gražuoliukai Įpratau šiek tiek, tai jau nebesinori kitokio. Nors tiesą sakant, svarbiausia gera širdis

o tai dar nieko nesumovei. dabar tik nedaryk skubotu veiksmu ir viskas bus tik i gera

Naoko, aš čia naujokė, bet labai suintrigavo tavo žinutė Šita tema tai esu perskaičiusi visa, bet lyg ir nepamenu tavo istorijos

Labai noriu pasmalsauti, kiek ilgai draugavot ir kiek ilgai buvote išsiskyrę?

Maniškiai tai tikę, bet kitoms, tikriausiai - nei vieno man taip ir nereikėjo po to, kai tas vienintelisnepakartojamasantrapusėsieladūšia mane paliko

Neturėjau aš tokio Gal ir gerai, vadinasi mylėsiu vieną kartą ir amžinai

Nepakeičiamų nėra. Yra tik tie, kurių nenorime keisti. Reiktų nagrinėt, kas slypi už to nenorėjimo. Ar baimė nusivilti pačiam? Ar baimė nepateisinti kito žmogaus vilčių? Bet juk viskas su laiku pasikeičia. Jausmus kažkas ima, ir išlukštena. Prisilietęs pajunta šaltuką. Bet pasidaro įdomu, iš kur toks šaltukas? Gilinantis išsprendžiama viskas. Neprogramuokite savęs, kad niekas Jūsų nesupras. Gal Jūs nenorite, kad suprastų?

Būtent - aš iš pat pradžių sąmoningai viską sugadinu, kad tik niekas nelįstų prie mano šalčio ir nengrinėtų, kas kur iš kur ir apie ką. Baisu prisileisti, kad nenuskęstų mano bedugnėj

Kodėl Jums rūpi kito žmogaus reakcija į Jus? Į Jūsų jausmus ir pergyvenimus? Gal kartais reikia pbūti egoiste? Man negera. Aš galiu drebėti, kai žmogus mane apkabina. Tada sušiaušia plaukus ir klausia: Kas nutiko? Aš dar linkusi kvailai leptelt: Tikrai nori žinoti? Tai aišku, sako jis, kitaip neklausčiau. Žmogus yra šalia Jūsų. Jam Jūs įdomi, kokia esat. Su visais išgyvenimais, jei tai susiję su Jumis ir gali sietis su Jūsų reakciją į Jį. Jūs turite baimių, kurios gali trukdyti. Tiesa, čia jau pati turėsite su jomis susitvarkyti. Jūs tik galite įspėti, kad kurį laiką, bus adaptacinis periodas. Juk pereinate į kitą būseną. Gal Jūs bijote pasirodyti kvailai, gal bijote būti silpna kito žmogaus akyse? Bet tai tik Jūsų baimė. Juk visi atsinešame į bendravimą savo praeitį. Aišku, kai po pietų restorane vaikštote palei marias ir šnekate apie šį bei tą, nereiktų imt ir iškart sakyt:" Aš labai ilgai, tris su puse mėnesio, dvi savaites, keturias dienas, penkias valandas, dvidešimt vieną sekundę gailiuosi, kad mane paliko mano vaikinas, kuris man buvo trečias. Bijau, kad nieko taip daugiau nepamilsiu." Čia jau net aš žiobtelčiau, nors apskritai, mane mažai kas stebina.


P.S.
Jūs bijote savęs. Nereikėtų bijoti, to, kas dabar su Jumis vyksta. Aiškiai pasakyti sau: Kas yra, kodėl yra, kodėl taip jaučiuosi? Ir leisti sau pasijusti kitaip. Negalvojant, kad niekas daugiau man šitaip nugarytės nepakasys. Aišku nepakasys, nes neleisite net pabandyti. Pati iš savo patirties kalbu. Aš irgi galvojau, kad su niekuo daugiau nebebus taip gera. Bet dabar jau žinau, buvo ir dar geriau. Tik po kiekvienos draugystės tenka save kaip laikrodį persukt.

suntea, labai gražiai ir teisingai parašei, užkabino mane, gal kad kaip tik dabar tokį savęs persukimo laikotarpį išgyvenu bet labai teisingi žodžiai ir norisi jais tikėti. Bėda ta, kad sutikau žmogų, kuriam lygiai toks pat periodas gyvenime, tik jis savęs persukt visiškai nenori, gal dar nepasiruošęs. Ir mums visiškai nieko neišeina

Aš nieko nesutinku ir man ramu