QUOTE(*Drugelis @ 2007 07 31, 09:44)
Būtent - aš iš pat pradžių sąmoningai viską sugadinu, kad tik niekas nelįstų prie mano šalčio ir nengrinėtų, kas kur iš kur ir apie ką. Baisu prisileisti, kad nenuskęstų mano bedugnėj
Kodėl Jums rūpi kito žmogaus reakcija į Jus? Į Jūsų jausmus ir pergyvenimus? Gal kartais reikia pbūti egoiste? Man negera. Aš galiu drebėti, kai žmogus mane apkabina. Tada sušiaušia plaukus ir klausia: Kas nutiko? Aš dar linkusi kvailai leptelt: Tikrai nori žinoti? Tai aišku, sako jis, kitaip neklausčiau. Žmogus yra šalia Jūsų. Jam Jūs įdomi, kokia esat. Su visais išgyvenimais, jei tai susiję su Jumis ir gali sietis su Jūsų reakciją į Jį. Jūs turite baimių, kurios gali trukdyti. Tiesa, čia jau pati turėsite su jomis susitvarkyti. Jūs tik galite įspėti, kad kurį laiką, bus adaptacinis periodas. Juk pereinate į kitą būseną. Gal Jūs bijote pasirodyti kvailai, gal bijote būti silpna kito žmogaus akyse? Bet tai tik Jūsų baimė. Juk visi atsinešame į bendravimą savo praeitį. Aišku, kai po pietų restorane vaikštote palei marias ir šnekate apie šį bei tą, nereiktų imt ir iškart sakyt:" Aš labai ilgai, tris su puse mėnesio, dvi savaites, keturias dienas, penkias valandas, dvidešimt vieną sekundę gailiuosi, kad mane paliko mano vaikinas, kuris man buvo trečias. Bijau, kad nieko taip daugiau nepamilsiu." Čia jau net aš žiobtelčiau, nors apskritai, mane mažai kas stebina.
P.S.
Jūs bijote savęs. Nereikėtų bijoti, to, kas dabar su Jumis vyksta. Aiškiai pasakyti sau: Kas yra, kodėl yra, kodėl taip jaučiuosi? Ir leisti sau pasijusti kitaip. Negalvojant, kad niekas daugiau man šitaip nugarytės nepakasys. Aišku nepakasys, nes neleisite net pabandyti. Pati iš savo patirties kalbu. Aš irgi galvojau, kad su niekuo daugiau nebebus taip gera. Bet dabar jau žinau, buvo ir dar geriau. Tik po kiekvienos draugystės tenka save kaip laikrodį persukt.